Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Administracijos darbuotojai skundžiasi prasta darbo atmosfera

Pastaruoju metu nuolat žvilgsnis krypsta į Kazlų Rūdos savivaldybę, ir ne dėl gerų dalykų. Šį kartą nutarėme pasigilinti į situaciją dėl darbuotojų kaitos pačioje Savivaldybės administracijoje. Pasiekdavo informacija, kad dėl didelio spaudimo darbe žmonės suserga, kiti neapsikentę meta darbą.

Loreta AKELIENĖ

Kitiems vadovams meras paliks baisią situaciją

Vienas ilgametis Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos darbuotojas (nenorėjęs viešinti pavardės) papasakojo, kad ieškosi darbo kitur. Jo žiniomis, dar bent trys darbuotojai taip pat ketina išeiti.

„Mūsų atlyginimai mažiausi iš visų šalies savivaldybių. Dirbti sunku, nes meras Mantas Varaška viską sprendžia vienas, mes net Administracijos direktoriui negalime pasiskųsti. Viena pabandė mus apginti ir gavo per galvą. O dabartinė Administracijos direktorė pasakė, kad mūsų niekas nelaiko, darbo biržoje yra pakankamai norinčių dirbti, nors aš labai abejoju, ar rastų su tokiomis kompetencijomis kaip mūsų…“

Pasak vyro, pagrindinė priežastis, kodėl jis planuoja mesti darbą Administracijoje, – bloga darbo atmosfera, t. y. psichologinė įtampa, nuolatinis stresas. „Patiriame nuolatinę kritiką, kad esame neraštingi, nekompetentingi, kad nieko nedirbame. Nuolat grasinama tarnybiniais patikrinimais ar nuobaudomis. Neadekvatus darbo užduočių, atsakomybės paskirstymas, vadovų negebėjimas administruoti darbus, neaiški skatinimo ir atlyginimų sistema. Vienas skyriaus vedėjas, vos tik atėjęs dirbti, gauna 14-tą koeficientą, o kiti ilgamečiai – tik kiek daugiau nei 9. Daugeliui darbuotojų taikomi minimalūs koeficientai. Nuolat girdime gąsdinimus, kad būsime priversti eiti nemokamų atostogų, nes savivaldybės biudžete pinigų nėra“, – pasakojo jis.

Valdininkas neslėpė, kad specialistus vargina ir mero aplinkos, Tarybos narių kišimasis į Administracijos darbą. Darbuotojai nesusigaudo, kas tiesioginis jų vadovas – meras ar Administracijos direktorius. Valstybės tarnautojų vertinimas atliekamas viską derinant su meru, o jis viską koreguoja vadovaudamasis asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis.

Žmogus išsakė savo nuomonę, kad vargu ar meras M. Varaška balotiruosis kitai kadencijai, nes, darbuotojo teigimu, iššvaistė savivaldybės biudžetą – visas skolinimosi limitas jau išnaudotas, o skolų ir įsipareigojimų daugybė. „Ateinantiems vadovams paliks baisią situaciją. Mes esame beveik ant tiesioginio valdymo įvedimo ribos…“ – nuogąstavo savivaldybės tarnautojas.

„Tokios darbo sąlygos man buvo nepriimtinos“

Kaip „Suvalkiečiui“ papasakojo neseniai Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pareigų atsisakiusi Beta Zaveckienė, Administracijoje darbą metė tikrai nemažai žmonių. Prieš jai išeinant, darbą metė kita šio skyriaus specialistė, kuriai dėl įtampos rimtai sustreikavo sveikata.

B. Zaveckienė

„Man buvo sudarytos tokios sąlygos, kokiomis aš nenorėjau dirbti. Mano pasiūlymų ne tik negirdėjo, bet net buvau ignoruojama, išmetama iš darbo grupių, pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareikštos mano nuomonės. Tokios darbo sąlygos man buvo nepriimtinos“, – sakė B. Zaveckienė.

Gegužės mėnesį būtų suėję 21 metai, kai B. Zaveckienė dirbo Savivaldybės administracijoje – nuo pat savivaldybės įkūrimo.

Anksčiau jai nebuvo minties išeiti. Buvusios skyriaus vadovės teigimu, ji gal būtų pasilikusi, jei būtų kitoks bendravimas, diskusijos, įsiklausymas. Moteris tikslingai ieškojosi kito darbo – kai susirado, pasiryžo išeiti. Tarnybinio kaitumo būdu perėjo dirbti į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kur jos ilgametė patirtis bus reikalinga. B. Zaveckienės darbo vieta yra Marijampolėje, ji atsakinga už Marijampolės regioną.

„Kiek teko susidurti, pastebėjau, kad mero Varaškos darbo stilius toks, jog jis viską sprendžia vienas. Mano nuomone, tai autokratinis valdymas. Nežinau, gal kitiems atrodo kitaip. Aš manau, jam trūksta empatijos, noro kalbėtis, įsiklausyti – bent su manim to nebuvo“, – sakė moteris.

Skyriuje, kuriam vadovavo B. Zaveckienė, dabar iš trijų likusi tik viena darbuotoja, kuri kalbamuoju momentu dar ir sirgo. Pasak buvusios vedėjos, iš keturių skyriaus etatų vienas visada buvo neužimtas. „Į vieną pareigybę neskelbdavo konkurso ir neieškojo žmogaus, mes trise atlikdavome už kultūrą ir sportą atsakingo nesamo darbuotojo pareigas ir darbus be jokio papildomo atlygio ar priedų“, – sakė B. Zaveckienė.

Reorganizacija situaciją tik pablogino

Buvęs Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybių vyriausiasis architektas Arūnas Lukoševičius taip pat pripažino, kad iš darbo Kazlų Rūdos savivaldybės administracijoje išeina daug žmonių, specialistų kaita ten didelė. Jis taip pat nutarė mesti čia darbą, bet ne dėl mero vadovavimo (mažai tekdavo su juo bendrauti), o dėl kitų dalykų.

A. Lukoševičius

Vyras sakė girdėjęs, kad Teisės ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas Žydrūnas Riauba metė darbą pareigose išbuvęs vos tris mėnesius. „Mes net nebuvome supažindinti, bet esu girdėjęs, kad ir kiti turėjo problemų, buvo tokių kalbų. Aš pastebėjau, kad mažose savivaldybėse būna daug apkalbų ir gandų. Pats nieko nekaltinu, išėjau draugiškai.“

A. Lukoševičius pavadino tai kasdieniškai aiškia situacija – pavargo važinėti į darbą iš Marijampolės, sudėtinga buvo dirbti nuotoliniu būdu, taip pat labai pasikeitė padėtis dėl reorganizacijos.

„Kiek sugebėjau, dirbau. Net 20 mėnesių ištvėriau, nors mano tikslas buvo dirbti gal net trumpiau. Bet viskas susidėjo, susiklostė sudėtinga situacija. Nors stengiausi, kiek galėjau, vėliau neliko motyvacijos, taigi nutariau duoti protui ir kūnui pailsėti“, – sakė buvęs specialistas.

Sudėtingos sąlygos dirbti susidarė dėl karantino ir dėl reorganizacijos. Atėjęs dirbti A. Lukoševičius buvo Ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas, vyr. architektas. Tada įvyko net dvi reorganizacijos. Buvęs Teritorijų planavimo skyrius buvo sujungtas su Ūkio skyriumi, pernai dar sykį jungė – buvo suformuotas Infrastruktūros ir žemės ūkio skyrius su dviem poskyriais – Ūkio ir teritorijų planavimo poskyriu ir Investicijų poskyriu.

„Taigi atsirado kelios vadovaujančių asmenų pakopos virš manęs, kaip savivaldybės vyr. architekto, o tai ne pagerino situaciją, bet tik pablogino. Architektūra buvo pastatyta ant žemiausio laiptelio. Anksčiau vyr. architektas buvo skyriaus vedėjas. Dabar, atsiradus dviem vadovams, pasijunti tarsi surištomis rankomis. Nemačiau prasmės darbuotis, nes labai sudėtinga tapo kažką padaryti. Sunku kažką išaiškinti skyriaus ir poskyrio vedėjams, o kai viešuose pasitarimuose nedalyvauji (anksčiau kaip skyriaus vedėjas dalyvaudavau viešuose pasitarimuose, gaudavau visą informaciją), tai ir informacijos negauni. O darbai eina tie patys, reikia padaryti, kontaktuoti su projektuotojais ir kitais specialistais. Kai buvau vedėjas, visai kitaip galėjau tvarkytis, turėjau pavaldinių, o paskui reikalavimai liko tie patys, bet jau be pavaldinių, be svertų“, – guodėsi A. Lukoševičius.

Kai kurie darbuotojai tiesiog mirė…

S. Pečkienė

Kreipėmės į Kazlų Rūdos savivaldybės administraciją klausdami, kiek išėjo darbuotojų per laiką nuo mero M. Varaškos vadovavimo pradžios. Taip pat pasiteiravome, kodėl Švietimo skyriuje ilgą laiką buvo tuščias specialisto kultūrai ir sportui etatas.

Stasė Pečkienė, Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Personalo administravimo ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėja, atsakydama į mūsų užklausimą informavo, kad Kazlų Rūdos savivaldybės administracijoje nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki dabar buvo atleisti 29 darbuotojai. „Tarp jų yra didelė dalis darbuotojų, kuriems baigėsi terminuotos darbo sutartys; darbuotojai, kurie pavadavo kitus darbuotojus jų tikslinių atostogų metu; darbuotojai, kurie išėjo į pensiją, išvyko gyventi į užsienį arba į kitą savivaldybę, laimėjo konkursus į aukštesnes pareigas kitose įstaigose arba susirado kitą darbą; karjeros valstybės tarnautojui sukako 65 metai; darbuotojai, kurie atleisti panaikinus aplinkos darbų tvarkymo funkciją Administracijoje ir jiems nesutikus pereiti dirbti į kitą siūlomą savivaldybės įstaigą; mirę asmenys.“

Dėl etato Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje buvo atsakyta, kad skyriaus veiklą planuoja ir organizuoja skyriaus vedėjas. „Buvusi neužimta Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė kultūrai ir sportui panaikinta Administracijos direktoriaus įsakymu (Skyriaus vedėjo rekomendacija). Įgyvendinant teisės aktų nuostatas, Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje yra keturios valstybės tarnautojų pareigybės, kurioms priskiriamos minėtos kultūros ir sporto funkcijos.“

 

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...