Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kodėl nepavyksta atnaujinti Kalvarijos sinagogų komplekso?

Kalvarija galėtų didžiuotis unikaliu sinagogų kompleksu, įrašytu į Kultūros paveldo registrą. Deja, istoriškai vertingo ir nepaprastai gražaus komplekso iš pagrindų atnaujinti niekaip nepavyksta, nors norų, pastangų ir netgi lėšų įdėta nemažai. Neseniai per vieną iš Lietuvos televizijų rodytas reportažas, kurio metu Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky Kalvarijos savivaldybei priminė, kad derėtų pasirūpinti šiais pastatais. Savivaldybės meras Vincas Plikaitis atsakė, kad šiuo metu to padaryti neįmanoma, nes neturima finansavimo šaltinio.

Finansavimo šaltinių ne kartą ieškota ir darbai pradėti, bet …

Kalvarijos sinagogų kompleksas (dvi sinagogos ir Talmudo mokykla (rabino namas) – vienas unikaliausių visoje šalyje. Tačiau pastatų niekaip nepavyksta restauruoti, nors negalima teigti, kad nedaroma nieko.

Kalvarijos sinagogų kompleksas – vienas unikaliausių visoje šalyje, todėl puoselėjami planai ateityje jį atnaujinti.

Kalvarijos sinagogų kompleksas – vienas unikaliausių visoje šalyje, todėl puoselėjami planai ateityje jį atnaujinti.

2002–2003 m. buvo pradėti darbai, planuota atnaujinti visą kompleksą, turėta gražių planų dėl pastatų pritaikymo kultūros reikmėms. Tačiau restauravimo baigti nepavyko. Vos spėjus įsibėgėti darbams, privatus fondas, skyręs lėšų pradiniams darbams, finansavimą nutraukė.

Tuomet buvo spėta sutvarkyti Žieminės sinagogos išorę, restauruoti jos fasadus, buvo uždengtas stogas, įrengta laiptinė, mūrinė tvora su metaliniais intarpais atkurta tokia, kokia ji buvo XX a. pradžioje. Taigi, šis pastatas bent jau buvo išgelbėtas nuo sunykimo.

Žieminės sinagogos sutvarkymo projektas yra parengtas, Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos iniciatyva atlikti reikalingi architektūriniai, polichrominiai, konstrukcijų ir archeologiniai tyrimai.

Praėjusių metų pabaigoje vyko ir buvo baigti Vasarinės sinagogos konservavimo (apsaugojimo nuo sunykimo) darbai. Į juos irgi investuota nemažai lėšų. Daugiausia prisidėjo Kultūros paveldo departamentas.

Vasarinė sinagoga – istoriškai ir architektūriškai vertingiausias komplekso statinys.

Visiškai atnaujinti kompleksą šiuo metu galimybių nėra

Lietuvos žydų bendruomenės spaudimas kuo greičiau atnaujinti pastatus Kalvarijos savivaldybei daromas, matyt, dėl to, kad jai statiniai perduoti naudotis pagal panaudos sutartį. Ir Savivaldybė, ir Kultūros paveldo departamentas neignoruoja šios problemos, tačiau vis laukiama tinkamos progos gauti lėšų.

Vasarinė sinagoga – vertingiausias, bet iki šiol buvęs labiausiai sunykęs pastatas. Pernai atlikti konservavimo darbai maksimaliai jį apsaugojo nuo tolesnio irimo.

Vasarinė sinagoga – vertingiausias, bet iki šiol buvęs labiausiai sunykęs pastatas. Pernai atlikti konservavimo darbai maksimaliai jį apsaugojo nuo tolesnio irimo. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Kalvarijos savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bagdanavičius sako, kad ir dabar ieškoma galimybių kompleksui atnaujinti. Daugiausia vilčių dedama į Europos Sąjungos struktūrinius fondus. Vis laukiama, kada atsiras programa, kurioje dalyvaujant galima būtų gauti reikiamą paramą.

Kalvarijos savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas, atsakingas už kultūros vertybių apsaugą, Romas Eidukaitis atkreipė dėmesį ir į tai, kad vis dėlto prie šios problemos sprendimo galėtų prisidėti ir Lietuvos žydų bendruomenė.

Pernai baigta konservuoti Vasarinė sinagoga

Pernai baigta konservuoti Vasarinė sinagoga – labiausiai sunykęs ir kartu labai vertingas, baroko epochą atspindintis komplekso statinys, pastatytas XVIII a. antrojoje pusėje.

Vasarinė sinagoga yra mūrinė, tačiau pastatyta pagal medinių sinagogų tradicijas. Įdomi joje buvusi moterų galerija (moterys pagal tuometę žydų tradiciją melsdavosi atskirai), yra daug vertingų detalių. Išsaugojimo darbus inicijavo Kultūros paveldo departamentas.

Žieminę sinagogą nuo sunykimo išgelbėjo privataus fondo lėšomis atlikti restauravimo darbai.

Žieminę sinagogą nuo sunykimo išgelbėjo privataus fondo lėšomis atlikti restauravimo darbai.

Vykstant konservavimo darbams likviduota pastato avarinė būklė, sinagoga apsaugota nuo kritulių poveikio. Nuo sunykimo apsaugotos vertingos detalės. Įrengtos medinės sienų konstrukcijos, langų angos ir karnizai, sumontuotos durys, cinkuota profiliuoto lakšto danga uždengtas stogas, įrengtos sienas palaikančios konstrukcijos…

Vasarinės sinagogos išsaugojimo ir tvarkybos darbams atlikti buvo skirta arti 100 tūkst. eurų. Darbus atliko Marijampolės įmonė UAB „Vidara“, turinti licenciją rekonstruoti paveldo objektus.
Iš pastato buvo išvalytas per daugelį metų susikaupęs statybinis laužas. Akmenų ir plytų mūro sienos (didelę jų dalį sudaro gana stambūs akmenys) daugelyje vietų virš langų vos laikėsi. Išvalius pastato vidų, atsivėrė įspūdingas vaizdas: viduje sienas į tris plokštumas skaidantys piliastrai, išlikę du bimos (pakylos) stulpai, polichromijos fragmentai. Žvelgiant į pastatą iš išorės sunku patikėti, kad jo vidus toks įspūdingas…

Žieminės sinagogos fragmentas.

Žieminės sinagogos fragmentas.

Deja, praradimų neišvengta. Du iš keturių bimos stulpų jau nugriuvę. Kartu išgriuvusios ir trys arkas jungiančios kolonos. Išlikusi bimos arka – įlinkusi ir sutrūkusi. Atliekant tvarkybos darbus bimos mūras buvo armuotas ir suveržtas templėmis.

Baigti pastato konservavimo darbai maksimaliai apsaugo jį nuo tolesnio irimo ir, pasak paveldosaugos specialistų, dar daug metų jis galės mus visus džiuginti savo istorine praeitimi. Atlikti Vasarinės sinagogos išsaugojimo darbai – gana svarbus žingsnis išsaugant unikalų nykstantį kultūros paveldo objektą.

Taigi, anaiptol negalima sakyti, kad pastatų likimu nesirūpinama. Tiesiog neįstengiama jų atnaujinti iškart. Komplekso unikalumas neleidžia užmiršti apie tai, kad dera jį sutvarkyti. Tad galbūt tai padaryti bus įmanoma ateityje.

Atnaujintuose pastatuose, kaip jau seniai planuojama, galėtų įsikurti Kalvarijos kultūros įstaigos, galbūt – muziejus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...