Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Atrado naujas formas ir temas

Laiko skaitymui atsirado daugiau

Marijampolės apygardoje į Seimą išrinktas Andrius Vyšniauskas socialiniuose tinkluose dažnai dalijasi įvairių knygų rekomendacijomis. Karantino metu buvo galima pastebėti, kad Seimo narys laiko skaitymui ėmė skirti daugiau, nes rekomendacijų ir atsiliepimų apie perskaitytus kūrinius pastebimai padaugėjo. A. Vyšniauskas sakė, kad skaitymas jam – ne naujiena. Nemažai laiko ir dėmesio knygoms jis teigė skirdavęs ir prieš karantiną, tačiau ne visada tiek, kiek norėdavęs, todėl pandemija tapo puikia proga į rankas paimti eilėje laukiančius kūrinius.

Seimo narys Andrius Vyšniauskas karantino metu laiko knygoms skyrė šiek tiek daugiau, tačiau kaip ir anksčiau dažniau skaitė anglų nei lietuvių kalba.

Seimo narys Andrius Vyšniauskas karantino metu laiko knygoms skyrė šiek tiek daugiau, tačiau kaip ir anksčiau dažniau skaitė anglų nei lietuvių kalba. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

– Anksčiau nemažai laiko surydavo kelionės į darbą, kitą miestą. Darbams persikėlus į internetą, kelionių automobiliu, viešuoju transportu buvo galima atsisakyti, taigi pandemija tarsi prailgino dieną. Atsiradus daugiau laisvo laiko, natūraliai ėmiau daugiau skaityti. Dažniau renkuosi mokslinę, profesinę literatūrą, taigi ir karantino laikotarpiu likau jai ištikimas. Iš paskutinių perskaitytų kūrinių labiausiai įstrigo autoriaus Juvalo Nau Harari (angl. Yuval Noah Harari) knyga „Sapiens: glausta žmonijos istorija“. Manau, kad šį kūrinį verta perskaityti daugeliui. Tai knyga apie žmonijos istoriją, kurioje radau daug faktų apie žmogaus evoliuciją, jo poveikį gamtai. Taip pat įsiminė autoriaus Aisako Azimovo (angl. Isaac Asimov) mokslinės fantastikos kūrinys „Fondas“, – pasakojo A. Vyšniauskas.

Pasikliauja kolegų, žmonos rekomendacijomis

Politikas pasakojo, kad apsispręsti, ką skaityti, dažnai jam padeda kolegų rekomendacijos ir atsiliepimai bei internete surandami knygų vertinimai ir reitingai. Kartais kūrinius rekomenduoja skaityti mėgstanti žmona, o kartais knygą padeda atrasti konkreti tema. Tokiu būdu į jo rankas pateko Rodžerio Skrutono (angl. Roger Scruton) kūrinys „Žalioji filosofija“.

– Grožinė literatūra manęs nelabai domina. Tiesą pasakius, nelabai turiu jai kantrybės. Jei pradedu skaityti tokią knygą, dažniausiai užmiegu. Norėdamas atsipalaiduoti, mieliau renkuosi istorinius kūrinius, – pasirinkimus paaiškino pašnekovas.

Įdomu tai, kad A. Vyšniauskas pripažino dažniau skaitantis anglų nei lietuvių kalba. Sako, toks įprotis susiformavo dar studijų laikais. Seimo narys sako, kad šiandien tai mažai ką stebina. Anot jo, norint skaityti naujausius kūrinius, tai neišvengiama, nes išversti knygas užtrunka, o kai kurių lietuvių kalba apskritai nerasi.

Kaupia nuosavą biblioteką

Politikas sakė suprantantis bib­liotekų svarbą ir jas be galo vertinantis, tačiau pripažino, kad knygas dažniau perka nei skolinasi. Anot jo, dažniausiai kūrinių, kuriuos jis nori perskaityti, bibliotekos arba neturi, arba būna paskolinusios, todėl nenorėdamas laukti jas tiesiog įsigyja. Be to, pripažino mėgstantis rinkti nuosavą biblioteką.

Kalbėdamas apie skaitymo įpročius karantino metu Seimo narys sakė, kad pandemija jam padėjo geriau atrasti garsines knygas. Dar iki pandemijos audiokūrinius jis klausydavo keliaudamas automobiliu, tačiau karantino metu literatūra jo ausis ėmė pasiekti net pasivaikščiojimų po mišką metu.

– Neseniai įsigijome šunį, todėl pasivaikščioti tenka dažniau nei buvau pratęs anksčiau. Pagalvojau, kad tuo metu galima ne tik vaikščioti, bet ir klausytis knygos skaitymo. Dabar ausinės ir jose skambanti garsinė knyga tapo nuolatiniais pasivaikščiojimų palydovais, – atviravo pašnekovas.

Naudojosi elektroninių knygynų paslaugomis

Marijampolietė Loreta Sidaravičiūtė – didelė knygų ir literatūros gerbėja. Kol COVID-19 neegzistavo ir gyvenimas tekėjo įprasta vaga, moteris dažnai lankydavosi bibliotekoje ir knygas skolindavosi. Net ir galiojant itin griežtam karantinui pasinaudoti bibliotekos paslaugomis buvo įmanoma, tačiau tuo metu Loreta knygas dažniau pirko internetu.

Nerimas dėl karantino marijampolietei Loretai Sidaravičiūtei apsunkino skaitymą, tuomet ji suprato, kad būtina investuoti į emocinę sveikatą.

Nerimas dėl karantino marijampolietei Loretai Sidaravičiūtei apsunkino skaitymą, tuomet ji suprato, kad būtina investuoti į emocinę sveikatą.

– Viskas labai paprasta – išsirenki, užsisakai ir netrukus knygą gali atsiimti paštomate. Aišku, tai nereiškia, kad visiškai atsisakysiu bibliotekos paslaugų. Jokiu būdu. Man patinka ten nueiti, rinktis, kalbėtis, sulaukti patarimų. Tiesiog esant sudėtingai situacijai knygą nusipirkti tapo paprasčiau nei pasiskolinti, – pripažino pašnekovė.

Pandemija apsunkino skaitymą

L. Sidaravičiūtė sakė, kad normaliomis aplinkybėmis knyga jai leidžia atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienybės, tačiau karantino metu skaitymas jai netikėtai tapo sudėtingas. Anot pašnekovės, nežinomybė ir nerimas dėl pandemijos jai ėmė trukdyti susikaupti ir atsipalaiduoti. Nenorėdama savęs spausti moteris skaito tiek ir tol, kol tai malonu. Pastebėjusi, kad norint įsijausti į knygos siužetą reikia pasistengti, knygą deda šalin.

– Tuomet atradau kiną. Jau peržiūrėjau nemažai filmų ir serialų. Aišku, jie neatstoja knygų, tačiau leidžia priartėti prie kultūros. Užsidarius teatrams, koncertų, parodų salėms ėmiau jausti alkį kultūrai – šiuo klausimu kinas labai padėjo. Ypač džiaugiausi galėjusi peržiūrėti kone visą „Kino pavasario“ repertuarą. Tai vienas mėgstamiausių mano renginių. Festivalio nepraleisdavau gyvendama Vilniuje, vėliau į sostinėje vykstantį renginį vykdavau iš Marijampolės. Festivaliui tapus nacionaliniu, „Kino pavasario“ filmus žiūrėdavau „Spindulio“ kino teatre Marijampolėje, o štai dabar, nutikus pandemijai, patikusius filmus peržiūrėjau namuose, – karantino atradimais dalijosi L. Sidaravičiūtė.

Investavo į emocinę sveikatą

Tiesa, moteris nemažai laiko skyrė ir saviugdai, emocinei sveikatai. Daug dalykų ji sužinojo knygose, tačiau taip pat ir nuotoliniuose seminaruose. Anot L. Sidaravičiūtės, esant intensyviam gyvenimo tempui psichologine sveikata dažnas mūsų neturi laiko susirūpinti. Rūpesčiai ir nuolatinis lėkimas giliai tūnančias problemas tarsi užgožia, o karantinas priešingai, visa tai apnuogino ir dar paryškino.

– Nutikus globaliai krizei dėl pandemijos visi tapome labiau pažeidžiami. Supratau, kad norint gerai jaustis, būtina pasirūpinti emocine sveikata, investuoti į gerą psichologinę būklę. Išklausiusi keletą seminarų supratau ir išmokau daug dalykų, kurių svarbiausias yra stabili emocinė būklė. Tuomet lengviau pakelti įvairius iššūkius ir įveikti sunkumus, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Rita LIŽAITYTĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...