Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

80 metų sukakties akivaizdoje – siekis išlikti nepriklausomiems

Įdomus sutapimas: 80 metų jubiliejų „Suvalkietis“ mini gana neramiu laiku, mūsų šalį ir, galima sakyti, visą Žemę krečiant pasaulinei COVID-19 pandemijai, kaip kad buvo ir 1941-aisiais, kai balandžio 19 dieną Marijampolėje buvo išleistas pirmasis „Suvalkiečio“ pirmtako laikraščio „Naujasis kelias“ numeris. Tuo metu Suvalkijos sostinėje tvarką jau darė kitokios, bet dar baisesnės pasaulinės „infekcijos“ – raudonojo maro – bolševikų – valdžia, be to, prie krašto grėsmingai artėjo ir rudasis maras, fašizmas…

Birutė MONTVILIENĖ

Redakcijos kolektyvas: (pirmoje eilėje) Ričardas Pasiliauskas, Jolanta Račaitė, Birutė Montvilienė, Erika Stankevičienė, Eglė Burbaitė, (antroje eilėje) Loreta Akelienė, Rimantas Vosylius, Nijolė Linionienė, Loreta Tumelienė, Dalia Jaudegienė, Rita Ližaitytė, Marija Burbienė.

1941-aisiais, penkių tūkstančių tiražu Marijampolėje leisti pradėtą Marijampolės apskrities komunistų partijos komiteto ir apskrities vykdomojo komiteto savaitraštį iki mūsų šalies teritorijoje prasidėjusių Antrojo pasaulinio karo veiksmų spėta išspausdinti ir išplatinti vos aštuonis kartus. Prieškarinį „Naująjį kelią“ redagavo redaktorė L. Balsytė. Nutilus patrankoms, 1945 metais, laikraščio leidyba buvo atnaujinta.

Dabartinis „Suvalkietis“, jau antri metai rengiamas ir spausdinamas pasaulinės pandemijos ir karantino sąlygomis, savo jubiliejų mini išleisdamas net 10725 numerį. Kiek namų, sodybų, butų ir įstaigų per tiek metų laikraštis aplankė, kiek kartų „Suvalkiečio“ žurnalistai rinkdamiesi medžiagą būsimoms publikacijoms važinėjo krašto keliais, keleliais ir užkaboriais, kiek straipsnių, korespondencijų, interviu ir reportažų parašė, šiandien net neįmanoma suskaičiuoti. Tačiau ne tokia statistika ir yra svarbiausia, o tai, kad lig šiol laikraštis vis dar yra laukiamas daugybės mūsų krašto žmonių namuose. Dukart per savaitę išeinantis „Suvalkietis“ šiais, jubiliejiniais metais, trečiadieniais leidžiamas 3720 egzempliorių, o šeštadieniais – 4700 egzempliorių tiražu. Šie skaičiai mums liudija, kad daugelio gyvenimus sukausčiusi pandemija neįstengė paralyžiuoti ištikimų mūsų skaitytojų poreikio sulaukti vis naujo popierinio laikraščio numerio ir paimti jį į rankas. Tuo pačiu tai ir patvirtinimas, kad „Suvalkiečio“ skaitytojai vertina laikraščio kolektyvo pastangas prenumeratoriams ir kitiems skaitytojams pateikti kuo platesnį ir gilesnį mūsų regiono aktualijų spektrą, kad krašto žmonėms svarbu, jog laikraščio puslapiuose jie randa išsamią ir įvairiapusę informaciją apie laikmečio diktuojamas didžiausias aktualijas, kaip kad pasaulinė COVID 19 pandemija. Skaitytojai taip pat neslepia, kad mūsų krašte „Suvalkietis“ populiarus ir dėl to, kad jo puslapiuose ką paskaityti randa įvairiausių poreikių ir polėkių žmonės. Tarp jų nemažai ir tokių, kuriuos džiugina, kad „Suvalkietyje“ daug vietos skiriama kultūrai, istorijai, švietimui, gamtos apsaugai ir net gyvūnų gerovei, kad laikraščio žurnalistams rūpi medicininis skaitytojų švietimas, verslo reikalai, bendruomenių gyvenimas ir net mada, kad pagaliau redakcija yra tokia įstaiga, kurioje visada būsi išklausytas – ir kai norėsi pasidalinti džiaugsmu, ir kai tiesiog nebežinosi, kur kreiptis pečius užgriuvus nepakeliamai neišspręstų problemų naštai…

Laikraščio istorijoje būta visokių vingių, apie kuriuos dauguma dabartinio kolektyvo narių yra tik girdėję pasakojant vyresnius kolegas. Šiandien daug kam tarsi legendos gali nuskambėti pasakojimai apie kone kasdienius telefono skambučius iš partkomo ar vykdomojo komiteto. Tiesą sakant, ne visuomet nepatenkinti skambindavo ir redaktorius bei žurnalistus, ką ir kaip rašyti, mokindavo „pirmieji asmenys“. Daug ten jų „organuose“ dirbo ir daug jų manė turintys teisę nurodinėti, kas privalo būti publikuojama pirmajame laikraščio puslapyje, o kas žurnalisto plunksnos apskritai nėra vertas. Tokiomis sąlygomis laikraštį leido ne tik pokario ir vėlesniais metais jam vadovavę redaktoriai J. Gaisrys (1945), J. Janulevičius (1945-1947), S. Laurinavičius (1948-1949), V. Zenkevičius (1948-1949), R. Venckevičius (1949-1951), D. Ivanovas (1952-1955), V. Gutauskas (1955), J. Andriuškevičius (1958-1961), bet ir ilgiausiai redaktoriumi dirbęs Bronius Daktariūnas (1956-1986). Iš jo laikraščio vairą perėmusio ir iki 2007 m. redakcijai vadovavusio Edvardo Dombrovicko Atgimimo metų konfrontacija su vietiniais vadukais baigėsi tuo, kad mieste buvo įsteigtas dar vienas laikraštis.

Nauji vėjai, Atgimimas ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas laikraščio kolektyvui leido atsikratyti ilgametės partinės globos ir tapti nepriklausomu laikraščiu. Tai subrandino ir poreikį pakeisti leidinio pavadinimą. 1992 m. liepos 1 dieną laikraštį jau išleidome jį pavadinę „Suvalkiečiu“. Tais pačiais metais prasidėjo laikraščio privatizavimo procesas, sudaręs galimybę redakcijos darbuotojams tapti laikraščio savininkais, o pačiam „Suvalkiečiui“ tapti išties nepriklausomu. Tokie esame ir šiandien. Uždarosios akcinės bendrovės „Suvalkietis“ akcininkai – tik dabartiniai ir buvę redakcijos darbuotojai, taip pat netikėtai Anapilin 2019 metų gruodį išėjusio redaktoriaus Gintaro Kandroto šeima.

Dabartinis įvairiapusis, su daugybe teminių puslapių „Suvalkietis“ yra būtent G. Kandroto, vadovavusio redakcijai nuo 2007 metų, ir viso kolektyvo nuopelnas. Beje, esame viena iš nedaugelio regioninių laikraščių redakcijų, kurioje išimtinai dirba tik žurnalistai profesionalai – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros, vėliau reorganizuotos į Žurnalistikos institutą auklėtiniai, pavyzdžiui, ne tik žurnalistė, bet ir Kūrėja Nijolė Linionienė, redaktorės pavaduotoja Loreta Tumelienė, korespondentė Jolanta Račaitė, taip pat ir šių eilučių autorė. Didžiuojamės turėdami ir aukščiausios prabos fotografą Ričardą Pasiliauską, profesionalias korektores ir rašinių autores Loretą Akelienę ir Marija Burbienę.

Pastaraisiais metais į „Suvalkiečio“ kolektyvą darniai įsiliejo ir jaunosios kartos atstovų – Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos bakalauro studijas baigusi, Vilniaus universiteto darnaus vystymosi komunikacijos magistrantė Rita Ližaitytė ir Anglijoje, Surrey (Sario) universitete, komunikacijos ir tarptautinio marketingo magistro studijas baigusi Eglė Burbaitė. Ir tai džiugina, nes liudija, kad jaunimas mato perspektyvą dirbti regioniniame leidinyje.

Reaguodamas į laikmečio aktualijas „Suvalkietis“ veiklą vysto ir socialiniuose tinkluose. Mūsų paskyra feisbuke jubiliejaus išvakarėse turėjo kone 10 tūkst. sekėjų. Šiais metais startuos ir atnaujintas mūsų tinklapis. Nuo praėjusių metų pavasario, pirmosios COVID – 19 bangos, „Suvalkiečio“ tinklapyje www.suvalkietis.lt veikia vadinamoji elektroninė parduotuvė https://mokejimai.suvalkietis.lt, kurioje neišeidami iš namų mūsų skaitytojai gali užsiprenumeruoti laikraštį, užsisakyti asmeninį skelbimą, pateikti laikraščio puslapiuose publikuojamus sveikinimus ar užuojautas. Beje, mus, kaip patikimą partnerį, gerai žino ir didžiosios šalies reklamos agentūros, taip pat verslininkai. Mat „Suvalkietyje“ publikuojama reklama yra išties efektyvi.

… Jubiliejaus išvakarėse „Suvalkietį“ pasiekė Seimo nario Giedriaus Surplio dovana – 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto ir 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto kopijos. Šie Nepriklausomybės aktai „Suvalkiečiui“ turi ypatingą prasmę. Mums jie – kartu ir palinkėjimas išlikti ir visada būti nuo nieko nepriklausomiems. Skaitytojams pažadame: tokie ir būsime ir sieksime išlikti.

„Suvalkiečio“ redakcija įsikūrusi Marijampolės centre, Ūkininkų g. 6.

2011-ųjų balandį, kai minėjome laikraščio 70-metį, „Suvalkiečio“ kolektyvas buvo šiek tiek didesnis.

„Suvalkiečio“ vasaros neįsivaizduojamos be žygio baidarėmis – tradicijos, užgimusios buvusio redaktoriaus Gintaro Kandroto iniciatyva.

Darnus redakcijos kolektyvas randa laiko ir bendriems laisvalaikio pomėgiams – drauge keliauti po Lietuvą.

Iki pasaulinės pandemijos „Suvalkietis“ kasmet dalyvaudavo tradicinėse Marijampolės „Miesto dienose“.

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...