Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kai dienoje pritrūksta valandų...

Beieškant kultūros naujienų niūrią šio pavasario dieną pradžiugino Kalvarijos viešosios bibliotekos tinklapio žinios, o labiausiai širdį paglostė Aistės ČERKAUSKIENĖS floristikos darbų paroda. Dar smagiau tapo, kai bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė pasidžiaugė, kad ši jauna iniciatyvi moteris – jų darbuotoja ir nuolat džiugina kolegas bei kalvarijiečius savo darbais… Beje, paminėjus, kad ji kuria ir valgomas puokštes, teko prisiminti, jog „Suvalkietyje“ apie tai kažkada buvo rašyta. Bet magėjo daugiau sužinoti apie jos gebėjimą kurti grožį ir išgirsti jauno (nė trisdešimties neturinčio) aktyvaus žmogaus nuomonę apie gyvenimą provincijoje…

– Žinau tik tiek, kad gyvenate Kalvarijoje, čia dirbate, kuriate… Iš kur Jūs ir iš kur ta Dievo dovana? O gal tai atėjo iš giminės per genus?

– Gimiau Marijampolėje, užaugau ir mokiausi Kalvarijoje. Čia lankiau ir meno mokyklą – dailės skyrių. Vėliau studijavau anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Keletą metų buvau išvykusi dirbti į Angliją (įdomu, jog jau tuomet vienas iš mano darbų siejosi su gėlėmis). Grįžusi baigiau mokslus, pradėjau dirbti tarptautinėje kompanijoje, vėliau susilaukiau vaikelio ir keliai sugrąžino atgal…

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Floristika į mano gyvenimą atėjo netikėtai, negaliu teigti, jog visada mylėjau gėles (net truputį jų prisibijojau, jaučiau pagarbą augalui), tačiau jos mane supo nuo vaikystės. Padėdavau močiutei ir mamai prižiūrėti kambarinius augalus, laisčiau gėlynus lauke ir netgi turėjau savo gėlių darželį. Galiu teigti, jog augau apsupta darbščių ir kūrybingų artimiausių moterų. Mama yra linkusi prie meno, ką bepaimtų į rankas, jai viskas pavyksta: ir siūti, ir megzti, ir nerti bei piešti (visos vaikystės suknelės jos pasiūtos, numegzti megztukai, pagaminti rankų darbo žaisliukai…). Močiutė taip pat visada puoselėjo harmoningą aplinką, man vaikystėje skaitė pasakas, kurios lavino vaizduotę.

– Ar nebuvo minčių (norų) eiti į menus iš karto?

– Noras kurti buvo visada, tik ieškojau, kaip jį realizuoti. Meno mokykloje domėjausi fotografija, lankiau keramikos užsiėmimus. Turėjau minčių studijuoti fotografiją, bet pabūgau stojamųjų egzaminų, nes piešimas nebuvo mano stiprioji pusė, geriau sekėsi kurti ir konstruoti darbus iš skirtingų medžiagų. Baigusi filologijos studijas, tęsiau savęs paieškas. Motinystės atostogų metu savo dailės mokytojos paskatinta išbandžiau save aksesuarų gamyboje, kūriau įvairiausius gėlėtus papuošalus iš audinių. Vėliau spontaniškai gimusi idėja kurti valgomas puokštes išaugo į ,,Mėlyną bananą“ – valgomų puokščių hobį-verslą. Supratusi, jog vis daugiau noriu sužinoti apie gėles ir pajutusi šių žinių trūkumą, Kauno karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre pasirinkau floristikos programą. Nors pradžioje nerimavau, kaip suderinsiu studijas, naują darbą ir vaikelio auginimą, į studijas panirau visa širdimi. Turėjau galimybę dalyvauti žymaus floristo Antano Mažono (studijos „Floristai ant ribos“ įkūrėjo) mokymuose, jie skatino perlipti per save, išdrįsti eksperimentuoti. Taip pat sutikau nuostabią studijos „Pūkuotas vėjas“ floristę Neringą Paukštytę-Simonavičę, per praktiką įgijau daug žinių. Labai įstrigo mintis, jog augalas yra gyvas organizmas, kuris jaučia, ir mūsų užduotis – padėti jam jaustis gerai. Pažintis išaugo į gražią draugystę.
Iš tiesų džiaugiuosi pagaliau supratusi, jog netgi likimas mane nuolat vedė prie kūrybos įvairiomis formomis (išdrįsau taip pasakyti) ir savęs kitur nematau. Dėl to esu labai dėkinga ir šeimai, artimiausiems draugams, kurie palaikė ir skatino nenuleisti rankų.

– Esate bibliotekos, o tiksliau – Kalvarijos krašto muziejaus/ Informacijos centro – darbuotoja. Ar yra vietos savirealizacijai? Kur kitur norėtumėte būti, gyventi?..

– Čia darbuojuosi metus. Praėję metai iš tiesų buvo įdomūs ir nenuspėjami, vos pradėjus dėliotis renginius ir veiklas, užklupo pandemija. Esu labai laiminga, jog čia tikrai yra vietos kūrybai ir savirealizacijai. Kai reikia papuošti biblioteką (atidarymo šventė), ateina savivaldybės šventė „Šypsausi savo kraštui“, Kalėdos, galiu prisidėti ar net pati įkvėpti kolektyvą kažką sukurti. Kyla natūralus noras savo žiniomis pasidalinti. Gyventojams organizavau vainikų kūrybos dirbtuves, kūrėme rudenines stalo kompozicijas. Smagu, kai susirenka įvairaus amžiaus žmonės, bendrauja, dalijasi – tai būdas stiprinti bendruomenę, o šiuo metu tai ypač svarbu. Išbandymas – persikelti į virtualią erdvę ir tiesioginėse transliacijose mokyti pasigaminti kalėdinių žaisliukų, nusipinti vainiką. Turiu ir daugiau idėjų, kurias planuoju įgyvendinti. Nors visi sako, kad svajoti reikia tyliai, mano svajonė – sukurti savo gėlių studiją kartu su miela kavine, kur žmonės megztų draugystes ir prisipildytų laimės, gerų emocijų. Link šio tikslo esu žengusi mažą žingsnelį – sukūriau feisbuko paskyrą „Gėlės tarp eilučių“, kur dalijuosi savo gėlėta kelione. Tikriausiai kyla klausimas dėl pavadinimo? Tai aliuzija į mano pomėgį skaityti, romantišką prigimtį ir gebėjimą kalbėti žiedais: žiedai vietoje žodžių…

– Kur randate atgaivos ir sielos ramybės, kai labai reikia? Ar niekada neviliojo tolimesni (turtingesni, įdomesni) kraštai?

– Geriausias pabėgimas man – knygos. Tai tiesiog mūsų šeimos moterų kraujyje. Augdama mačiau nuolat skaitančias mamą su močiute, buvo daug skaitoma man – ir aš pati negaliu be knygų, to mokau ir savo sūnų. Knygose randu ramybę, jos leidžia keliauti laiku ir erdve, augti ir atrasti save kaip asmenybę.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Studijų laiku metus gyvenau Kipre (Nikosijoje), porą mėnesių atlikau praktiką Ispanijoje (Valensijoje). Turėjau progą aplankyti Izraelį, Gruziją, Kretą, Graikiją. Tai buvo nuostabus laikas, patirtys, pažintys. Prisipildžiau gausybe nuotykių, patyrimų, vaizdų. Aistra keliauti niekur nedingo. Tačiau gyventi svetur yra didelis iššūkis dėl kalbos barjero, kultūros, teisinės, politinės sistemos išmanymo, turi įdėti daug pastangų norėdamas pasijusti savas. Manau, kad svarbiausia jaustis gerai savyje, realizuoti save, tuomet gera bus visur: ar mažame Kalvarijos miestelyje, ar kosmopolitiškame Londone. Žinoma, nesu kategoriška – ir kas gi žino, kur mane gali nunešti likimas.

– Dabar sunkus metas, daug neaiškumų. Kaip tai veikia Jus, kas padeda?

– Situacija sudėtinga visomis prasmėmis, bet mes patys kuriame savo realybę. Mano pirmoji taisyklė – apsupti save pozityvu, neįsileisti nuolatinio niurnėjimo, baimės, nerimo iš aplinkos. Padeda tai, kad nežiūriu televizijos, vietoje žinių laidos renkuosi knygą. Taip pat atradau virtualios realybės naudą. Dalyvauju nuotoliniuose mokymuose, gilinu profesines žinias, pradėjau domėtis saviugda ir savirealizacija. Manau, tai puikus laikas investuoti į save, gilinti, kaupti žinias, išmokti naujų dalykų. Stengiuosi skirti laiko fizinei veiklai, pabūti gryname ore, leisti laiką su vaiku (kartu gaminti maistą, piešti, statyti smėlio pilis). Visa tai pripildo gerų emocijų. Man dienoje kartais net pritrūksta laiko… Taip pat labai gelbsti ir kūryba: pradėjusi pinti vainiką atsiriboju nuo pasaulio, panyru į save – tai mano meditacijos forma. Linkiu kiekvienam atrasti savąją.

– Kuris metų laikas mieliausias?

– Esu gimusi žiemą – ir tai man baisu. Visi teisinasi, kad neverta dovanoti gėlių per tokį šaltį, pikniko ant žolytės irgi nesurengsi – nebent sniego karą… Kartą esu savo gimtadienį net perkėlusi į vasarą, nes ji – mano meilė. Tai basos pėdos ant žolės, dešimt porcijų ledų per dieną, saulės nubučiuoti skruostai, o kur dar visa pieva žydinčių lauko gėlių! Floristikoje išskirti metų laiką būtų sunku, nes kiekvienas dovanoja skirtingas dovanas ir visos jos vertingos, tik reikia mokėti jas laiku pastebėti ir panaudoti. Žiemą pasitarnauja visžaliai augalai, kankorėžiai; rudenį prireikia šermukšnių uogų, baltųjų tuopų, klevo lapų, gilių ir kaštonų; vasarą – smilgų ir pievų gėlių; pavasarinius darbus pagyvina sprogstantys pumpurai, želmenys, „kačiukai“.

– Miškas, jūra, kalnai, upė ar miestas su daug kultūros – ką rinktumėtės?

– Esu turėjusi galimybę kopinėti kalnuose, atrasti stalaktitų ir stalagmitų urvus, plaukioti baidare upėmis, tačiau jei rinkčiausi vietą, kur mano širdis dainuoja ir aš galiu pailsėti – tai būtų jūra, pajūris. Druskos skonis ant lūpų, suvelti plaukai, smėlis, bangų melodija mane keri ir vilioja… Nesibaidau ir perpildytų miestų, spalvų, žmonių, judėjimo ir greičio – tai mane pakrauna, stebina ir žavi. Tačiau kartu ir vargina, todėl smagu tame spiečiuje pabūti, bet gyvenamoji vieta turi būti ramesnė. Puikiai jausčiausi gyvendama gamtoje – šalia miško, vandens telkinio, kur galiu atsiduoti kūrybai. Tokių nuostabių vietų gausu mūsų šalyje.

– Tai kodėl mums ne visada gera Lietuvoje?

– Negaliu pasakyti, nes pati taip nesijaučiu. Esu gyvenusi keletą metų Anglijoje ir galiu pasakyti, kad ten man tikrai nebuvo gera. Industriniame mieste trūko gamtos, žmonių geranoriškumo, o etiketė „emigrantas“ užverdavo daug kelių. Žinoma, tada buvau daug jaunesnė, neturėjau tiek drąsos, trūko kalbos žinių, gal šiandien nuomonė būtų visai kitokia. Manau, kad žmogui pirmiausia turi būti gera savyje, tuomet nekils noro skųstis valdžia, ekonomine situacija, nes norėsis pačiam daryti kažką, kad būtų geriau. Neapsakomas jausmas dovanoti emocijas artimiesiems ir džiuginti žmones savo kūryba. Prieš pradėdama kiekvieną savo darbą, atsižvelgiu į sezoną, tuo metu žydinčias gėles, gamtines medžiagas, todėl darbai tampa artimi gamtai, jaučiamas ryšys su žeme.
– Ačiū už pokalbį – ir gražių darbų bei emocijų ne tik vasarą…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Muziejuje – šlovė ir viltys

    2017-05-16Muziejuje – šlovė ir viltys
    Su Judita Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos muziejaus vedėja, vaikštant tarp stendų gali pamatyti visus gimnazijos istorijos laikotarpius, o kartu – ir visos mūsų šalies istoriją. Iš stendų žvelgia buvę gimnazijos mokiniai: mokslininkai, kunigai, partizanai, knygnešiai, kariškiai ir kt.   Mokslininkai Gausiausi stendai – mokslininkų. Juose: habil. filologijos m. dr., semiotikos mokslo pradininkas, kelių užsienio universitetų profesorius Algirdas Julius Greimas (1934 m. laida), habl. medicinos m. dr., profesorius Gintautas Čėsnys (1957 m. laida), filologijos mokslų dr., Vilniaus universiteto (VU) docentas Jonas Kabelka (1934 m.), habil. filologijos m. dr.,VU profesorius Vitas Labutis (1952 m.), filologijos mokslų dr., Vilniaus pedagoginio instituto docentas Bronius Kalinauskas (1929 m.), ...
  • Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime

    2017-05-16Rygiškių Jono gimnazijos absolventai valstybės ir visuomenės gyvenime
    Šiemet Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija švenčia savo 150 metų jubiliejų. Įvairiausi renginiai, skirti šiai ypatingai progai, vyksta jau nuo metų pradžios. Didžiausios iškilmės numatytos šį savaitgalį. Rygiškių Jono gimnazijos arba Marijampolės gimnazijos šaknys siekia 1840 metus, kai iš Seinų į Marijampolę buvo atkelta keturių klasių apskrities mokykla. Ji 1867 m. buvo perorganizuota į gimnaziją, kuri tapo unikaliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, o jos auklėtiniai įnešė neįkainojamą indėlį ne tik į mūsų valstybės istoriją, bet ir į kultūrinį, visuomeninį gyvenimą. Rusijos caro valdžia siekė lietuvius atitraukti nuo lenkų įtakos ir juos surusinti. Tad gimnazijoje dalykai buvo pradėti dėstyti rusų kalba, lietuvių kalbai buvo teskiriama ...
  • Klasė – ne vienintelė vieta mokytis

    2017-05-16Klasė – ne vienintelė vieta mokytis
    „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, sako lietuvių liaudies išmintis. Bet šiuolaikinėse pamokose labai svarbūs ir klausimai „kaip“ arba „kodėl“? Būtent to moko STEAM (science, technology, engineering, art, mathematics) metodika. Integruojant skirtingus dalykus moksleiviai gali mokytis eksperimentuodami, o mokymas neprivalo apsiriboti vien klasės patalpomis. Vadovėlių tiesas tikrina patys Ką pasirinktų mokiniai – tradicinę pamoką klasėje ar eksperimentus laboratorijoje ir tyrimus lauke – atsakyti nesunku. Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia mokydamiesi kitaip. Vienas tokių pavyzdžių, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos mokinys Gustas Mensevičius. Prieš metus STEAM mokslų konkurse „Mūsų eksperimentas“ už savo tyrimą „Korozijos proceso panaudojimas aplinkos užterštumo tyrimui“ jis net pelnė pirmąją vietą. „Gustas ...
  • Bankai Sūduvos krašte

    2017-05-09Bankai Sūduvos krašte
    Naudojosi vangiai Kraštotyrininko ir publicisto Arūno Kapsevičiaus teigimu, tarpukariu Marijampolėje veikė 3 bankai: Lietuvos banko skyrius, Ūkio banko skyrius ir Žydų liaudies bankas. Pasak jo, bankines paslaugas taip pat teikė savitarpio pagalbos įstaigos, tarnautojų fondas, žemdirbių taupmenų skolinamoji kasa. Nepaisant gausaus pasirinkimo, suvalkiečiai bankais ir bankinėmis paslaugomis naudodavosi atsargiai. – Nebuvo tokios mados, susiformavusio įpročio. Turėdami tikslą atidaryti parduotuvę, įsigyti daiktą ar nekilnojamąjį turtą žmonės rinkdavosi taupyti užuot skolinęsi. Jei ir skolindavosi, tai dažniau vienas iš kito. Manyta, kad tokie finansiniai santykiai yra patikimesni nei sutartys su bankais ar bankines paslaugas teikiančiomis įstaigomis. Tačiau vienas kitu besąlygiškai irgi nepasitikėjo – finansinius santykius ...
  • Lietuviško lito keliai ir klystkeliai

    2017-05-09Lietuviško lito keliai ir klystkeliai
    Ilgai lauktas ir pagaliau dienos šviesą 1922 metais išvydęs litas, nepriklausomybės kovų metais ką tik sulaukęs pilnametystės vietą turėjo užleisti rubliui. Prireikė 53 metų, kad senoji valiuta galėtų grįžti į lietuvių pinigines. Sugrįžo, tačiau neilgam – po 22 metų atgimusio lito gyvavimo, nacionalinę valiutą iškeitėme į europietiškus pinigus. Tuomet ilgai blaškęsis – gimęs, ne savo noru miręs, atgimęs ir vėl į šalį nustumtas litas pagaliau surado savo vietą – saugiai įsikūrė muziejuose, kolekcininkų albumuose ir žmonių prisiminimuose.   Kelias iki nacionalinės valiutos Nacionalinės valiutos atsiradimo klausimas buvo pradėtas svarstyti 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Jauna valstybė įsivesti nuosavus pinigus dar nebuvo pajėgi, todėl ...
  • Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas

    2017-05-09Tautinio banko kūrėjai – Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis ir jo brolis Juozas
    Vienas kunigas, kitas – aktyvus politikas. Nepaisant šių skirtybių, broliai Vailokaičiai buvo ir daug kuo panašūs. Juos vienijo Lietuvos kaip nepriklausomos  ir ekonomiškai stiprios valstybės ateities, joje gyvenančių žmonių gyvenimo kokybės bei visuotinos santaikos klausimai. Nors Jono ir Juozo siekiai buvo kilnūs, būtent dėl jų nepriklausomos Lietuvos priešininkų buvo kalinami, žeminami ir persekiojami. Visgi brolius Vailokaičius galima apibūdinti kaip tarpukario Lietuvos ekonominio, politinio bei visuomeninio elito atstovus.   Tikėjimą derino su lietuvybe Broliai Jonas ir Juozas gimė Šakių apskrities Pikžirnių kaime. Augo jie pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kur, be Jono ir Juozo, augo dar du broliai ir trys seserys. Visi Vailokaičių vaikai buvo mokyti, ...
  • Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas

    2017-05-09Miesto veidas, gėlynais nuspalvintas
    Į Laisvalaikio ir užimtumo centrą iš buvusio botanikos sodo Karužų kaime persikėlusios želdynų specialistės Erika Šelmienė ir Lina Dūdonienė toliau dirba savo pamėgtą darbą – augina gėles. Jomis puošia Marijampolę, su kolekcijomis dalyvaujama įvairiose parodose, kur pristato ir Sūduvos sostinę, turtingą išpuoselėtomis erdvėmis. Kai 2013 metais botanikos sodui buvo patikėta tvarkyti gėlynus Vytauto parke, Lina buvo pirmoji, kuri pradėjo šį darbą. Po metų prie jos prisijungė Erika. Linai, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje studijavusiai parkų formavimą – toks darbas nuo pat pradžių buvo mielas ir suprantamas. Tuo tarpu Erikai, Vytauto Didžiojo universiteto aplinkosaugos organizavimo magistrantei, į botanikos sodą atėjusiai atsitiktinai, ...
  • Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės

    2017-05-09Dailininkės svajonėse – meniškai išpieštos erdvės
    Pernai pradėta Miesto portretų galerija požeminėje perėjoje Poezijos parke sulaukė didžiulio miestelėnų ir miesto svečių susidomėjimo. O precedento ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje neturinčios Veidasienės idėjos autorė marijampolietė Ieva Olimpija Voroneckytė toliau kuria ateities planus, kaip pagražinti savo miestą.   Baigusi Sūduvos gimnaziją ir per vienerius metus išmokusi Marijampolės dailės mokyklos kursą Ieva Voroneckytė įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo stiklo specialybę, kūrė juvelyriką ir dirbinius iš stiklo. Studijų metais ir po jų Ieva patirties sėmėsi Vokietijoje, Čekijoje, JAV ir su gaiviomis idėjomis sugrįžo į Marijampolę. – Didžiuojuosi savo miestu, čia man viskas patinka ir labai gerai, tačiau norisi, kad ...
  • Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“

    2017-05-09Paulius Čeponas: „Džiaugiuosi galėdamas kurti savo miesto grožį“
    „Čia – mano miestas“, – taip apie Marijampolę sako čia gimęs, augęs ir jame ateitį kuriantis Paulius Čeponas. Ateitį suplanavo mokykloje Dar tuomet, kai 2003-aisiais baigus Rygiškių Jono gimnaziją atrodo, kad visi keliai atviri į platųjį pasaulį, Paulius sako žinojęs, kad gyvens Marijampolėje ir iš savo gimtojo miesto išvažiuos trumpam – tik studijuoti. – Įstojau į Vilniaus universitetą. Pasirinkau ekologijos studijas, apie kurias svajoti pradėjau nuo tada, kai gimnazijoje reikėjo apsispręsti, kokius dalykus mokytis pagal profiliuotą programą. Sekėsi biologija, chemija, bet nemėgau matematikos. Kad nesusigadinčiau abitūros pažymių tais dalykais, kurie buvo mažiau įdomūs ir prasčiau sekėsi, be chemijos, biologijos ir privalomo lietuvių kalbos ...
  • Sportuojantis Marijampolės jaunimas: „Citius, altius, fortius (greičiau, aukščiau, tvirčiau)“

    2017-04-25Sportuojantis Marijampolės jaunimas: „Citius, altius, fortius (greičiau, aukščiau, tvirčiau)“
    Marijampolės savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjo Vytauto Papečkio teigimu, dar prieškario laikais marijampoliečiai labiausiai domėjosi komandinėmis sporto šakomis – futbolu ir krepšiniu, o prie miesto stadiono statybos prisidėjęs tuometis Cukraus fabrikas netgi turėjo savo futbolo komandą.   Nuo to laiko per Marijampolę tekančia Šešupe oho! kiek jau vandens nutekėjo, tačiau ir dabar dauguma miesto vaikų, jaunimas, ir ne tik, prioritetinėmis laiko komandines sporto šakas. Pakalbinkite pradinukus ir pamatysite, kiek tarp jų yra svajojančių tapti antruoju Saboniu, Krištianu Ronaldu ar Leoneliu Mesiu. Tačiau kad sporto specialistai girtųsi iš tiesų radę kokį futbolo ar krepšinio „perliuką“, kaip ir negirdėti. Sportuojantys vaikai, V. Papečkio teigimu, kol ...
  • Karatė klubo „Tornadas“ tikslas: sveikame kūne – sveika siela

    2017-04-25Karatė klubo „Tornadas“ tikslas: sveikame kūne – sveika siela
    Marijampolėje, Mokolų mokyk­los-darželio patalpose, veikiantis kiokušin karatė klubas „Tornadas“ ateinančiais, 2018 metais, minės jau 20 metų veiklos jubiliejų. Klubo įkūrėjas ir prezidentas, licencijuotas kiokušin karatė treneris, 4 Dano kiokušin karatė meistras Valius Rudys sako, kad klubo pavadinimas „Tornadas“, t. y. viesulas, atspindi kovos ir klubo jėgą, veržlumą. Tuo tarpu kiokushin, kyokushin arba kiokushinkai yra vienas iš japonų kovos meno karatė stilių, kurį 1964 metais sukūrė Masutatsu Oyama. Išvertus iš japonų kalbos kiokushinkai reiškia „absoliučios tiesos bendruomenė“. „Mane ši sporto šaka žavi tuo, kad ją kultivuojantis žmogus išsiugdo valią, išmoksta nugalėti skausmą ir sunkumus, užsigrūdina, įgyja stiprybės ir pasitikėjimo, – sako V. ...
  • Aurimas Didžbalis: „Dar turiu ko siekti“

    2017-04-25Aurimas Didžbalis: „Dar turiu ko siekti“
    Iš Marijampolės savivaldybės, Opšrūtų kaimo (Igliaukos sen.), kilęs sunkiaatletis Aurimas Didžbalis visai neseniai, vos prieš dvi savaites, Splite (Kroatija) vykusiame Europos čempionate, Lietuvai vėl iškovojo medalį. Sieks tauriausio apdovanojimo Svorio kategorijoje iki 94 kg varžęsis 25 metų Aurimas išrovė 181 kg ir pasiekė geriausią rezultatą tarp visų dalyvių. Stūmimo rungtyje atletas įveikė 205 kg ir šioje rungtyje liko ketvirtas. Tačiau dvikovėje surinkti 386 kg A. Didžbaliui garantavo bronzos medalį. „Tai stiprybę liudijantis laimėjimas ir pats geriausias atpildas už kantrų darbą“, – prieš šv. Velykas, Didžiąją savaitę, pasveikinusi Aurimą su iškovota bronza sakė mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentė A. Didžbaliui dėkojo, kad jis ...
  • Atmintis

    2017-04-19Atmintis
    Praėjusių metų kovą Kalvarijoje vyko konferencija „Petras Klimas – signataras, diplomatas, istorikas“, skirta garbaus kraštiečio 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Ją organizavo Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka. Nors P. Klimo gyvenimui ir veiklai skirtos medžiagos yra ir kitur (teko naudotis P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos paslaugomis), tačiau tiek įvairių leidinių, kiek yra Kalvarijoje, veikiausiai turi tik centrinės įstaigos. Informatikos ir kraštotyros skyriaus vedėja Sigita Palionienė parodė ir retų, įsigytų ilgai ieškojus iš kolekcininkų. Ne tik paties P. Klimo ir apie jį, bet ir tai, kas susiję su šeima, gimine, aplinka… Konferencijoje pranešimą skaitė istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Anušauskas. Apie Petrą Klimą ir šeimos archyvus ...
  • Neišvengiamas reikalų gynimas internacionalinėje plotmėje…

    2017-04-18Neišvengiamas reikalų gynimas internacionalinėje plotmėje...
    Tai Petro Klimo žodžiai, apibūdinantys būtinybę kurti institucijas, kurios jaunai Lietuvos valstybei atstovautų tarptautiniu lygiu. „Tautai atgyjant savo krašte, kurs ilgą laiką buvo kitų tautų valdomas, ir norint atsiriboti nuo jų savarankiškai gyvatai, santykių tvarkymas ne tik su kaimynais, bet ir su visomis kitomis valstybėmis darosi labai svarbiu uždaviniu. Lietuvai teko nepaliaujamai grumtis ir su vokiečiais, ir su lenkais, ir su rusais. Lygiagrečiai teko ieškoti pritarimo ir pripažinimo naujos valstybės atsiradimui platesnėje internacionalinėje šeimoje. Tai buvo pirmosios mūsų užsienio reikalų ministerijos rūpestis. (…) Darbininkų tada buvo nedaug, pasiruošimo dar mažiau, bet niekada mano karjeroje aš nemačiau tokio pasišventimo ir tokio darnaus ...
  • Toks jis buvo…

    2017-04-18
    Ir po trupinį, ir po visą saują renkant prisiminimus apie Petrą Klimą, jų susidarė didelis pluoštas. Štai Laimė Lukošiūnienė 1990 m. dešimtajame „Nemuno“ žurnalo numeryje, be kita ko, cituoja Lietuvos nuolatinės delegacijos prie Tautų Sąjungos Ženevoje nario dr. Alberto GERUČIO monografijos „Petras Klimas. Valstybininkas, diplomatas, kankinys“ (Klivlandas, 1978 m.) pratarmę.   Toks jis buvo… Jis garsėjo kaip aukšto intelekto diplomatas, kaip didžiai nusipelnęs valstybininkas, priklausęs jau tada tai kone legenda tapusiai Vasario 16 akto signatarų grupei, kuri paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Keli vizitai pas ministrą pasiuntinybės Paryžiuje rūmuose ir manyje sustiprino apie Klimą sklidusį garsą, kad jis „viską žino, viską yra skaitęs“. (…) ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.