Ji – viena pirmųjų kelionių knygų rašytoja, leidėja ir vertėja, uoliai dirbusi lietuviškoje spaudoje. Kelionės, iš arti pažintos kitų šalių kultūros bei gyvenimas išeivijoje rodo Juliją Pranaitytę buvus itin spalvinga asmenybe. Ir nors apie ją nedaug žinoma ir menkai kalbama, J. Pranaitytė nusipelno būti prisiminta, pakviesta iš bevardžio vargšų kapo Filadelfijoje į gyvenimą šiandien, kad būtų suvokta, jog ir šiai moteriai turime būti dėkingi už mūsų tapatybės išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą.

Nuo kaimo Suvalkijoje iki leidyklos JAV

Julija Pranaitytė gimė 1881 metų birželio 26 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Panenupių kaime netoli Griškabūdžio, Šakių rajone. Ji buvo jauniausia aštuonių vaikų šeimoje. Vyriausias brolis Justinas Bonaventūra Pranaitis, Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vicerektorius, vienas pirmųjų sakė pamokslus lietuvių kalba, kaip misionierius keliuose Turkestano miestuose pastatė bažnyčias, įkūrė „Romos katalikų labdaros draugiją“, kelias bibliotekas. Kitas brolis, Petras Juozas, buvo vargonininkas bei chorvedys. Jo suburtame chore giedojo ir būsimasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Manoma, jog P. J. Pranaitis patarė Vincui Kudirkai redaguojant „Tautišką giesmę“, o jo sukurta polka „Lietuvaitė“ skirta būtent seseriai Julijai…

Julija Pranaitytė apie 1896 metus (nuotrauka iš Rusijos MA archyvo).

J. Pranaitytė Peterburge lankė katalikišką Šv. Jekaterinos mergaičių gimnaziją, kurioje mokėsi rusės, lenkės, prancūzės, vokietės. Mergina sunkiai atsisveikino su gimtuoju kraštu, buvo apkalbama kaimo žmonių, kurie nesuprato, kokia nauda leisti į mokslus mergaitę – juk tik berniukai galėjo ko nors pasiekti. Gimnazijoje irgi nebuvo lengva: ją pravardžiuodavo „litvomane“, „chlope“, neretai ir mokytojai nebūdavo geranoriški, nes Julija vis pabrėždavo savo lietuvybę, melsdavosi iš lietuviškos maldaknygės, apie savo kraštą per istorijos pamoką pasakojo lietuviškai.

1896 metų vasarą, viešėdama sesers Marijos Pranaitytės-Banaitienės, ištekėjusios už būsimo Vasario 16-osios akto signataro, garsaus Kauno spaustuvininko Saliamono Banaičio, namuose, Julija susipažino su ten besisvečiuojančiu poetu Pranu Vaičaičiu. Abu nusprendė susitikti dar kartą jau rudenį, o susitikę nebesiskyrė, nes draugystė peraugo į meilę, pora neilgai trukus susižadėjo.

1898 metais J. Pranaitytė pradėjo mokytis Montligeono aukštojoje mokykloje Prancūzijoje, studijuodama nuolat susirašinėjo su P. Vaičaičiu, pradėjo versti iš prancūzų kalbos religinio turinio spaudą; „Tėvynės sargas“, „Varpas“ ir „Vienybė lietuvninkų“ pub­likuodavo jos korespondencijas. Mokykloje Julija susilaukė aukštų įvertinimų, buvo kviečiama pasilikti dirbti, bet norėjo grįžti į Lietuvą. Deja, sugrįžus pasitiko bloga žinia, jog sužadėtinis serga džiova. Ir nors J. Pranaitytė slaugė mylimąjį, tačiau niekas negelbėjo ir 1901 metais P. Vaičaitis mirė. Julija ilgai verkdama klūpėjo prie jo kapo ir pasižadėjo niekada netekėti, nes „tokio jau nebus, o kitokio nenoriu“. Jai net kilo noras atimti sau gyvybę, todėl brolis Justinas įkalbėjo tęsti prancūzų kalbos studijas Šveicarijoje.
Čia užsimezgė Julijos ir kunigo Antano Miluko draugystė. Jis jai pasiūlė katalikiškos ir tautinės minties žurnalo „Žvaigždė“ redaktorės darbą Amerikoje. Ten J. Pranaitytė savo lėšomis leido lietuviškas knygas, nors tikrai nebuvo turtinga, veikiau atvirkščiai. Į lietuvių kalbą vertė religinę ir grožinę literatūrą. Apie jos entuziazmą liudija ir tai, kad įkalbėjo rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šat­rijos Raganą atidaryti Vilniuje knygyną, prekiaujantį „Žvaigždės“ leidžiamomis knygomis…

Vasario 16 akto signataro Saliamono Banaičio šeima apie 1931–32 metus. J. Pranaitytė sėdi pirma kairėje (nuotrauka iš Zanavykų muziejaus archyvo).

1911 m. J. Pranaitytė kartu su Banaičių dukra Salomėja aplankė Samarkandą, Bucharą, Baku, Tbilisį, plaukė Kaspijos jūra, važiavo gruzinų karo keliu. Visi patirti nuotykiai buvo aprašyti knygoje „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, iliustruotoje jos pačios fotografijomis. Taip Julija Pranaitytė tapo pirmąja Lietuvos keliautoja-rašytoja. Vėliau išleido ir kitas knygas: „Laisvosios Lietuvos atlankytų“ (1928) ir „Laiškai iš Ispanijos“ (1932).

Tačiau knygų leidyba nešė nuostolius ir moteris ėmė skursti, net badavo. Sužinojusi apie jos sunkią padėtį Lietuvos vyriausybė 1938 m. skyrė J. Pranaitytei kas mėnesį 250 litų pensiją už nuopelnus lietuvybei, kuri, deja, buvo sunaikinta 1940-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams. 1943 m. mirė jos artimiausias draugas A. Milukas, o po metų skurde mirė ir pati Julija Pranaitytė.

Moteris buvo palaidota Filadelfijos kapinėse – kadangi nebuvo pinigų kitaip ją palaidoti, paskutinio poilsio ji atgulė bevardžiame vargšų kape, nudažytoje kartono dėžėje. Tiksli kapo vieta nežinoma iki šiol. Kun. A. Miluko archyvas, jos pačios susirašinėjimo su P. Vaičaičiu laiškai ir jo nepublikuoti kūriniai po mirties buvo išvežti į sąvartyną – lietuvių išeiviai tuo metu nesuprato jų vertės.

Karšta kaip lietuvio pirkia Azija ir beveik komunistinė Ispanija

Pirmoji J. Pranaitytės kelionių knyga „Iš kelionės po Europą ir Aziją“ atrodo tam laikui tikrai modernus kelionių žurnalas su daugybe iliustracijų (120 jos nuotraukų). „Prisižiūrėjus į dabartinį Lietuvoje kaimiečių darbininkų padėjimą ir, palyginus jį su amerikiečių katorgomis, išties, reikia pavadinti bepročiais tuos žmones, kurie, viską palikę, galvatrukčiais bėga užjūrin ir noriai smelkiasi į tas vargo lindynes“, – rašoma knygos įvade. Atstumiantys jausmai pastebimi ir Vilniaus aprašyme: keliautoja stebisi, jog visi ten kalba lenkiškai arba rusiškai, o restoranuose lietuviškai net nesupranta. Neišvengia kaltinimų Vilniaus universitetas, kuris vietoje to, jog skleistų lietuvių kalbą ir kultūrą, prisidėjo prie to, kad išplistų lenkų kalba.

Rašydama apie svečius kraštus J. Pranaitytė vis mini Lietuvą, kelionės per Azijos tyrlaukius karščiui apibūdinti pasirenka frazę: „Karštis it lietuvio pirkioj, duoną kepant.“ Savo šaknų bei įsitikinimų neužmiršo ir Prancūzijoje, kur ją daugiausia domino bažnyčios. Bet čia atsiskleidė ir gana perdėtas dažno lietuvio dorovingumas, kai knygos autorė skundžiasi nuogybėmis paveiksluose Luvre…

Paryžiaus katedra – J. Pranaitytės nuotrauka iš jos knygos.

1930 m. J. Pranaitytė keliavo į Ispaniją ir laiškus A. Milukui sudėjo į knygą. Viename jų rašė: „Jūs atsimenate, kaip aš nenorėjau važiuoti Ispanijon. Nemokėjau ispanų kalbos, nežinojau jų papročių ir, bendrai, toji šalis man buvo svetima.“ Tačiau vos išsilaipinusi Kadise ji iškart pajuto susižavėjimą Ispanija: gyrė ispanų kultūringumą, nuolat rašydama įterpdavo ispaniškų žodžių, bandydama įsijausti į jų gyvenimą. Iš arčiau pabendravusi su ispanais Julija taip atsiliepė: „Visa tai mane tarsi kelte prikėlė iš visų kelionės nuovargių, slėgių, abejonių. Pasijutau kaip namieje ar pas gerą dėdę prie šilto kakalio.“

Ispanijoje savo akimis išvydo istorinį įvykį – pateko į eiseną, skirtą atšvęsti Ispanijos Respublikos paskelbimą. Knygoje yra išlikęs ir jos vertinimas: „Šiandien šūkauja „vivas“ socialistinei respublikai, netrukus gal jiems prisieis panašiai vivasuoti „Republica Communista“, ar „España Communista“. J. Pranaitytė nenoriai žvelgė į situaciją iš ispanų pozicijų, laikėsi tų pažiūrų, kurios buvo priimtinos daugumai lietuvių. Ispanams toks nusiteikimas ne visai patiko.

Prezidentas Vilsonas ir Lietuvos nepriklausomybė

Mažai žinomas, bet įdomus faktas apie šią moterį yra tai, kad ji prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais. Knygoje „Kun. A. Miluko darbuotė (1890–1930)“ J. Pranaitytė rašė: „Išreiškiame norą, kad mūsų žinovai pasirūpintų išleisti Lietuvišką Statutą, mūsų prigimtoje kalboje. / Kad sujungtos Lietuvos žemės sykiu su Latvija sudarytų vieną federatyvišką Lietuviškai – Latvišką valstybę, kurios pajūris apimtų Karaliaučių – Rygą“. Galima įtarti, kad toks pavyzdys nusižiūrėtas pagyvenus JAV – valstybė bus tvirtesnė sujungus panašias „valstijas“. Leidykla „Žvaigždė“ palaikė ryšį su JAV prezidentu Vudrovu Vilsonu, kartą šiam buvo įteikta Antano Jusaičio „Lietuvos istorija“ anglų kalba. Ją, paaukojusi kelias bemieges naktis, išleido pati Julija Pranaitytė, o A. Milukas įteikė knygą prezidentui asmeniškai. Knyga norėta parodyti, jog lietuviai su slavais neturi nieko bendro, todėl turi teisę siekti nepriklausomybės. Prezidentas V. Vilsonas tam pritarė ir Paryžiaus taikos konferencijoje užstojo lietuvius. Na, o Julija Pranaitytė prisidėjo prie to, kad šiandien Lietuva būtų tokia, kokia yra – nepriklausoma.

Gerda PILIPAITYTĖ