Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Julija Pranaitytė – pirmoji keliautoja ir liūdno likimo patriotė

Ji – viena pirmųjų kelionių knygų rašytoja, leidėja ir vertėja, uoliai dirbusi lietuviškoje spaudoje. Kelionės, iš arti pažintos kitų šalių kultūros bei gyvenimas išeivijoje rodo Juliją Pranaitytę buvus itin spalvinga asmenybe. Ir nors apie ją nedaug žinoma ir menkai kalbama, J. Pranaitytė nusipelno būti prisiminta, pakviesta iš bevardžio vargšų kapo Filadelfijoje į gyvenimą šiandien, kad būtų suvokta, jog ir šiai moteriai turime būti dėkingi už mūsų tapatybės išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą.

Nuo kaimo Suvalkijoje iki leidyklos JAV

Julija Pranaitytė gimė 1881 metų birželio 26 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Panenupių kaime netoli Griškabūdžio, Šakių rajone. Ji buvo jauniausia aštuonių vaikų šeimoje. Vyriausias brolis Justinas Bonaventūra Pranaitis, Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vicerektorius, vienas pirmųjų sakė pamokslus lietuvių kalba, kaip misionierius keliuose Turkestano miestuose pastatė bažnyčias, įkūrė „Romos katalikų labdaros draugiją“, kelias bibliotekas. Kitas brolis, Petras Juozas, buvo vargonininkas bei chorvedys. Jo suburtame chore giedojo ir būsimasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Manoma, jog P. J. Pranaitis patarė Vincui Kudirkai redaguojant „Tautišką giesmę“, o jo sukurta polka „Lietuvaitė“ skirta būtent seseriai Julijai…

Julija Pranaitytė apie 1896 metus.

Julija Pranaitytė apie 1896 metus (nuotrauka iš Rusijos MA archyvo).

J. Pranaitytė Peterburge lankė katalikišką Šv. Jekaterinos mergaičių gimnaziją, kurioje mokėsi rusės, lenkės, prancūzės, vokietės. Mergina sunkiai atsisveikino su gimtuoju kraštu, buvo apkalbama kaimo žmonių, kurie nesuprato, kokia nauda leisti į mokslus mergaitę – juk tik berniukai galėjo ko nors pasiekti. Gimnazijoje irgi nebuvo lengva: ją pravardžiuodavo „litvomane“, „chlope“, neretai ir mokytojai nebūdavo geranoriški, nes Julija vis pabrėždavo savo lietuvybę, melsdavosi iš lietuviškos maldaknygės, apie savo kraštą per istorijos pamoką pasakojo lietuviškai.

1896 metų vasarą, viešėdama sesers Marijos Pranaitytės-Banaitienės, ištekėjusios už būsimo Vasario 16-osios akto signataro, garsaus Kauno spaustuvininko Saliamono Banaičio, namuose, Julija susipažino su ten besisvečiuojančiu poetu Pranu Vaičaičiu. Abu nusprendė susitikti dar kartą jau rudenį, o susitikę nebesiskyrė, nes draugystė peraugo į meilę, pora neilgai trukus susižadėjo.

1898 metais J. Pranaitytė pradėjo mokytis Montligeono aukštojoje mokykloje Prancūzijoje, studijuodama nuolat susirašinėjo su P. Vaičaičiu, pradėjo versti iš prancūzų kalbos religinio turinio spaudą; „Tėvynės sargas“, „Varpas“ ir „Vienybė lietuvninkų“ pub­likuodavo jos korespondencijas. Mokykloje Julija susilaukė aukštų įvertinimų, buvo kviečiama pasilikti dirbti, bet norėjo grįžti į Lietuvą. Deja, sugrįžus pasitiko bloga žinia, jog sužadėtinis serga džiova. Ir nors J. Pranaitytė slaugė mylimąjį, tačiau niekas negelbėjo ir 1901 metais P. Vaičaitis mirė. Julija ilgai verkdama klūpėjo prie jo kapo ir pasižadėjo niekada netekėti, nes „tokio jau nebus, o kitokio nenoriu“. Jai net kilo noras atimti sau gyvybę, todėl brolis Justinas įkalbėjo tęsti prancūzų kalbos studijas Šveicarijoje.
Čia užsimezgė Julijos ir kunigo Antano Miluko draugystė. Jis jai pasiūlė katalikiškos ir tautinės minties žurnalo „Žvaigždė“ redaktorės darbą Amerikoje. Ten J. Pranaitytė savo lėšomis leido lietuviškas knygas, nors tikrai nebuvo turtinga, veikiau atvirkščiai. Į lietuvių kalbą vertė religinę ir grožinę literatūrą. Apie jos entuziazmą liudija ir tai, kad įkalbėjo rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šat­rijos Raganą atidaryti Vilniuje knygyną, prekiaujantį „Žvaigždės“ leidžiamomis knygomis…

Vasario 16 akto signataro Saliamono Banaičio šeima apie 1931–32 metus. J. Pranaitytė sėdi pirma kairėje.

Vasario 16 akto signataro Saliamono Banaičio šeima apie 1931–32 metus. J. Pranaitytė sėdi pirma kairėje (nuotrauka iš Zanavykų muziejaus archyvo).

1911 m. J. Pranaitytė kartu su Banaičių dukra Salomėja aplankė Samarkandą, Bucharą, Baku, Tbilisį, plaukė Kaspijos jūra, važiavo gruzinų karo keliu. Visi patirti nuotykiai buvo aprašyti knygoje „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, iliustruotoje jos pačios fotografijomis. Taip Julija Pranaitytė tapo pirmąja Lietuvos keliautoja-rašytoja. Vėliau išleido ir kitas knygas: „Laisvosios Lietuvos atlankytų“ (1928) ir „Laiškai iš Ispanijos“ (1932).

Tačiau knygų leidyba nešė nuostolius ir moteris ėmė skursti, net badavo. Sužinojusi apie jos sunkią padėtį Lietuvos vyriausybė 1938 m. skyrė J. Pranaitytei kas mėnesį 250 litų pensiją už nuopelnus lietuvybei, kuri, deja, buvo sunaikinta 1940-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams. 1943 m. mirė jos artimiausias draugas A. Milukas, o po metų skurde mirė ir pati Julija Pranaitytė.

Moteris buvo palaidota Filadelfijos kapinėse – kadangi nebuvo pinigų kitaip ją palaidoti, paskutinio poilsio ji atgulė bevardžiame vargšų kape, nudažytoje kartono dėžėje. Tiksli kapo vieta nežinoma iki šiol. Kun. A. Miluko archyvas, jos pačios susirašinėjimo su P. Vaičaičiu laiškai ir jo nepublikuoti kūriniai po mirties buvo išvežti į sąvartyną – lietuvių išeiviai tuo metu nesuprato jų vertės.

Karšta kaip lietuvio pirkia Azija ir beveik komunistinė Ispanija

Pirmoji J. Pranaitytės kelionių knyga „Iš kelionės po Europą ir Aziją“ atrodo tam laikui tikrai modernus kelionių žurnalas su daugybe iliustracijų (120 jos nuotraukų). „Prisižiūrėjus į dabartinį Lietuvoje kaimiečių darbininkų padėjimą ir, palyginus jį su amerikiečių katorgomis, išties, reikia pavadinti bepročiais tuos žmones, kurie, viską palikę, galvatrukčiais bėga užjūrin ir noriai smelkiasi į tas vargo lindynes“, – rašoma knygos įvade. Atstumiantys jausmai pastebimi ir Vilniaus aprašyme: keliautoja stebisi, jog visi ten kalba lenkiškai arba rusiškai, o restoranuose lietuviškai net nesupranta. Neišvengia kaltinimų Vilniaus universitetas, kuris vietoje to, jog skleistų lietuvių kalbą ir kultūrą, prisidėjo prie to, kad išplistų lenkų kalba.

Rašydama apie svečius kraštus J. Pranaitytė vis mini Lietuvą, kelionės per Azijos tyrlaukius karščiui apibūdinti pasirenka frazę: „Karštis it lietuvio pirkioj, duoną kepant.“ Savo šaknų bei įsitikinimų neužmiršo ir Prancūzijoje, kur ją daugiausia domino bažnyčios. Bet čia atsiskleidė ir gana perdėtas dažno lietuvio dorovingumas, kai knygos autorė skundžiasi nuogybėmis paveiksluose Luvre…

Paryžiaus katedra – J. Pranaitytės nuotrauka iš jos knygos.

Paryžiaus katedra – J. Pranaitytės nuotrauka iš jos knygos.

1930 m. J. Pranaitytė keliavo į Ispaniją ir laiškus A. Milukui sudėjo į knygą. Viename jų rašė: „Jūs atsimenate, kaip aš nenorėjau važiuoti Ispanijon. Nemokėjau ispanų kalbos, nežinojau jų papročių ir, bendrai, toji šalis man buvo svetima.“ Tačiau vos išsilaipinusi Kadise ji iškart pajuto susižavėjimą Ispanija: gyrė ispanų kultūringumą, nuolat rašydama įterpdavo ispaniškų žodžių, bandydama įsijausti į jų gyvenimą. Iš arčiau pabendravusi su ispanais Julija taip atsiliepė: „Visa tai mane tarsi kelte prikėlė iš visų kelionės nuovargių, slėgių, abejonių. Pasijutau kaip namieje ar pas gerą dėdę prie šilto kakalio.“

Ispanijoje savo akimis išvydo istorinį įvykį – pateko į eiseną, skirtą atšvęsti Ispanijos Respublikos paskelbimą. Knygoje yra išlikęs ir jos vertinimas: „Šiandien šūkauja „vivas“ socialistinei respublikai, netrukus gal jiems prisieis panašiai vivasuoti „Republica Communista“, ar „España Communista“. J. Pranaitytė nenoriai žvelgė į situaciją iš ispanų pozicijų, laikėsi tų pažiūrų, kurios buvo priimtinos daugumai lietuvių. Ispanams toks nusiteikimas ne visai patiko.

Prezidentas Vilsonas ir Lietuvos nepriklausomybė

Mažai žinomas, bet įdomus faktas apie šią moterį yra tai, kad ji prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais. Knygoje „Kun. A. Miluko darbuotė (1890–1930)“ J. Pranaitytė rašė: „Išreiškiame norą, kad mūsų žinovai pasirūpintų išleisti Lietuvišką Statutą, mūsų prigimtoje kalboje. / Kad sujungtos Lietuvos žemės sykiu su Latvija sudarytų vieną federatyvišką Lietuviškai – Latvišką valstybę, kurios pajūris apimtų Karaliaučių – Rygą“. Galima įtarti, kad toks pavyzdys nusižiūrėtas pagyvenus JAV – valstybė bus tvirtesnė sujungus panašias „valstijas“. Leidykla „Žvaigždė“ palaikė ryšį su JAV prezidentu Vudrovu Vilsonu, kartą šiam buvo įteikta Antano Jusaičio „Lietuvos istorija“ anglų kalba. Ją, paaukojusi kelias bemieges naktis, išleido pati Julija Pranaitytė, o A. Milukas įteikė knygą prezidentui asmeniškai. Knyga norėta parodyti, jog lietuviai su slavais neturi nieko bendro, todėl turi teisę siekti nepriklausomybės. Prezidentas V. Vilsonas tam pritarė ir Paryžiaus taikos konferencijoje užstojo lietuvius. Na, o Julija Pranaitytė prisidėjo prie to, kad šiandien Lietuva būtų tokia, kokia yra – nepriklausoma.

Gerda PILIPAITYTĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Artu – kaip meilės glėbys…

    2021-05-08Artu – kaip meilės glėbys...
    Leidus atsiverti parodų erdvėms Marijampolės kultūros centre parodų užderėjo dar gausiau, nei įprasta: be kitų, gražiai viena kitą keičia projekto „Pasaulio sūduviečiai“ ekspozicijos. Baigiantis balandžiui parengta ir lankytojų II aukšto fojė laukia netikėta (ir vėl!) Ievos Voroneckytės kūryba – paroda „Artu“. Netikėtas pavadinimas? Netikėtas ir žanras – juvelyrika („Mano smalsumo segė“, „Mamos Rasos pakabukas“, „Močiutės Gražinos segė“). Originali, subtili ekspozicija, meniškas prisistatymas būsimiems lankytojams: „Jau daugiau kaip dešimtmetį kūryboje man artimos žmogaus ir gamtos temos. Visi sidabriniai papuošalai sukurti iš mano pačios ir artimųjų delnų ir pirštų atspaudų, siekiant perteikti asmenybės individualumą – mamos delne rasos lašelis, mylimojo pirštų atspaudai lyg ...
  • …Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)

    2021-05-08...Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)
    2020-ieji – Tautodailės metai – nepaisant tikrai nepalankios kultūros gyvenimui ir numatytiems vyksmams situacijos, buvo ir įvairūs, ir turtingi įvairių renginių (spėtų realizuoti per trumpą laiką), išleista nemažai leidinių. Vienas tokių – Vilniaus etninės kultūros centro solidi knyga „Riešinės seniau ir dabar“. Tai antrasis (papildytas) Irenos Felomenos Juškienės sudarytas kelių dalių albumas, kurį pastudijavus galima sužinoti ir riešinių, ir pirštinių, ir antkrūtinių (retenybė) atsiradimo istoriją, pamatyti ir seniausius, muziejuose saugomus, pavyzdžius. Taip pat daug vietos skirta šių dienų mezgėjoms, pateikiama daugybė nuotraukų ir grafinių raštų pavyzdžių. Jie – iš visų Lietuvos regionų (keletas pavyzdžių ir iš Suvalkijos). Smagu, kad tarp kitų ...
  • Gausiai dalyvavo, gražiai pasirodė

    2021-05-08
    Nors situacija visose srityse tebėra sudėtinga, daugybė tradicinių, anksčiau planuotų dalykų persikėlė į virtualią erdvę, vyko ir tebevyksta. Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas (jau devintasis) Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“ įgavo pagreitį. Šiemet jis skirtas vienos žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūrų tyrinėtojos Marijos Gimbutienės gimimo 100-mečiui paminėti. Skatinti vaikus domėtis tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą, ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus, akcentuoti tarmių reikšmę – taip apibrėžiami šio konkurso tikslai. Šiais metais „Tramtatulis“ ypatingas, nes vyko karantino sąlygomis, dalyviai buvo vertinami virtualiai, pagal pateiktus įrašus. Marijampolėje jis ypatingas ir dėl kitko: kaip niekada šiemet gausaus ...
  • PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI

    2021-05-07PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI
    Šiandien, minėdami savo profesinę šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – džiaugiamės, kad galime skleisti laisvą, gimtąja kalba parašytą žodį, ir didžiuojamės tais, kurie net tamsiausiais mūsų tautai laikais puoselėjo lietuvišką žodį, išsaugodami jį ateities kartoms. Drauge su lietuvišku žodžiu mums didžiulė vertybė yra mūsų šalies ir mūsų, žurnalistų, NEPRIKLAUSOMYBĖ. Didžiuojamės, kad esame nepriklausomas leidinys, galintis skleisti naujienas, aktualijas ir gal ne visiems malonų tiesos žodį. Tokie – NEPRIKLAUSOMI – sieksime ir išlikti. To šiandien mums linki daugelis kolegų ir bičiulių. Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mus sveikina Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa ...
  • Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai

    2021-05-07Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai
    Šiomis dienomis mūsų krašto keliuose vėl pasirodė „Google Street View“ automobiliai. Jie keliauja per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas – atnaujinti Lietuvos miestų, kelių ir greitkelių vaizdus „Google“ žemėlapių platformoje. Dėl „Google Street View“ vartotojai turi galimybę virtualiai aplankyti daugumą mūsų šalies miestų, istorinius paminklus, pilis, taip pat kurortus prie jūros ir nacionalinius parkus. „Google“ pastebi, kad laikui bėgant infrastruktūra miestuose ir tarp jų keičiasi, vystosi, todėl žemėlapyje matomus vaizdus svarbu reguliariai atnaujinti, o nauji vaizdai vartotojams padės dar geriau orientuotis įvairiose vietovėse. „Street View“ funkcija suteikia galimybę matyti 360 laipsnių vaizdus iš gatvių, susipažinti su kultūriniu ir nacionaliniu ...
  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...
  • Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje

    2021-05-05Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje
    Netoli Platelių esančiame Žemaitijos nacionaliniame parke „auga“ neįprastos istoriją įamžinančios obelys. Ten Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo iniciatyva „sodinamas“ Lietuvos litvakų Atminties sodas… Obelys neįprastos: kalvių iš metalų nukaltos – o ir obuoliai neįprasti. Juose įrašyti žinomiausių žydų bendruomenės asmenų ar lietuvių žydų gelbėtojų vardai. Šiuo metu jau auga (Lietuvos žemėlapio kontūre) 57 obelys. Vilkaviškio žydų bendruomenei bus skirta 58-oji. Šios atminties obelys primena ketvirtadalį visų iki 1941 metų buvusių Lietuvos žydų bendruomenių.Sode jau „pasodinta“ Pilviškių žydų bendruomenės obelis. Pradžioje obelis sodino tik žydiškos organizacijos bei litvakų išeiviai. Palengva savo buvusius kaimynus pradėjo įamžinti ir lietuvių bendruomenės. Darbėnų žydų bendruomenei ...
  • Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą

    2021-05-03Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą
    Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys Šiandien Europos Parlamentas uždegė žalią šviesą visos Europos atsivėrimui – taip vadinamo ES COVID-19 pažymėjimo įvedimui, kuris turėtų įsigalioti jau nuo birželio. Esu tikras, kad tai yra tiesiausias kelias mums visiems grįžti į įprastą gyvenimą. Atskiros Europos šalys savarankiškai jau svarstė ar tebesvarsto ne vieną aplinkkelį ar šunkelį, bet šiandien tiesiog būtinas bendras ir greitai veikiantis sprendimas. Būtent ES COVID-19 sertifikatas leis Europai bendrai ir kiekvienai ES šaliai atskirai pradėti lipti iš socialinės ir ekonominės duobės, į kurią įstūmė pandemija. Europinis COVID-19 sertifikatas reiškia daug daugiau nei vien ...
  • Skelbiamas naujas kvietimas mažajai renovacijai

    2021-04-30Skelbiamas naujas kvietimas mažajai renovacijai
    Lietuvoje yra maždaug penktadalis daugiabučių, kurių gyventojai permoka už šildymą dėl neautomatizuotų šilumos punktų. Juose įrengus naujus šilumos punktus bei modernizavus vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, gyventojų sąskaitos už šildymą sumažėtų 7–15 procentų. Tai vadinama mažąja renovacija. Norint gauti paramą, daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojai, savivaldybės energinio efektyvumo didinimo programos įgyvendinimo administratoriai, šilumą tiekiančios įmonės, taip pat kiti asmenys, įgalioti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, turi pateikti paraišką Būsto energijos taupymo agentūrai (BETA). Daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimą valstybė finansuoja 30 proc. Klimato kaitos programos lėšomis – kompensacinių išmokų forma. „Kvietimas teikti paraiškas mažajai ...
  • Chirurgija – mėgstamas darbas ir hobis, bet dirbti Lietuvoje medikams sąlygos nepalankios

    2021-04-28Chirurgija –  mėgstamas darbas ir hobis, bet dirbti Lietuvoje medikams sąlygos nepalankios
    Kovas – storosios žarnos vėžio prevencijai skirtas mėnuo. Ligonių kasos, ragindamos gyventojus kasdien rūpintis savo sveikata, primena šios onkologinės ligos prevencijos svarbą. Storosios žarnos vėžys yra ketvirtas pagal dažnumą piktybinis navikas po priešinės liaukos vėžio, kitų odos navikų ir krūties vėžio. Pastaraisiais metais diagnozuojama apie 1500 storosios žarnos vėžio atvejų kasmet. „Suvalkietis“ kalbina vieną pirmųjų Lietuvoje koloproktologą, bendrosios chirurgijos gydytoją Rimutį Dūdonį. Gydytojo bagažas – 32-eji darbo metai Vilkaviškio ir Marijampolės ligoninėse, stažuotės Vokietijoje, Rygoje. Per tiek metų atlikta apie 5000 įvairių operacijų, vidutiniškai per metus per gydytojo rankas praeina 1000 pacientų. Jautėsi atstumtas dėl politinių pažiūrų Marijampolės ligoninėje dirbantis gydytojas Rimutis Dūdonis ...
  • Administracijos darbuotojai skundžiasi prasta darbo atmosfera

    2021-04-28Administracijos darbuotojai skundžiasi prasta darbo atmosfera
    Pastaruoju metu nuolat žvilgsnis krypsta į Kazlų Rūdos savivaldybę, ir ne dėl gerų dalykų. Šį kartą nutarėme pasigilinti į situaciją dėl darbuotojų kaitos pačioje Savivaldybės administracijoje. Pasiekdavo informacija, kad dėl didelio spaudimo darbe žmonės suserga, kiti neapsikentę meta darbą. Loreta AKELIENĖ Kitiems vadovams meras paliks baisią situaciją Vienas ilgametis Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos darbuotojas (nenorėjęs viešinti pavardės) papasakojo, kad ieškosi darbo kitur. Jo žiniomis, dar bent trys darbuotojai taip pat ketina išeiti. „Mūsų atlyginimai mažiausi iš visų šalies savivaldybių. Dirbti sunku, nes meras Mantas Varaška viską sprendžia vienas, mes net Administracijos direktoriui negalime pasiskųsti. Viena pabandė mus apginti ir gavo per galvą. O dabartinė ...