R. Dūdonis darbo vietoje Marijampolės ligoninėje Chirurgijos skyriuje.

Kovas – storosios žarnos vėžio prevencijai skirtas mėnuo. Ligonių kasos, ragindamos gyventojus kasdien rūpintis savo sveikata, primena šios onkologinės ligos prevencijos svarbą. Storosios žarnos vėžys yra ketvirtas pagal dažnumą piktybinis navikas po priešinės liaukos vėžio, kitų odos navikų ir krūties vėžio. Pastaraisiais metais diagnozuojama apie 1500 storosios žarnos vėžio atvejų kasmet.

„Suvalkietis“ kalbina vieną pirmųjų Lietuvoje koloproktologą, bendrosios chirurgijos gydytoją Rimutį Dūdonį. Gydytojo bagažas – 32-eji darbo metai Vilkaviškio ir Marijampolės ligoninėse, stažuotės Vokietijoje, Rygoje. Per tiek metų atlikta apie 5000 įvairių operacijų, vidutiniškai per metus per gydytojo rankas praeina 1000 pacientų.

Jautėsi atstumtas dėl politinių pažiūrų

Marijampolės ligoninėje dirbantis gydytojas Rimutis Dūdonis nuo Suvalkijos nebuvo nutolęs niekada. Jis užaugo Kazlų Rūdos savivaldybėje esančiame Plutiškių miestelyje, Plutiškėse baigė vidurinę mokyklą.

R. Dūdonis neslepia, kad iš tų metų širdyje užsilikę nuoskaudų. „Mokiausi labai gerai, dalyvaudavau respublikinėse olimpiadose ir nugalėdavau, tačiau niekuomet nebuvau už tai įvertintas, nes mano tėvų pažiūros buvo netinkamos tarybinei santvarkai. Tėtis buvo partizanų ryšininkas, siuvėjas, siuvo lietuviškas uniformas. Dėdės, krikšto tėvas – partizanai. Giminaičių namuose buvo įrengtas partizanų bunkeris. Tėtis Plutiškių bažnyčioje dirbo zakristijonu, aš patarnaudavau per Mišias, ilgai nestojau į komjaunimą“, – pasakojo gydytojas.

R. Dūdonis prisimena, kad tuometis Kapsuko rajono laikraštis „Naujasis kelias“ rašydavo apie respublikinių olimpiadų nugalėtojus, tačiau jo pavardės niekada neminėdavo. Mokinio nekviesdavo ir į padėkos raštų ar diplomų įteikimo iškilmes. Direktorius parveždavo pagyrimo raštą ir tyliai atiduodavo nugalėtojui.
Nugalėjęs respublikinėje olimpiadoje R. Dūdonis gavo pasiūlymą be konkurso stoti į Vilniaus pedagoginį institutą. Bet atsisakė, nes jau tuomet svajojo apie mediciną. „Supratau, kad gerų pažymių įstoti į Kauno medicinos institutą nepakaks, reikėjo būti komjaunuoliu, todėl paskutiniais mokyklos metais įstojau į komjaunimą“, – prisiminė gydytojas.

Baigęs medicinos institutą komjaunimo bilietą jis grąžino. Pasak gydytojo, studijuodamas buvo apdovanotas aukso medaliu už geriausią studento mokslinį darbą. Po studijų gavo pasiūlymą dirbti biochemijos katedroje, tačiau nugalėjo noras būti gydytoju. „Aš buvau baigęs chirurgijos internatūrą, norėjau klinikinio darbo, sugalvojau grįžti į gimtinę. Bet čia buvau nelaukiamas. Atvažiavęs paskyrimo išgirdau Marijampolės ligoninės tuometinio vyriausiojo gydytojo klausimą apie tėvus. Supratau, kad partija neleido manęs priimti. Tuomet teko rinktis iš to, kas yra. Gavau paskyrimą į Raseinius, jį susikeičiau į darbą Vilkaviškio ligoninėje“, – pasakojo chirurgas.

Karjeros pradžia – Vilkaviškio ligoninėje

Taip prasidėjo gydytojo karjera Suvalkijoje. Ir nors pradžia šiame mieste buvo sunki, R. Dūdonis neturėjo, kur gyventi, kur prisiregistruoti, Vilkaviškio ligoninėje jam dirbti patiko. Būtent šioje ligoninėje jis atrado koloproktologo specialybę. Vokietijos lietuvis Kazimieras Noreika, kilęs iš Kybartų krašto, jaunam gydytojui 1993 metais suorganizavo stažuotę Vokietijoje Konstancos klinikinėje ligoninėje prie Freiburgo universiteto ir dr. K. F. Förster privačioje koloproktologijos klinikoje, Konstancoje. Tais laikais tai buvo nereali galimybė. stažuotės metu kraštietis K. Noreika Vilkaviškio ligoninės gydytojui skyrė ir išlaikymą, nes pats R. Dūdonis prisimena teturėjęs 100 markių, o koloproktologo kursai, pavyzdžiui, atvykusiems iš Čekijos kainavo 3,5 tūkst. markių.

„Tai buvo svajonių šalis, koloproktologija – naujas dalykas, aš vienas pirmųjų iš lietuvių gydytojų išmokau naujų gydymo metodų, specializavausi tiesiosios žarnos chirurgijoje, gydyti hemorojų“, – pasakojo gydytojas. Stažuotėje įsisavintus naujus metodus – hemoroidų gydymą atliekant jų sklerozavimą, naudojant ligatūrinius guminius žiedus, infraraudonuosius spindulius, hemoroidų krioterapiją (koaguliacija šalčiu – užšaldant) chirurgas taikė gydydamas savo pacientus Vilkaviškio ligoninėje.

R. Dūdonis (pirmoje eilėje trečias iš kairės) su gydytojais iš Lietuvos ir dr. Flygeriu (trečias iš dešinės), kitais jo kolegomis Vokietijoje.

Pasak gydytojo, į stažuotes Vokietijos Bioblingeno klinikinėje ligoninėje prie Tiubingeno universiteto jis dar vyko ir 2002-aisiais, 2005-aisiais, 2010 metais. Jas suorganizavo ir jo apgyvendinimu, išlaikymu rūpinosi vokietis dr. Flygeris (Flieger) – chirurgas iš Bioblingeno miesto. Visos stažuotės truko po vieną mėnesį atostogų sąskaita. „Stažuočių kryptys – mažai invazyvi pilvo chirurgija, storžarnės vėžio ir divertikuliozės operacijos. Hemorojaus gydymas su siuvimo aparatais, taip pat naudojant ultragarsinį skalpelį ir kraujagyslių perrišimą ultragarso būdu. Visų stažuočių metu buvo gauti apmokymų sertifikatai“, – pasakojo chirurgas.

Teko pereiti į Marijampolės ligoninę

1999 metais Lietuvoje prasidėjo medicinos pertvarka. Mažesnėse ligoninėse buvo naikinami kai kurie skyriai, tarp jų ir chirurgijos, paliekama tik būtinoji pagalba. Gydytojui teko vėl rinktis, nesinorėjo prarasti specialybės įgūdžių. Chirurgas įsidarbino Marijampolės ligoninėje, o Vilkaviškyje liko darbti poliklinikoje. Vis dėlto šiandien žvelgdamas iš prabėgusių metų perspektyvos jis sako padaręs klaidą. Darbo sąlygos Marijampolėje nebuvo palankios gydytojui. R. Dūdonis neslepia, kad turėjo rimtų pasiūlymų dirbti Vokietijoje, daug svarstė, tačiau tuomet taip susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad jis liko Lietuvoje. Taip pat gydytojas buvo gavęs siūlymų pereiti dirbti į Šiaulių, Panevėžio, Plungės ligonines.

2019 ir 2020 metais R. Dūdonis dalyvavo stažuotėse Rygoje dėl lazerinio kojų venų ir hemorojaus naujų gydymo metodų mokymų. „Dirbome su vokišku „BioLitec“ lazerio aparatu. Atliekamos dviejų rūšių hemorojaus operacijos: radikalios – visiškai koaguliuojant hemorojaus kraujagysles, naudojant lazerio ir ultragarso derinį – atliekamas hemorojinių kraujagyslių sunaikinimas“, – pasakojo gydytojas.

Jo teigimu, hemorojaus ligų gydymas tapo hobiu. Kiek Europoje yra šios ligos gydymo būdų, tiek jis jų ir mokėsi. Ir toliau nuolat gilina žinias, nes medicina į priekį žengia sparčiais žingsniais. Be to, gydytojas sako, kad ši liga vis jaunėja, daugėja ir storosios žarnos vėžio susirgimų. „Kai pradėjau dirbti, dėl tokių ligų kreipdavosi 60 metų ir vyresni pacientai. Dabar konsultuotis ateina 40–46 metų žmonės“, – kalbėjo chirurgas. Jis skatina visus naudotis storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos prevencine programa ir nevengti tikrintis.

Gydytojo praktikoje – apie 5000 operacijų

R. Dūdonis, paklaustas, kiek operacijų atliko per 32-ejus darbo metus, sako, kad apie 5000 ir pačių įvairiausių. Chirurgas operuoja viską. „Esu susiuvęs šešias širdis, iš jų penkios operacijos buvo sėkmingos. Operuoju kojų venas, išvaržas, atlieku tulžies pūslės operacijas. Chirurgo prireikia patyrus įvairias pilvo traumas, skrandžio, kepenų, stambiųjų kraujagyslių plyšimus. Teko atlikti operacijas dėl vėžinių susirgimų. O mano arkliukas – koloproktologija“,– sakė chirurgas.

Pasak gydytojo, kiek bebūtų stažavęsis, pasiekęs medikas, stebuklų jis negali padaryti. Gali tik padėti žmogui ir kuriam laikui jį grąžinti į gyvenimą. R. Dūdonis tiki, kad yra dar aukštesnė jėga – Dievo valia.

Loreta TUMELIENĖ

Nuotraukos iš pašnekovo albumo