Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Paklaidžiojimai su Stanislovu Sajausku, jam pačiam vadovaujant

Vasario 25 dieną mūsų kraštiečiui prof. habil. dr. Stanislovui Sajauskui sukako 75-eri. Mokslininkas, išradėjas, kolekcininkas, knygų autorius… Veiklos sričių tiek daug, kad nelengva įsivaizduoti, jog visa tai – vieno žmogaus nuveikti darbai. Jubiliejus – išskirtinė proga giliau pažinti žmogų, nuėjusį netrumpą gyvenimo kelią ir turintį tikrai unikalios patirties. Paprašytas pasidalinti su mūsų skaitytojais patirtimis ir įžvalgomis (kaip įprasta – nuotoliniu būdu), papasakoti apie dabartinę veiklą, Stanilovas Sajauskas sutiko ir… nustebino.

Stanislovas Sajauskas (dešinėje) ne kartą susitiko su marijampoliečiais, pristatydamas parodas ir savo knygas. Čia – 2011 metais.

Stanislovas Sajauskas (dešinėje) ne kartą susitiko su marijampoliečiais, pristatydamas parodas ir savo knygas. Čia – 2011 metais.

„Mano, kaip darboholiko, veiklų ne viena, bet paskutinį dešimtmetį, kai tapau nepageidaujamas universitete, ypač susitelkiau į Suvalkiją, numizmatiką, heraldiką ir partizanus. Kadangi mano knygų tiražus valdo tie, kas finansavo jų spausdinimą, tai pristatymus rengiu tik ypatingais atvejais, o kitais apsieinu be jų, nes tai nesusiję su knygų platinimu. Būdamos nedidelio tiražo jos išsiplatina ir be mano aktyvių pastangų. Kiek įdomesnis variantas buvo trys knygos, išleistos didelės Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidyklos jos pačios užsakymu: „Pinigų istorija“ (du šiek tiek besiskirią leidimai ir „Lito istorija“). Jų tiražai buvo 1000 ir 1500 egzempliorių.

Nesu žinomas knygų autorius, tad artėjant „įžymiam“ vasariui, o ir paskatintas „koronos“ nutariau kiek pataisyti padėtį, padarydamas tai, kam visą laiką priešinausi. Išleidau autobiografinę knyga, kuri turėtų parodyti, kam aš gyvenau tiek ilgai šiame pasaulyje ir kad nesiruošiu šliaužioti, kaip tas vėžlys, nuo kranto iki jūros ir atgal 300 metų… Tiesa, šiek tiek modifikavau standartinių autobio­grafijų formatą. Vos ne kiekvienam savo gyvenimo „nuotykiui“ patvirtinti įdėdavau atitinkamą argumentą (autentišką dokumentą, fotografiją, savo leidinį ar kokį nors „blizgutį“), ir pačią knygą pavadinau „Iš mano gyvenimo archyvo“. Tiražas nedidelis (100 egz.), ir nežadu jų pardavinėti, nes knygos paskirtis kita – tik dovanoms mano gyvenimo bičiuliams. Tikiuosi, kad skaitytojams ji pateiks nemažai mano gyvenimo veiklos aspektų, tarp jų ir intriguojančių, informatyvių, gal net linksmų, komiškų, bet – ir įžūlių. Mano gyvenimas patvirtino, koks teisus buvo Hansas Seljė, teigęs, kad mokslo pasaulis žiaurus ir negailestingas ir kad oficialusis mokslas laikosi ant idealistų ir naivuolių…“

Taigi – autoriui leidus pakeliaukime po šiuos archyvus…

Nuo pradžios – su tremtinio ženklu

„Gimiau 1946 m. vasario 25 d. Kalvarijos valsčiaus Jungėnų kaime, kurį šiandienėje Lietuvoje garsina Jungėnų kaimo kapela. Tėvai – ne bajoriškos kilmės, kuo taip mėgsta didžiuotis dabartiniai tuščiagarbiai, bet bežemiai Jonas ir Elzbieta Sajauskai; mergautinė motinos pavardė – Viskačkaitė. Turėjau vyriausiąją seserį Juditą ir vyresnius brolius Alvydą bei Justiną (marijampolietis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys – N. L.). Taigi buvau jauniausias, bet jau vienerių metų patekau į Lietuvos istoriją – 1947 m. mano vežimėlyje po čiužinėliu KGB agentui aptikus partizanišką „Laisvės žvalgą“, tėtė buvo suimtas ir nuteistas trejus metus kirsti mišką Karelijos Suomijoje.“ Čia – pati „Gyvenimo archyvų“ pradžia. 1949 metais motina su visais keturiais vaikais taip pat buvo ištremta – į Irkutsko sritį netoli Baikalo. Koks buvo gyvenimas ten (beje, ėmus lankyti mokyklą, Stanislovui KGB buvo užvesta „Byla Nr. 6“, kaip paaiškėjo, lydėjusi jį visą sovietmetį), reikėtų atskiro pasakojimo. Tačiau 1957-aisiais grįžus iš tremties laukė ne ką mažesni išbandymai, patirta daug neteisybės. „Tapau nepakantus neteisybei, o ypač – kyšininkams, kurie be jokio sąžinės graužimo vertė net ir ubagą skolintis kyšiui reikalingus pinigus…“

Čia toli gražu ne visi didžiausi jo leidiniai... ir „gyvenimo archyvai“.

Čia toli gražu ne visi didžiausi jo leidiniai… ir „gyvenimo archyvai“. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Vaizdingai, jautriai, neretai su graudžiu humoru pasakojama apie mokslus Petro Armino vidurinėje mokykloje, kurią baigė sidabro medaliu, nors atestate buvo penketai. Pasirodo, pagal slaptą KGB instrukciją tremtiniai negalėjo gauti auksinio… Itin pagarbiai mini klasės auklėtoją Eleną Knorienę, patraukusią, kaip pats sako, link istorijos, perspėjusią dėl ateityje būsiančių kliūčių – šie jos patarimai gyvenime labai pravertė. Nors studijos tuomečiame Kauno politechnikos institute prisimenamos kaip „sunkus gyvenimo tarpsnis“, jos suteikė ne tik specialybę. Baigus mokslus bendrakursė ir draugė Nijolė tapo Stanislovo žmona…

„Duobėtas mokslo kelias“

Taip S. Sajauskas pavadino skyrių, kuriame atskleidžiama, kaip sudėtinga buvo tiek jam pačiam, tiek ir kitiems gabiems mokslininkams daryti tai, ką sugeba, gilintis, siekti pripažinimo. Trukdė ne tik buvusio tremtinio šleifas, bet ir asmeninės (ar „iš aukščiau“ padiktuotos) kai kurių galią turinčiųjų nuostatos. Kliūčių buvo ir stojant į aspirantūrą, ir vėliau. „Aš negalėjau būti aspirantų vadovas, negalėjau net sapnuoti išleisti savo darbų monografiją, negalėjau turėti mokslininkais tapusių savo mokinių, nes niekas neskirdavo jų vadovu. (…) Mokslo kelias uždraustas. Ką dar galima nuveikti pasaulyje?

Nutariau tarnauti gėriui, remti skriaudžiamuosius, padėti prašantiems. Niekas gi negalėjo man uždrausti užsiiminėti moksline labdara. (…) Jau tada aš supratau, kas yra tikrasis Valdytojas, kurio visi administratoriai, ypač užimantys aukštesnes pareigas, turi klausyti ir vykdyti.“ Vis dėlto atkakliai dirbant, dalyvaujant konferencijose, publikuojant mokslo darbus apie unikalius išradimus, juos patentuojant (kiek būta pagalių kaišiojimo į ratus, plagiato ir net vagystės – tai atskleidžiama knygoje) šito nebuvo įmanoma nuslėpti. Dokumentai liudija: 1994 m. Stanislovui Sajauskui už elektronikos ir elektrotechnikos darbą „Izotropinių kietų kūnų elektroakustiniai tyrimo metodai“ suteiktas habilituoto daktaro mokslo laipsnis, 1996-aisiais – profesoriaus vardas. Keturios monografijos, 65 išradimai, pirmasis KTU Lietuvos Respublikos patentas, daug straipsnių… Tačiau – kaip čia neprisiminsi sovietmečio – kai atėjo laikas prof. Sajausko kadencijai pratęsti, pasirodė, kad vietos (dabar jau Vytauto Didžiojo) institute, kuriam atiduota didžioji gyvenimo dalis, nebėra. Nes tiesos ieškotojai ir sakytojai nereikalingi…

Numizmatika, kraštotyra, fotografijos ir…

Numizmatika susidomėjęs dar studijuodamas tuomečiame KPI S. Sajauskas teigia, kad, kitaip, nei daugelis mano, tai daug platesnė sritis – ne tik senovinių pinigų rinkimas. Pažintis su žymiausiu Lietuvos kolekcininku Domininku Kaubriu turėjo daug įtakos tam, kad studento susidomėjimas virstų ilgų metų tyrinėjimais, katalogų sudarymu, parodų organizavimu, pareigomis M. K. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje…

Taip ir su kitomis sritimis: jeigu tik kuo susidomėdavo ir imdavo gilintis, tai tapdavo Stanislovui nebe pomėgiu, bet atsakingai, nuosekliai, su užsidegimu atliekamu darbu. „1963 metais išvykęs į Kauną ir jame užsibuvęs, netikėtai pajutau ilgesį savo kraštui – tarsi būčiau kažką brangaus praradęs, tarsi likau kažkam skolingas. Išėjęs į pensiją ir atsikratęs valdiškų pareigų, nutariau ką nors nuveikti ir savo Suvalkijai. Sumaniau sukurti trumpą jos istoriją, pasinaudodamas jau „atrastu“ istorijos kūrimo fotografijomis metodu. (…) Sumaniau sukurti svarbiausių Suvalkijos miestų ir miestelių fotografijų albumus bendru pavadinimu „Iš praeities į dabartį“. Pirmoji knyga buvo skirta Marijampolei – nes čia pirmiausia ir atsirado fotografija. Šiame cikle – albumai apie Kalvariją, Vilkaviškio kraštą, Prienų kraštą, paskui „Marijampolė. Partizaninis karas“ (su broliu Justinu), „Senoji Marijampolė“ (su Valentinu Juraičiu), taip pat „Marijampolė. Palaimintasis Jurgis Matulaitis“. Išleista išsamių leidinių, skirtų numizmatikai (nekalbant apie gausybę straipsnių įvairių šalių leidiniuose), įvairių katalogų, edukacinių leidinių, straipsnių, plakečių rinkinys „Lietuvos kūrėjai (1918–2018)“, o 2020 metais – albumas „Atgimstančios Lietuvos heraldika“.

…Paklaidžiojęs po Stanislovo Sajausko gyvenimo „archyvus“, nepaisant to, kad tarsi nemažai žinojai, dar kartą nustembi. Tegalima konstatuoti, kad žmogus, jei tik turi talento ir atkaklumo, gali nuveikti be galo daug. Nepaisant išorinių sąlygų ar aplinkybių.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...