Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kai dienoje pritrūksta valandų...

Beieškant kultūros naujienų niūrią šio pavasario dieną pradžiugino Kalvarijos viešosios bibliotekos tinklapio žinios, o labiausiai širdį paglostė Aistės ČERKAUSKIENĖS floristikos darbų paroda. Dar smagiau tapo, kai bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė pasidžiaugė, kad ši jauna iniciatyvi moteris – jų darbuotoja ir nuolat džiugina kolegas bei kalvarijiečius savo darbais… Beje, paminėjus, kad ji kuria ir valgomas puokštes, teko prisiminti, jog „Suvalkietyje“ apie tai kažkada buvo rašyta. Bet magėjo daugiau sužinoti apie jos gebėjimą kurti grožį ir išgirsti jauno (nė trisdešimties neturinčio) aktyvaus žmogaus nuomonę apie gyvenimą provincijoje…

– Žinau tik tiek, kad gyvenate Kalvarijoje, čia dirbate, kuriate… Iš kur Jūs ir iš kur ta Dievo dovana? O gal tai atėjo iš giminės per genus?

– Gimiau Marijampolėje, užaugau ir mokiausi Kalvarijoje. Čia lankiau ir meno mokyklą – dailės skyrių. Vėliau studijavau anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Keletą metų buvau išvykusi dirbti į Angliją (įdomu, jog jau tuomet vienas iš mano darbų siejosi su gėlėmis). Grįžusi baigiau mokslus, pradėjau dirbti tarptautinėje kompanijoje, vėliau susilaukiau vaikelio ir keliai sugrąžino atgal…

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Floristika į mano gyvenimą atėjo netikėtai, negaliu teigti, jog visada mylėjau gėles (net truputį jų prisibijojau, jaučiau pagarbą augalui), tačiau jos mane supo nuo vaikystės. Padėdavau močiutei ir mamai prižiūrėti kambarinius augalus, laisčiau gėlynus lauke ir netgi turėjau savo gėlių darželį. Galiu teigti, jog augau apsupta darbščių ir kūrybingų artimiausių moterų. Mama yra linkusi prie meno, ką bepaimtų į rankas, jai viskas pavyksta: ir siūti, ir megzti, ir nerti bei piešti (visos vaikystės suknelės jos pasiūtos, numegzti megztukai, pagaminti rankų darbo žaisliukai…). Močiutė taip pat visada puoselėjo harmoningą aplinką, man vaikystėje skaitė pasakas, kurios lavino vaizduotę.

– Ar nebuvo minčių (norų) eiti į menus iš karto?

– Noras kurti buvo visada, tik ieškojau, kaip jį realizuoti. Meno mokykloje domėjausi fotografija, lankiau keramikos užsiėmimus. Turėjau minčių studijuoti fotografiją, bet pabūgau stojamųjų egzaminų, nes piešimas nebuvo mano stiprioji pusė, geriau sekėsi kurti ir konstruoti darbus iš skirtingų medžiagų. Baigusi filologijos studijas, tęsiau savęs paieškas. Motinystės atostogų metu savo dailės mokytojos paskatinta išbandžiau save aksesuarų gamyboje, kūriau įvairiausius gėlėtus papuošalus iš audinių. Vėliau spontaniškai gimusi idėja kurti valgomas puokštes išaugo į ,,Mėlyną bananą“ – valgomų puokščių hobį-verslą. Supratusi, jog vis daugiau noriu sužinoti apie gėles ir pajutusi šių žinių trūkumą, Kauno karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre pasirinkau floristikos programą. Nors pradžioje nerimavau, kaip suderinsiu studijas, naują darbą ir vaikelio auginimą, į studijas panirau visa širdimi. Turėjau galimybę dalyvauti žymaus floristo Antano Mažono (studijos „Floristai ant ribos“ įkūrėjo) mokymuose, jie skatino perlipti per save, išdrįsti eksperimentuoti. Taip pat sutikau nuostabią studijos „Pūkuotas vėjas“ floristę Neringą Paukštytę-Simonavičę, per praktiką įgijau daug žinių. Labai įstrigo mintis, jog augalas yra gyvas organizmas, kuris jaučia, ir mūsų užduotis – padėti jam jaustis gerai. Pažintis išaugo į gražią draugystę.
Iš tiesų džiaugiuosi pagaliau supratusi, jog netgi likimas mane nuolat vedė prie kūrybos įvairiomis formomis (išdrįsau taip pasakyti) ir savęs kitur nematau. Dėl to esu labai dėkinga ir šeimai, artimiausiems draugams, kurie palaikė ir skatino nenuleisti rankų.

– Esate bibliotekos, o tiksliau – Kalvarijos krašto muziejaus/ Informacijos centro – darbuotoja. Ar yra vietos savirealizacijai? Kur kitur norėtumėte būti, gyventi?..

– Čia darbuojuosi metus. Praėję metai iš tiesų buvo įdomūs ir nenuspėjami, vos pradėjus dėliotis renginius ir veiklas, užklupo pandemija. Esu labai laiminga, jog čia tikrai yra vietos kūrybai ir savirealizacijai. Kai reikia papuošti biblioteką (atidarymo šventė), ateina savivaldybės šventė „Šypsausi savo kraštui“, Kalėdos, galiu prisidėti ar net pati įkvėpti kolektyvą kažką sukurti. Kyla natūralus noras savo žiniomis pasidalinti. Gyventojams organizavau vainikų kūrybos dirbtuves, kūrėme rudenines stalo kompozicijas. Smagu, kai susirenka įvairaus amžiaus žmonės, bendrauja, dalijasi – tai būdas stiprinti bendruomenę, o šiuo metu tai ypač svarbu. Išbandymas – persikelti į virtualią erdvę ir tiesioginėse transliacijose mokyti pasigaminti kalėdinių žaisliukų, nusipinti vainiką. Turiu ir daugiau idėjų, kurias planuoju įgyvendinti. Nors visi sako, kad svajoti reikia tyliai, mano svajonė – sukurti savo gėlių studiją kartu su miela kavine, kur žmonės megztų draugystes ir prisipildytų laimės, gerų emocijų. Link šio tikslo esu žengusi mažą žingsnelį – sukūriau feisbuko paskyrą „Gėlės tarp eilučių“, kur dalijuosi savo gėlėta kelione. Tikriausiai kyla klausimas dėl pavadinimo? Tai aliuzija į mano pomėgį skaityti, romantišką prigimtį ir gebėjimą kalbėti žiedais: žiedai vietoje žodžių…

– Kur randate atgaivos ir sielos ramybės, kai labai reikia? Ar niekada neviliojo tolimesni (turtingesni, įdomesni) kraštai?

– Geriausias pabėgimas man – knygos. Tai tiesiog mūsų šeimos moterų kraujyje. Augdama mačiau nuolat skaitančias mamą su močiute, buvo daug skaitoma man – ir aš pati negaliu be knygų, to mokau ir savo sūnų. Knygose randu ramybę, jos leidžia keliauti laiku ir erdve, augti ir atrasti save kaip asmenybę.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Studijų laiku metus gyvenau Kipre (Nikosijoje), porą mėnesių atlikau praktiką Ispanijoje (Valensijoje). Turėjau progą aplankyti Izraelį, Gruziją, Kretą, Graikiją. Tai buvo nuostabus laikas, patirtys, pažintys. Prisipildžiau gausybe nuotykių, patyrimų, vaizdų. Aistra keliauti niekur nedingo. Tačiau gyventi svetur yra didelis iššūkis dėl kalbos barjero, kultūros, teisinės, politinės sistemos išmanymo, turi įdėti daug pastangų norėdamas pasijusti savas. Manau, kad svarbiausia jaustis gerai savyje, realizuoti save, tuomet gera bus visur: ar mažame Kalvarijos miestelyje, ar kosmopolitiškame Londone. Žinoma, nesu kategoriška – ir kas gi žino, kur mane gali nunešti likimas.

– Dabar sunkus metas, daug neaiškumų. Kaip tai veikia Jus, kas padeda?

– Situacija sudėtinga visomis prasmėmis, bet mes patys kuriame savo realybę. Mano pirmoji taisyklė – apsupti save pozityvu, neįsileisti nuolatinio niurnėjimo, baimės, nerimo iš aplinkos. Padeda tai, kad nežiūriu televizijos, vietoje žinių laidos renkuosi knygą. Taip pat atradau virtualios realybės naudą. Dalyvauju nuotoliniuose mokymuose, gilinu profesines žinias, pradėjau domėtis saviugda ir savirealizacija. Manau, tai puikus laikas investuoti į save, gilinti, kaupti žinias, išmokti naujų dalykų. Stengiuosi skirti laiko fizinei veiklai, pabūti gryname ore, leisti laiką su vaiku (kartu gaminti maistą, piešti, statyti smėlio pilis). Visa tai pripildo gerų emocijų. Man dienoje kartais net pritrūksta laiko… Taip pat labai gelbsti ir kūryba: pradėjusi pinti vainiką atsiriboju nuo pasaulio, panyru į save – tai mano meditacijos forma. Linkiu kiekvienam atrasti savąją.

– Kuris metų laikas mieliausias?

– Esu gimusi žiemą – ir tai man baisu. Visi teisinasi, kad neverta dovanoti gėlių per tokį šaltį, pikniko ant žolytės irgi nesurengsi – nebent sniego karą… Kartą esu savo gimtadienį net perkėlusi į vasarą, nes ji – mano meilė. Tai basos pėdos ant žolės, dešimt porcijų ledų per dieną, saulės nubučiuoti skruostai, o kur dar visa pieva žydinčių lauko gėlių! Floristikoje išskirti metų laiką būtų sunku, nes kiekvienas dovanoja skirtingas dovanas ir visos jos vertingos, tik reikia mokėti jas laiku pastebėti ir panaudoti. Žiemą pasitarnauja visžaliai augalai, kankorėžiai; rudenį prireikia šermukšnių uogų, baltųjų tuopų, klevo lapų, gilių ir kaštonų; vasarą – smilgų ir pievų gėlių; pavasarinius darbus pagyvina sprogstantys pumpurai, želmenys, „kačiukai“.

– Miškas, jūra, kalnai, upė ar miestas su daug kultūros – ką rinktumėtės?

– Esu turėjusi galimybę kopinėti kalnuose, atrasti stalaktitų ir stalagmitų urvus, plaukioti baidare upėmis, tačiau jei rinkčiausi vietą, kur mano širdis dainuoja ir aš galiu pailsėti – tai būtų jūra, pajūris. Druskos skonis ant lūpų, suvelti plaukai, smėlis, bangų melodija mane keri ir vilioja… Nesibaidau ir perpildytų miestų, spalvų, žmonių, judėjimo ir greičio – tai mane pakrauna, stebina ir žavi. Tačiau kartu ir vargina, todėl smagu tame spiečiuje pabūti, bet gyvenamoji vieta turi būti ramesnė. Puikiai jausčiausi gyvendama gamtoje – šalia miško, vandens telkinio, kur galiu atsiduoti kūrybai. Tokių nuostabių vietų gausu mūsų šalyje.

– Tai kodėl mums ne visada gera Lietuvoje?

– Negaliu pasakyti, nes pati taip nesijaučiu. Esu gyvenusi keletą metų Anglijoje ir galiu pasakyti, kad ten man tikrai nebuvo gera. Industriniame mieste trūko gamtos, žmonių geranoriškumo, o etiketė „emigrantas“ užverdavo daug kelių. Žinoma, tada buvau daug jaunesnė, neturėjau tiek drąsos, trūko kalbos žinių, gal šiandien nuomonė būtų visai kitokia. Manau, kad žmogui pirmiausia turi būti gera savyje, tuomet nekils noro skųstis valdžia, ekonomine situacija, nes norėsis pačiam daryti kažką, kad būtų geriau. Neapsakomas jausmas dovanoti emocijas artimiesiems ir džiuginti žmones savo kūryba. Prieš pradėdama kiekvieną savo darbą, atsižvelgiu į sezoną, tuo metu žydinčias gėles, gamtines medžiagas, todėl darbai tampa artimi gamtai, jaučiamas ryšys su žeme.
– Ačiū už pokalbį – ir gražių darbų bei emocijų ne tik vasarą…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija