Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Chirurgija – mėgstamas darbas ir hobis, bet dirbti Lietuvoje medikams sąlygos nepalankios

R. Dūdonis darbo vietoje Marijampolės ligoninėje Chirurgijos skyriuje.

Kovas – storosios žarnos vėžio prevencijai skirtas mėnuo. Ligonių kasos, ragindamos gyventojus kasdien rūpintis savo sveikata, primena šios onkologinės ligos prevencijos svarbą. Storosios žarnos vėžys yra ketvirtas pagal dažnumą piktybinis navikas po priešinės liaukos vėžio, kitų odos navikų ir krūties vėžio. Pastaraisiais metais diagnozuojama apie 1500 storosios žarnos vėžio atvejų kasmet.

„Suvalkietis“ kalbina vieną pirmųjų Lietuvoje koloproktologą, bendrosios chirurgijos gydytoją Rimutį Dūdonį. Gydytojo bagažas – 32-eji darbo metai Vilkaviškio ir Marijampolės ligoninėse, stažuotės Vokietijoje, Rygoje. Per tiek metų atlikta apie 5000 įvairių operacijų, vidutiniškai per metus per gydytojo rankas praeina 1000 pacientų.

Jautėsi atstumtas dėl politinių pažiūrų

Marijampolės ligoninėje dirbantis gydytojas Rimutis Dūdonis nuo Suvalkijos nebuvo nutolęs niekada. Jis užaugo Kazlų Rūdos savivaldybėje esančiame Plutiškių miestelyje, Plutiškėse baigė vidurinę mokyklą.

R. Dūdonis neslepia, kad iš tų metų širdyje užsilikę nuoskaudų. „Mokiausi labai gerai, dalyvaudavau respublikinėse olimpiadose ir nugalėdavau, tačiau niekuomet nebuvau už tai įvertintas, nes mano tėvų pažiūros buvo netinkamos tarybinei santvarkai. Tėtis buvo partizanų ryšininkas, siuvėjas, siuvo lietuviškas uniformas. Dėdės, krikšto tėvas – partizanai. Giminaičių namuose buvo įrengtas partizanų bunkeris. Tėtis Plutiškių bažnyčioje dirbo zakristijonu, aš patarnaudavau per Mišias, ilgai nestojau į komjaunimą“, – pasakojo gydytojas.

R. Dūdonis prisimena, kad tuometis Kapsuko rajono laikraštis „Naujasis kelias“ rašydavo apie respublikinių olimpiadų nugalėtojus, tačiau jo pavardės niekada neminėdavo. Mokinio nekviesdavo ir į padėkos raštų ar diplomų įteikimo iškilmes. Direktorius parveždavo pagyrimo raštą ir tyliai atiduodavo nugalėtojui.
Nugalėjęs respublikinėje olimpiadoje R. Dūdonis gavo pasiūlymą be konkurso stoti į Vilniaus pedagoginį institutą. Bet atsisakė, nes jau tuomet svajojo apie mediciną. „Supratau, kad gerų pažymių įstoti į Kauno medicinos institutą nepakaks, reikėjo būti komjaunuoliu, todėl paskutiniais mokyklos metais įstojau į komjaunimą“, – prisiminė gydytojas.

Baigęs medicinos institutą komjaunimo bilietą jis grąžino. Pasak gydytojo, studijuodamas buvo apdovanotas aukso medaliu už geriausią studento mokslinį darbą. Po studijų gavo pasiūlymą dirbti biochemijos katedroje, tačiau nugalėjo noras būti gydytoju. „Aš buvau baigęs chirurgijos internatūrą, norėjau klinikinio darbo, sugalvojau grįžti į gimtinę. Bet čia buvau nelaukiamas. Atvažiavęs paskyrimo išgirdau Marijampolės ligoninės tuometinio vyriausiojo gydytojo klausimą apie tėvus. Supratau, kad partija neleido manęs priimti. Tuomet teko rinktis iš to, kas yra. Gavau paskyrimą į Raseinius, jį susikeičiau į darbą Vilkaviškio ligoninėje“, – pasakojo chirurgas.

Karjeros pradžia – Vilkaviškio ligoninėje

Taip prasidėjo gydytojo karjera Suvalkijoje. Ir nors pradžia šiame mieste buvo sunki, R. Dūdonis neturėjo, kur gyventi, kur prisiregistruoti, Vilkaviškio ligoninėje jam dirbti patiko. Būtent šioje ligoninėje jis atrado koloproktologo specialybę. Vokietijos lietuvis Kazimieras Noreika, kilęs iš Kybartų krašto, jaunam gydytojui 1993 metais suorganizavo stažuotę Vokietijoje Konstancos klinikinėje ligoninėje prie Freiburgo universiteto ir dr. K. F. Förster privačioje koloproktologijos klinikoje, Konstancoje. Tais laikais tai buvo nereali galimybė. stažuotės metu kraštietis K. Noreika Vilkaviškio ligoninės gydytojui skyrė ir išlaikymą, nes pats R. Dūdonis prisimena teturėjęs 100 markių, o koloproktologo kursai, pavyzdžiui, atvykusiems iš Čekijos kainavo 3,5 tūkst. markių.

„Tai buvo svajonių šalis, koloproktologija – naujas dalykas, aš vienas pirmųjų iš lietuvių gydytojų išmokau naujų gydymo metodų, specializavausi tiesiosios žarnos chirurgijoje, gydyti hemorojų“, – pasakojo gydytojas. Stažuotėje įsisavintus naujus metodus – hemoroidų gydymą atliekant jų sklerozavimą, naudojant ligatūrinius guminius žiedus, infraraudonuosius spindulius, hemoroidų krioterapiją (koaguliacija šalčiu – užšaldant) chirurgas taikė gydydamas savo pacientus Vilkaviškio ligoninėje.

R. Dūdonis (pirmoje eilėje trečias iš kairės) su gydytojais iš Lietuvos ir dr. Flygeriu (trečias iš dešinės), kitais jo kolegomis Vokietijoje.

Pasak gydytojo, į stažuotes Vokietijos Bioblingeno klinikinėje ligoninėje prie Tiubingeno universiteto jis dar vyko ir 2002-aisiais, 2005-aisiais, 2010 metais. Jas suorganizavo ir jo apgyvendinimu, išlaikymu rūpinosi vokietis dr. Flygeris (Flieger) – chirurgas iš Bioblingeno miesto. Visos stažuotės truko po vieną mėnesį atostogų sąskaita. „Stažuočių kryptys – mažai invazyvi pilvo chirurgija, storžarnės vėžio ir divertikuliozės operacijos. Hemorojaus gydymas su siuvimo aparatais, taip pat naudojant ultragarsinį skalpelį ir kraujagyslių perrišimą ultragarso būdu. Visų stažuočių metu buvo gauti apmokymų sertifikatai“, – pasakojo chirurgas.

Teko pereiti į Marijampolės ligoninę

1999 metais Lietuvoje prasidėjo medicinos pertvarka. Mažesnėse ligoninėse buvo naikinami kai kurie skyriai, tarp jų ir chirurgijos, paliekama tik būtinoji pagalba. Gydytojui teko vėl rinktis, nesinorėjo prarasti specialybės įgūdžių. Chirurgas įsidarbino Marijampolės ligoninėje, o Vilkaviškyje liko darbti poliklinikoje. Vis dėlto šiandien žvelgdamas iš prabėgusių metų perspektyvos jis sako padaręs klaidą. Darbo sąlygos Marijampolėje nebuvo palankios gydytojui. R. Dūdonis neslepia, kad turėjo rimtų pasiūlymų dirbti Vokietijoje, daug svarstė, tačiau tuomet taip susiklosčiusios aplinkybės lėmė, kad jis liko Lietuvoje. Taip pat gydytojas buvo gavęs siūlymų pereiti dirbti į Šiaulių, Panevėžio, Plungės ligonines.

2019 ir 2020 metais R. Dūdonis dalyvavo stažuotėse Rygoje dėl lazerinio kojų venų ir hemorojaus naujų gydymo metodų mokymų. „Dirbome su vokišku „BioLitec“ lazerio aparatu. Atliekamos dviejų rūšių hemorojaus operacijos: radikalios – visiškai koaguliuojant hemorojaus kraujagysles, naudojant lazerio ir ultragarso derinį – atliekamas hemorojinių kraujagyslių sunaikinimas“, – pasakojo gydytojas.

Jo teigimu, hemorojaus ligų gydymas tapo hobiu. Kiek Europoje yra šios ligos gydymo būdų, tiek jis jų ir mokėsi. Ir toliau nuolat gilina žinias, nes medicina į priekį žengia sparčiais žingsniais. Be to, gydytojas sako, kad ši liga vis jaunėja, daugėja ir storosios žarnos vėžio susirgimų. „Kai pradėjau dirbti, dėl tokių ligų kreipdavosi 60 metų ir vyresni pacientai. Dabar konsultuotis ateina 40–46 metų žmonės“, – kalbėjo chirurgas. Jis skatina visus naudotis storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos prevencine programa ir nevengti tikrintis.

Gydytojo praktikoje – apie 5000 operacijų

R. Dūdonis, paklaustas, kiek operacijų atliko per 32-ejus darbo metus, sako, kad apie 5000 ir pačių įvairiausių. Chirurgas operuoja viską. „Esu susiuvęs šešias širdis, iš jų penkios operacijos buvo sėkmingos. Operuoju kojų venas, išvaržas, atlieku tulžies pūslės operacijas. Chirurgo prireikia patyrus įvairias pilvo traumas, skrandžio, kepenų, stambiųjų kraujagyslių plyšimus. Teko atlikti operacijas dėl vėžinių susirgimų. O mano arkliukas – koloproktologija“,– sakė chirurgas.

Pasak gydytojo, kiek bebūtų stažavęsis, pasiekęs medikas, stebuklų jis negali padaryti. Gali tik padėti žmogui ir kuriam laikui jį grąžinti į gyvenimą. R. Dūdonis tiki, kad yra dar aukštesnė jėga – Dievo valia.

Loreta TUMELIENĖ

Nuotraukos iš pašnekovo albumo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...