Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

80 metų sukakties akivaizdoje – siekis išlikti nepriklausomiems

Įdomus sutapimas: 80 metų jubiliejų „Suvalkietis“ mini gana neramiu laiku, mūsų šalį ir, galima sakyti, visą Žemę krečiant pasaulinei COVID-19 pandemijai, kaip kad buvo ir 1941-aisiais, kai balandžio 19 dieną Marijampolėje buvo išleistas pirmasis „Suvalkiečio“ pirmtako laikraščio „Naujasis kelias“ numeris. Tuo metu Suvalkijos sostinėje tvarką jau darė kitokios, bet dar baisesnės pasaulinės „infekcijos“ – raudonojo maro – bolševikų – valdžia, be to, prie krašto grėsmingai artėjo ir rudasis maras, fašizmas…

Birutė MONTVILIENĖ

Redakcijos kolektyvas: (pirmoje eilėje) Ričardas Pasiliauskas, Jolanta Račaitė, Birutė Montvilienė, Erika Stankevičienė, Eglė Burbaitė, (antroje eilėje) Loreta Akelienė, Rimantas Vosylius, Nijolė Linionienė, Loreta Tumelienė, Dalia Jaudegienė, Rita Ližaitytė, Marija Burbienė.

1941-aisiais, penkių tūkstančių tiražu Marijampolėje leisti pradėtą Marijampolės apskrities komunistų partijos komiteto ir apskrities vykdomojo komiteto savaitraštį iki mūsų šalies teritorijoje prasidėjusių Antrojo pasaulinio karo veiksmų spėta išspausdinti ir išplatinti vos aštuonis kartus. Prieškarinį „Naująjį kelią“ redagavo redaktorė L. Balsytė. Nutilus patrankoms, 1945 metais, laikraščio leidyba buvo atnaujinta.

Dabartinis „Suvalkietis“, jau antri metai rengiamas ir spausdinamas pasaulinės pandemijos ir karantino sąlygomis, savo jubiliejų mini išleisdamas net 10725 numerį. Kiek namų, sodybų, butų ir įstaigų per tiek metų laikraštis aplankė, kiek kartų „Suvalkiečio“ žurnalistai rinkdamiesi medžiagą būsimoms publikacijoms važinėjo krašto keliais, keleliais ir užkaboriais, kiek straipsnių, korespondencijų, interviu ir reportažų parašė, šiandien net neįmanoma suskaičiuoti. Tačiau ne tokia statistika ir yra svarbiausia, o tai, kad lig šiol laikraštis vis dar yra laukiamas daugybės mūsų krašto žmonių namuose. Dukart per savaitę išeinantis „Suvalkietis“ šiais, jubiliejiniais metais, trečiadieniais leidžiamas 3720 egzempliorių, o šeštadieniais – 4700 egzempliorių tiražu. Šie skaičiai mums liudija, kad daugelio gyvenimus sukausčiusi pandemija neįstengė paralyžiuoti ištikimų mūsų skaitytojų poreikio sulaukti vis naujo popierinio laikraščio numerio ir paimti jį į rankas. Tuo pačiu tai ir patvirtinimas, kad „Suvalkiečio“ skaitytojai vertina laikraščio kolektyvo pastangas prenumeratoriams ir kitiems skaitytojams pateikti kuo platesnį ir gilesnį mūsų regiono aktualijų spektrą, kad krašto žmonėms svarbu, jog laikraščio puslapiuose jie randa išsamią ir įvairiapusę informaciją apie laikmečio diktuojamas didžiausias aktualijas, kaip kad pasaulinė COVID 19 pandemija. Skaitytojai taip pat neslepia, kad mūsų krašte „Suvalkietis“ populiarus ir dėl to, kad jo puslapiuose ką paskaityti randa įvairiausių poreikių ir polėkių žmonės. Tarp jų nemažai ir tokių, kuriuos džiugina, kad „Suvalkietyje“ daug vietos skiriama kultūrai, istorijai, švietimui, gamtos apsaugai ir net gyvūnų gerovei, kad laikraščio žurnalistams rūpi medicininis skaitytojų švietimas, verslo reikalai, bendruomenių gyvenimas ir net mada, kad pagaliau redakcija yra tokia įstaiga, kurioje visada būsi išklausytas – ir kai norėsi pasidalinti džiaugsmu, ir kai tiesiog nebežinosi, kur kreiptis pečius užgriuvus nepakeliamai neišspręstų problemų naštai…

Laikraščio istorijoje būta visokių vingių, apie kuriuos dauguma dabartinio kolektyvo narių yra tik girdėję pasakojant vyresnius kolegas. Šiandien daug kam tarsi legendos gali nuskambėti pasakojimai apie kone kasdienius telefono skambučius iš partkomo ar vykdomojo komiteto. Tiesą sakant, ne visuomet nepatenkinti skambindavo ir redaktorius bei žurnalistus, ką ir kaip rašyti, mokindavo „pirmieji asmenys“. Daug ten jų „organuose“ dirbo ir daug jų manė turintys teisę nurodinėti, kas privalo būti publikuojama pirmajame laikraščio puslapyje, o kas žurnalisto plunksnos apskritai nėra vertas. Tokiomis sąlygomis laikraštį leido ne tik pokario ir vėlesniais metais jam vadovavę redaktoriai J. Gaisrys (1945), J. Janulevičius (1945-1947), S. Laurinavičius (1948-1949), V. Zenkevičius (1948-1949), R. Venckevičius (1949-1951), D. Ivanovas (1952-1955), V. Gutauskas (1955), J. Andriuškevičius (1958-1961), bet ir ilgiausiai redaktoriumi dirbęs Bronius Daktariūnas (1956-1986). Iš jo laikraščio vairą perėmusio ir iki 2007 m. redakcijai vadovavusio Edvardo Dombrovicko Atgimimo metų konfrontacija su vietiniais vadukais baigėsi tuo, kad mieste buvo įsteigtas dar vienas laikraštis.

Nauji vėjai, Atgimimas ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas laikraščio kolektyvui leido atsikratyti ilgametės partinės globos ir tapti nepriklausomu laikraščiu. Tai subrandino ir poreikį pakeisti leidinio pavadinimą. 1992 m. liepos 1 dieną laikraštį jau išleidome jį pavadinę „Suvalkiečiu“. Tais pačiais metais prasidėjo laikraščio privatizavimo procesas, sudaręs galimybę redakcijos darbuotojams tapti laikraščio savininkais, o pačiam „Suvalkiečiui“ tapti išties nepriklausomu. Tokie esame ir šiandien. Uždarosios akcinės bendrovės „Suvalkietis“ akcininkai – tik dabartiniai ir buvę redakcijos darbuotojai, taip pat netikėtai Anapilin 2019 metų gruodį išėjusio redaktoriaus Gintaro Kandroto šeima.

Dabartinis įvairiapusis, su daugybe teminių puslapių „Suvalkietis“ yra būtent G. Kandroto, vadovavusio redakcijai nuo 2007 metų, ir viso kolektyvo nuopelnas. Beje, esame viena iš nedaugelio regioninių laikraščių redakcijų, kurioje išimtinai dirba tik žurnalistai profesionalai – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros, vėliau reorganizuotos į Žurnalistikos institutą auklėtiniai, pavyzdžiui, ne tik žurnalistė, bet ir Kūrėja Nijolė Linionienė, redaktorės pavaduotoja Loreta Tumelienė, korespondentė Jolanta Račaitė, taip pat ir šių eilučių autorė. Didžiuojamės turėdami ir aukščiausios prabos fotografą Ričardą Pasiliauską, profesionalias korektores ir rašinių autores Loretą Akelienę ir Marija Burbienę.

Pastaraisiais metais į „Suvalkiečio“ kolektyvą darniai įsiliejo ir jaunosios kartos atstovų – Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos bakalauro studijas baigusi, Vilniaus universiteto darnaus vystymosi komunikacijos magistrantė Rita Ližaitytė ir Anglijoje, Surrey (Sario) universitete, komunikacijos ir tarptautinio marketingo magistro studijas baigusi Eglė Burbaitė. Ir tai džiugina, nes liudija, kad jaunimas mato perspektyvą dirbti regioniniame leidinyje.

Reaguodamas į laikmečio aktualijas „Suvalkietis“ veiklą vysto ir socialiniuose tinkluose. Mūsų paskyra feisbuke jubiliejaus išvakarėse turėjo kone 10 tūkst. sekėjų. Šiais metais startuos ir atnaujintas mūsų tinklapis. Nuo praėjusių metų pavasario, pirmosios COVID – 19 bangos, „Suvalkiečio“ tinklapyje www.suvalkietis.lt veikia vadinamoji elektroninė parduotuvė https://mokejimai.suvalkietis.lt, kurioje neišeidami iš namų mūsų skaitytojai gali užsiprenumeruoti laikraštį, užsisakyti asmeninį skelbimą, pateikti laikraščio puslapiuose publikuojamus sveikinimus ar užuojautas. Beje, mus, kaip patikimą partnerį, gerai žino ir didžiosios šalies reklamos agentūros, taip pat verslininkai. Mat „Suvalkietyje“ publikuojama reklama yra išties efektyvi.

… Jubiliejaus išvakarėse „Suvalkietį“ pasiekė Seimo nario Giedriaus Surplio dovana – 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto ir 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto kopijos. Šie Nepriklausomybės aktai „Suvalkiečiui“ turi ypatingą prasmę. Mums jie – kartu ir palinkėjimas išlikti ir visada būti nuo nieko nepriklausomiems. Skaitytojams pažadame: tokie ir būsime ir sieksime išlikti.

„Suvalkiečio“ redakcija įsikūrusi Marijampolės centre, Ūkininkų g. 6.

2011-ųjų balandį, kai minėjome laikraščio 70-metį, „Suvalkiečio“ kolektyvas buvo šiek tiek didesnis.

„Suvalkiečio“ vasaros neįsivaizduojamos be žygio baidarėmis – tradicijos, užgimusios buvusio redaktoriaus Gintaro Kandroto iniciatyva.

Darnus redakcijos kolektyvas randa laiko ir bendriems laisvalaikio pomėgiams – drauge keliauti po Lietuvą.

Iki pasaulinės pandemijos „Suvalkietis“ kasmet dalyvaudavo tradicinėse Marijampolės „Miesto dienose“.

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...