Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kai dienoje pritrūksta valandų...

Beieškant kultūros naujienų niūrią šio pavasario dieną pradžiugino Kalvarijos viešosios bibliotekos tinklapio žinios, o labiausiai širdį paglostė Aistės ČERKAUSKIENĖS floristikos darbų paroda. Dar smagiau tapo, kai bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė pasidžiaugė, kad ši jauna iniciatyvi moteris – jų darbuotoja ir nuolat džiugina kolegas bei kalvarijiečius savo darbais… Beje, paminėjus, kad ji kuria ir valgomas puokštes, teko prisiminti, jog „Suvalkietyje“ apie tai kažkada buvo rašyta. Bet magėjo daugiau sužinoti apie jos gebėjimą kurti grožį ir išgirsti jauno (nė trisdešimties neturinčio) aktyvaus žmogaus nuomonę apie gyvenimą provincijoje…

– Žinau tik tiek, kad gyvenate Kalvarijoje, čia dirbate, kuriate… Iš kur Jūs ir iš kur ta Dievo dovana? O gal tai atėjo iš giminės per genus?

– Gimiau Marijampolėje, užaugau ir mokiausi Kalvarijoje. Čia lankiau ir meno mokyklą – dailės skyrių. Vėliau studijavau anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Keletą metų buvau išvykusi dirbti į Angliją (įdomu, jog jau tuomet vienas iš mano darbų siejosi su gėlėmis). Grįžusi baigiau mokslus, pradėjau dirbti tarptautinėje kompanijoje, vėliau susilaukiau vaikelio ir keliai sugrąžino atgal…

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Aistė Čerkauskienė, Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja, laiminga atradusi save kūryboje.

Floristika į mano gyvenimą atėjo netikėtai, negaliu teigti, jog visada mylėjau gėles (net truputį jų prisibijojau, jaučiau pagarbą augalui), tačiau jos mane supo nuo vaikystės. Padėdavau močiutei ir mamai prižiūrėti kambarinius augalus, laisčiau gėlynus lauke ir netgi turėjau savo gėlių darželį. Galiu teigti, jog augau apsupta darbščių ir kūrybingų artimiausių moterų. Mama yra linkusi prie meno, ką bepaimtų į rankas, jai viskas pavyksta: ir siūti, ir megzti, ir nerti bei piešti (visos vaikystės suknelės jos pasiūtos, numegzti megztukai, pagaminti rankų darbo žaisliukai…). Močiutė taip pat visada puoselėjo harmoningą aplinką, man vaikystėje skaitė pasakas, kurios lavino vaizduotę.

– Ar nebuvo minčių (norų) eiti į menus iš karto?

– Noras kurti buvo visada, tik ieškojau, kaip jį realizuoti. Meno mokykloje domėjausi fotografija, lankiau keramikos užsiėmimus. Turėjau minčių studijuoti fotografiją, bet pabūgau stojamųjų egzaminų, nes piešimas nebuvo mano stiprioji pusė, geriau sekėsi kurti ir konstruoti darbus iš skirtingų medžiagų. Baigusi filologijos studijas, tęsiau savęs paieškas. Motinystės atostogų metu savo dailės mokytojos paskatinta išbandžiau save aksesuarų gamyboje, kūriau įvairiausius gėlėtus papuošalus iš audinių. Vėliau spontaniškai gimusi idėja kurti valgomas puokštes išaugo į ,,Mėlyną bananą“ – valgomų puokščių hobį-verslą. Supratusi, jog vis daugiau noriu sužinoti apie gėles ir pajutusi šių žinių trūkumą, Kauno karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre pasirinkau floristikos programą. Nors pradžioje nerimavau, kaip suderinsiu studijas, naują darbą ir vaikelio auginimą, į studijas panirau visa širdimi. Turėjau galimybę dalyvauti žymaus floristo Antano Mažono (studijos „Floristai ant ribos“ įkūrėjo) mokymuose, jie skatino perlipti per save, išdrįsti eksperimentuoti. Taip pat sutikau nuostabią studijos „Pūkuotas vėjas“ floristę Neringą Paukštytę-Simonavičę, per praktiką įgijau daug žinių. Labai įstrigo mintis, jog augalas yra gyvas organizmas, kuris jaučia, ir mūsų užduotis – padėti jam jaustis gerai. Pažintis išaugo į gražią draugystę.
Iš tiesų džiaugiuosi pagaliau supratusi, jog netgi likimas mane nuolat vedė prie kūrybos įvairiomis formomis (išdrįsau taip pasakyti) ir savęs kitur nematau. Dėl to esu labai dėkinga ir šeimai, artimiausiems draugams, kurie palaikė ir skatino nenuleisti rankų.

– Esate bibliotekos, o tiksliau – Kalvarijos krašto muziejaus/ Informacijos centro – darbuotoja. Ar yra vietos savirealizacijai? Kur kitur norėtumėte būti, gyventi?..

– Čia darbuojuosi metus. Praėję metai iš tiesų buvo įdomūs ir nenuspėjami, vos pradėjus dėliotis renginius ir veiklas, užklupo pandemija. Esu labai laiminga, jog čia tikrai yra vietos kūrybai ir savirealizacijai. Kai reikia papuošti biblioteką (atidarymo šventė), ateina savivaldybės šventė „Šypsausi savo kraštui“, Kalėdos, galiu prisidėti ar net pati įkvėpti kolektyvą kažką sukurti. Kyla natūralus noras savo žiniomis pasidalinti. Gyventojams organizavau vainikų kūrybos dirbtuves, kūrėme rudenines stalo kompozicijas. Smagu, kai susirenka įvairaus amžiaus žmonės, bendrauja, dalijasi – tai būdas stiprinti bendruomenę, o šiuo metu tai ypač svarbu. Išbandymas – persikelti į virtualią erdvę ir tiesioginėse transliacijose mokyti pasigaminti kalėdinių žaisliukų, nusipinti vainiką. Turiu ir daugiau idėjų, kurias planuoju įgyvendinti. Nors visi sako, kad svajoti reikia tyliai, mano svajonė – sukurti savo gėlių studiją kartu su miela kavine, kur žmonės megztų draugystes ir prisipildytų laimės, gerų emocijų. Link šio tikslo esu žengusi mažą žingsnelį – sukūriau feisbuko paskyrą „Gėlės tarp eilučių“, kur dalijuosi savo gėlėta kelione. Tikriausiai kyla klausimas dėl pavadinimo? Tai aliuzija į mano pomėgį skaityti, romantišką prigimtį ir gebėjimą kalbėti žiedais: žiedai vietoje žodžių…

– Kur randate atgaivos ir sielos ramybės, kai labai reikia? Ar niekada neviliojo tolimesni (turtingesni, įdomesni) kraštai?

– Geriausias pabėgimas man – knygos. Tai tiesiog mūsų šeimos moterų kraujyje. Augdama mačiau nuolat skaitančias mamą su močiute, buvo daug skaitoma man – ir aš pati negaliu be knygų, to mokau ir savo sūnų. Knygose randu ramybę, jos leidžia keliauti laiku ir erdve, augti ir atrasti save kaip asmenybę.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Aistės kūrybos puokštės, pavasariniai vainikai ir kompozicijos.

Studijų laiku metus gyvenau Kipre (Nikosijoje), porą mėnesių atlikau praktiką Ispanijoje (Valensijoje). Turėjau progą aplankyti Izraelį, Gruziją, Kretą, Graikiją. Tai buvo nuostabus laikas, patirtys, pažintys. Prisipildžiau gausybe nuotykių, patyrimų, vaizdų. Aistra keliauti niekur nedingo. Tačiau gyventi svetur yra didelis iššūkis dėl kalbos barjero, kultūros, teisinės, politinės sistemos išmanymo, turi įdėti daug pastangų norėdamas pasijusti savas. Manau, kad svarbiausia jaustis gerai savyje, realizuoti save, tuomet gera bus visur: ar mažame Kalvarijos miestelyje, ar kosmopolitiškame Londone. Žinoma, nesu kategoriška – ir kas gi žino, kur mane gali nunešti likimas.

– Dabar sunkus metas, daug neaiškumų. Kaip tai veikia Jus, kas padeda?

– Situacija sudėtinga visomis prasmėmis, bet mes patys kuriame savo realybę. Mano pirmoji taisyklė – apsupti save pozityvu, neįsileisti nuolatinio niurnėjimo, baimės, nerimo iš aplinkos. Padeda tai, kad nežiūriu televizijos, vietoje žinių laidos renkuosi knygą. Taip pat atradau virtualios realybės naudą. Dalyvauju nuotoliniuose mokymuose, gilinu profesines žinias, pradėjau domėtis saviugda ir savirealizacija. Manau, tai puikus laikas investuoti į save, gilinti, kaupti žinias, išmokti naujų dalykų. Stengiuosi skirti laiko fizinei veiklai, pabūti gryname ore, leisti laiką su vaiku (kartu gaminti maistą, piešti, statyti smėlio pilis). Visa tai pripildo gerų emocijų. Man dienoje kartais net pritrūksta laiko… Taip pat labai gelbsti ir kūryba: pradėjusi pinti vainiką atsiriboju nuo pasaulio, panyru į save – tai mano meditacijos forma. Linkiu kiekvienam atrasti savąją.

– Kuris metų laikas mieliausias?

– Esu gimusi žiemą – ir tai man baisu. Visi teisinasi, kad neverta dovanoti gėlių per tokį šaltį, pikniko ant žolytės irgi nesurengsi – nebent sniego karą… Kartą esu savo gimtadienį net perkėlusi į vasarą, nes ji – mano meilė. Tai basos pėdos ant žolės, dešimt porcijų ledų per dieną, saulės nubučiuoti skruostai, o kur dar visa pieva žydinčių lauko gėlių! Floristikoje išskirti metų laiką būtų sunku, nes kiekvienas dovanoja skirtingas dovanas ir visos jos vertingos, tik reikia mokėti jas laiku pastebėti ir panaudoti. Žiemą pasitarnauja visžaliai augalai, kankorėžiai; rudenį prireikia šermukšnių uogų, baltųjų tuopų, klevo lapų, gilių ir kaštonų; vasarą – smilgų ir pievų gėlių; pavasarinius darbus pagyvina sprogstantys pumpurai, želmenys, „kačiukai“.

– Miškas, jūra, kalnai, upė ar miestas su daug kultūros – ką rinktumėtės?

– Esu turėjusi galimybę kopinėti kalnuose, atrasti stalaktitų ir stalagmitų urvus, plaukioti baidare upėmis, tačiau jei rinkčiausi vietą, kur mano širdis dainuoja ir aš galiu pailsėti – tai būtų jūra, pajūris. Druskos skonis ant lūpų, suvelti plaukai, smėlis, bangų melodija mane keri ir vilioja… Nesibaidau ir perpildytų miestų, spalvų, žmonių, judėjimo ir greičio – tai mane pakrauna, stebina ir žavi. Tačiau kartu ir vargina, todėl smagu tame spiečiuje pabūti, bet gyvenamoji vieta turi būti ramesnė. Puikiai jausčiausi gyvendama gamtoje – šalia miško, vandens telkinio, kur galiu atsiduoti kūrybai. Tokių nuostabių vietų gausu mūsų šalyje.

– Tai kodėl mums ne visada gera Lietuvoje?

– Negaliu pasakyti, nes pati taip nesijaučiu. Esu gyvenusi keletą metų Anglijoje ir galiu pasakyti, kad ten man tikrai nebuvo gera. Industriniame mieste trūko gamtos, žmonių geranoriškumo, o etiketė „emigrantas“ užverdavo daug kelių. Žinoma, tada buvau daug jaunesnė, neturėjau tiek drąsos, trūko kalbos žinių, gal šiandien nuomonė būtų visai kitokia. Manau, kad žmogui pirmiausia turi būti gera savyje, tuomet nekils noro skųstis valdžia, ekonomine situacija, nes norėsis pačiam daryti kažką, kad būtų geriau. Neapsakomas jausmas dovanoti emocijas artimiesiems ir džiuginti žmones savo kūryba. Prieš pradėdama kiekvieną savo darbą, atsižvelgiu į sezoną, tuo metu žydinčias gėles, gamtines medžiagas, todėl darbai tampa artimi gamtai, jaučiamas ryšys su žeme.
– Ačiū už pokalbį – ir gražių darbų bei emocijų ne tik vasarą…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei ...
  • Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje

    2016-09-26Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje
    Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. ...
  • Pedagoginės mokyklos patriotai

    2016-09-26Pedagoginės mokyklos patriotai
    Tai Stasė ir Vytautas Alenskai, dabar gyvenantys Klaipėdoje. Stasė Alenskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė, o Vytautas Alenskas – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas. Abu susiję su buvusia Kapsuko pedagogine mokykla. Vytautas Alenskas 1966–1977 metais Kapsuko pedagoginėje mokykloje dirbo muzikos dėstytoju. Dėstė instrumentinę muziką (fortepijoną ir akordeoną), grojo mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tuo laiku ansambliui vadovavo Algis Vitlipas, vėliau apie 30 metų – Frida Lokomina. Repertuaras buvo daugiausia lietuviškas, tik viena kita tarybinė daina įsiterpdavo. V. Alenskas prisimena, kad kolektyvas mokykloje buvo labai stip­rus, siejamas draugiškų, kolegiškų ryšių. Turėta nemažai tradicinių renginių, būdavo pagerbiami ir jubiliatai. Apskritai ...
  • „Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“

    2016-09-26„Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“
    Savo prisiminimais apie mokslo metus Marijampolės pedagoginėje mokykloje sutiko pasidalinti Saulius Andriuška, Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius: „Prisiminus Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą (dabar kolegija), kur mokiausi 1990–1995 m., pirmiausia pagalvoju apie žmones, kurie ten dirbo: R. Klasavičienę, O. Sakalauskienę, A. Uzėlą, I. Šalčiūnienę, A. ir L. Šepkus, O. Dumčiuvienę, L. Leonavičienę ir daug kitų. Pamiršau kai kurias jų perteiktas akademines žinias, kitą informaciją, datas, bet dėstytojų parodyta bendravimo kultūra su studentais, gebėjimas išklausyti ir padėti rasti problemos sprendimą liks atmintyje ir širdyje visam gyvenimui. Dėstytojai ugdė savo pavyzdžiu. Manau, kad svarbu kalbėti apie tuos žmones, kurie mus ugdė ir kūrė. Klasės auklėtoja ...
  • Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

    2016-09-26Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos
    Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.   „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. ...
  • Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams

    2016-09-16Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams
    Iš viso šiemet jau tradiciniu tapusiame konkurse sulaukėme 450 nuotraukų. Pirmą kartą jas visas publikavome laikraščio feisbuko paskyroje. Taigi ir nugalėtojai buvo išrinkti du – vieną rinko visi feisbuko lankytojai, kitą – mūsų redakcijos sudaryta komisija.   Antradienį buvo paskelbti nugalėtojai ir įteikti redakcijos įsteigti prizai. Plačiosios visuomenės favorite, feisbuke surinkusi 1665 balsus, tapo Audronės Mikulionienės nuotrauka – paežerės peizažas. Mūsų komisija nugalėtoja išrinko Karolinos Giraitytės nuotrauką, kurioje užfiksuota varliuko ir vaikinuko draugystė. Redakcijos komisijos dar išrinkti šie nominantai: Vaidas Karpavičius, Aldona Rauluševičienė, Viktorija Burinskaitė, Vaida Kelerytė-Burokienė, Neringa Lesetė, Austėja Kuršvietytė, Vilma Grinevičienė, Akvelina Paškauskienė, kurių darbai išsiskyrė iš kitų savo kokybe ...
  • Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis

    2016-09-15Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis
    Prasidėjus naujiems mokslo metams tėvams pravartu pagalvoti, kuo jų atžala užsiims po pamokų – lankys šokio užsiėmimus, patriotinio ugdymo būrelį, o gal lavins viešojo kalbėjimo įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o pasirinkimas – dar gausesnis. Tik norintiems pasinaudoti krepšeliu reikėtų suskubti – pasirašyti sutartis su finansuojamų būrelių organizatoriais reikia iki savivaldybės nustatytos datos.     Išaugo pasirinkimas  Neformaliojo vaikų švietimo veikloms nuo 2015 m. spalio 1 d. skiriamas tikslinis valstybės finansavimas bus tęsiamas ir šiais mokslo metais. Pernai krepšeliu naudojosi 58 tūkst. šalies mokinių, buvo finansuojama per 2000 būrelių. „Krepšelis ypač pateisino lūkesčius regionuose, kur iki tol nebuvo didelės ...
  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.