Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Julija Pranaitytė – pirmoji keliautoja ir liūdno likimo patriotė

Ji – viena pirmųjų kelionių knygų rašytoja, leidėja ir vertėja, uoliai dirbusi lietuviškoje spaudoje. Kelionės, iš arti pažintos kitų šalių kultūros bei gyvenimas išeivijoje rodo Juliją Pranaitytę buvus itin spalvinga asmenybe. Ir nors apie ją nedaug žinoma ir menkai kalbama, J. Pranaitytė nusipelno būti prisiminta, pakviesta iš bevardžio vargšų kapo Filadelfijoje į gyvenimą šiandien, kad būtų suvokta, jog ir šiai moteriai turime būti dėkingi už mūsų tapatybės išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą.

Nuo kaimo Suvalkijoje iki leidyklos JAV

Julija Pranaitytė gimė 1881 metų birželio 26 dieną pasiturinčių ūkininkų šeimoje Panenupių kaime netoli Griškabūdžio, Šakių rajone. Ji buvo jauniausia aštuonių vaikų šeimoje. Vyriausias brolis Justinas Bonaventūra Pranaitis, Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vicerektorius, vienas pirmųjų sakė pamokslus lietuvių kalba, kaip misionierius keliuose Turkestano miestuose pastatė bažnyčias, įkūrė „Romos katalikų labdaros draugiją“, kelias bibliotekas. Kitas brolis, Petras Juozas, buvo vargonininkas bei chorvedys. Jo suburtame chore giedojo ir būsimasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Manoma, jog P. J. Pranaitis patarė Vincui Kudirkai redaguojant „Tautišką giesmę“, o jo sukurta polka „Lietuvaitė“ skirta būtent seseriai Julijai…

Julija Pranaitytė apie 1896 metus.

Julija Pranaitytė apie 1896 metus (nuotrauka iš Rusijos MA archyvo).

J. Pranaitytė Peterburge lankė katalikišką Šv. Jekaterinos mergaičių gimnaziją, kurioje mokėsi rusės, lenkės, prancūzės, vokietės. Mergina sunkiai atsisveikino su gimtuoju kraštu, buvo apkalbama kaimo žmonių, kurie nesuprato, kokia nauda leisti į mokslus mergaitę – juk tik berniukai galėjo ko nors pasiekti. Gimnazijoje irgi nebuvo lengva: ją pravardžiuodavo „litvomane“, „chlope“, neretai ir mokytojai nebūdavo geranoriški, nes Julija vis pabrėždavo savo lietuvybę, melsdavosi iš lietuviškos maldaknygės, apie savo kraštą per istorijos pamoką pasakojo lietuviškai.

1896 metų vasarą, viešėdama sesers Marijos Pranaitytės-Banaitienės, ištekėjusios už būsimo Vasario 16-osios akto signataro, garsaus Kauno spaustuvininko Saliamono Banaičio, namuose, Julija susipažino su ten besisvečiuojančiu poetu Pranu Vaičaičiu. Abu nusprendė susitikti dar kartą jau rudenį, o susitikę nebesiskyrė, nes draugystė peraugo į meilę, pora neilgai trukus susižadėjo.

1898 metais J. Pranaitytė pradėjo mokytis Montligeono aukštojoje mokykloje Prancūzijoje, studijuodama nuolat susirašinėjo su P. Vaičaičiu, pradėjo versti iš prancūzų kalbos religinio turinio spaudą; „Tėvynės sargas“, „Varpas“ ir „Vienybė lietuvninkų“ pub­likuodavo jos korespondencijas. Mokykloje Julija susilaukė aukštų įvertinimų, buvo kviečiama pasilikti dirbti, bet norėjo grįžti į Lietuvą. Deja, sugrįžus pasitiko bloga žinia, jog sužadėtinis serga džiova. Ir nors J. Pranaitytė slaugė mylimąjį, tačiau niekas negelbėjo ir 1901 metais P. Vaičaitis mirė. Julija ilgai verkdama klūpėjo prie jo kapo ir pasižadėjo niekada netekėti, nes „tokio jau nebus, o kitokio nenoriu“. Jai net kilo noras atimti sau gyvybę, todėl brolis Justinas įkalbėjo tęsti prancūzų kalbos studijas Šveicarijoje.
Čia užsimezgė Julijos ir kunigo Antano Miluko draugystė. Jis jai pasiūlė katalikiškos ir tautinės minties žurnalo „Žvaigždė“ redaktorės darbą Amerikoje. Ten J. Pranaitytė savo lėšomis leido lietuviškas knygas, nors tikrai nebuvo turtinga, veikiau atvirkščiai. Į lietuvių kalbą vertė religinę ir grožinę literatūrą. Apie jos entuziazmą liudija ir tai, kad įkalbėjo rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šat­rijos Raganą atidaryti Vilniuje knygyną, prekiaujantį „Žvaigždės“ leidžiamomis knygomis…

Vasario 16 akto signataro Saliamono Banaičio šeima apie 1931–32 metus. J. Pranaitytė sėdi pirma kairėje.

Vasario 16 akto signataro Saliamono Banaičio šeima apie 1931–32 metus. J. Pranaitytė sėdi pirma kairėje (nuotrauka iš Zanavykų muziejaus archyvo).

1911 m. J. Pranaitytė kartu su Banaičių dukra Salomėja aplankė Samarkandą, Bucharą, Baku, Tbilisį, plaukė Kaspijos jūra, važiavo gruzinų karo keliu. Visi patirti nuotykiai buvo aprašyti knygoje „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, iliustruotoje jos pačios fotografijomis. Taip Julija Pranaitytė tapo pirmąja Lietuvos keliautoja-rašytoja. Vėliau išleido ir kitas knygas: „Laisvosios Lietuvos atlankytų“ (1928) ir „Laiškai iš Ispanijos“ (1932).

Tačiau knygų leidyba nešė nuostolius ir moteris ėmė skursti, net badavo. Sužinojusi apie jos sunkią padėtį Lietuvos vyriausybė 1938 m. skyrė J. Pranaitytei kas mėnesį 250 litų pensiją už nuopelnus lietuvybei, kuri, deja, buvo sunaikinta 1940-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams. 1943 m. mirė jos artimiausias draugas A. Milukas, o po metų skurde mirė ir pati Julija Pranaitytė.

Moteris buvo palaidota Filadelfijos kapinėse – kadangi nebuvo pinigų kitaip ją palaidoti, paskutinio poilsio ji atgulė bevardžiame vargšų kape, nudažytoje kartono dėžėje. Tiksli kapo vieta nežinoma iki šiol. Kun. A. Miluko archyvas, jos pačios susirašinėjimo su P. Vaičaičiu laiškai ir jo nepublikuoti kūriniai po mirties buvo išvežti į sąvartyną – lietuvių išeiviai tuo metu nesuprato jų vertės.

Karšta kaip lietuvio pirkia Azija ir beveik komunistinė Ispanija

Pirmoji J. Pranaitytės kelionių knyga „Iš kelionės po Europą ir Aziją“ atrodo tam laikui tikrai modernus kelionių žurnalas su daugybe iliustracijų (120 jos nuotraukų). „Prisižiūrėjus į dabartinį Lietuvoje kaimiečių darbininkų padėjimą ir, palyginus jį su amerikiečių katorgomis, išties, reikia pavadinti bepročiais tuos žmones, kurie, viską palikę, galvatrukčiais bėga užjūrin ir noriai smelkiasi į tas vargo lindynes“, – rašoma knygos įvade. Atstumiantys jausmai pastebimi ir Vilniaus aprašyme: keliautoja stebisi, jog visi ten kalba lenkiškai arba rusiškai, o restoranuose lietuviškai net nesupranta. Neišvengia kaltinimų Vilniaus universitetas, kuris vietoje to, jog skleistų lietuvių kalbą ir kultūrą, prisidėjo prie to, kad išplistų lenkų kalba.

Rašydama apie svečius kraštus J. Pranaitytė vis mini Lietuvą, kelionės per Azijos tyrlaukius karščiui apibūdinti pasirenka frazę: „Karštis it lietuvio pirkioj, duoną kepant.“ Savo šaknų bei įsitikinimų neužmiršo ir Prancūzijoje, kur ją daugiausia domino bažnyčios. Bet čia atsiskleidė ir gana perdėtas dažno lietuvio dorovingumas, kai knygos autorė skundžiasi nuogybėmis paveiksluose Luvre…

Paryžiaus katedra – J. Pranaitytės nuotrauka iš jos knygos.

Paryžiaus katedra – J. Pranaitytės nuotrauka iš jos knygos.

1930 m. J. Pranaitytė keliavo į Ispaniją ir laiškus A. Milukui sudėjo į knygą. Viename jų rašė: „Jūs atsimenate, kaip aš nenorėjau važiuoti Ispanijon. Nemokėjau ispanų kalbos, nežinojau jų papročių ir, bendrai, toji šalis man buvo svetima.“ Tačiau vos išsilaipinusi Kadise ji iškart pajuto susižavėjimą Ispanija: gyrė ispanų kultūringumą, nuolat rašydama įterpdavo ispaniškų žodžių, bandydama įsijausti į jų gyvenimą. Iš arčiau pabendravusi su ispanais Julija taip atsiliepė: „Visa tai mane tarsi kelte prikėlė iš visų kelionės nuovargių, slėgių, abejonių. Pasijutau kaip namieje ar pas gerą dėdę prie šilto kakalio.“

Ispanijoje savo akimis išvydo istorinį įvykį – pateko į eiseną, skirtą atšvęsti Ispanijos Respublikos paskelbimą. Knygoje yra išlikęs ir jos vertinimas: „Šiandien šūkauja „vivas“ socialistinei respublikai, netrukus gal jiems prisieis panašiai vivasuoti „Republica Communista“, ar „España Communista“. J. Pranaitytė nenoriai žvelgė į situaciją iš ispanų pozicijų, laikėsi tų pažiūrų, kurios buvo priimtinos daugumai lietuvių. Ispanams toks nusiteikimas ne visai patiko.

Prezidentas Vilsonas ir Lietuvos nepriklausomybė

Mažai žinomas, bet įdomus faktas apie šią moterį yra tai, kad ji prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais. Knygoje „Kun. A. Miluko darbuotė (1890–1930)“ J. Pranaitytė rašė: „Išreiškiame norą, kad mūsų žinovai pasirūpintų išleisti Lietuvišką Statutą, mūsų prigimtoje kalboje. / Kad sujungtos Lietuvos žemės sykiu su Latvija sudarytų vieną federatyvišką Lietuviškai – Latvišką valstybę, kurios pajūris apimtų Karaliaučių – Rygą“. Galima įtarti, kad toks pavyzdys nusižiūrėtas pagyvenus JAV – valstybė bus tvirtesnė sujungus panašias „valstijas“. Leidykla „Žvaigždė“ palaikė ryšį su JAV prezidentu Vudrovu Vilsonu, kartą šiam buvo įteikta Antano Jusaičio „Lietuvos istorija“ anglų kalba. Ją, paaukojusi kelias bemieges naktis, išleido pati Julija Pranaitytė, o A. Milukas įteikė knygą prezidentui asmeniškai. Knyga norėta parodyti, jog lietuviai su slavais neturi nieko bendro, todėl turi teisę siekti nepriklausomybės. Prezidentas V. Vilsonas tam pritarė ir Paryžiaus taikos konferencijoje užstojo lietuvius. Na, o Julija Pranaitytė prisidėjo prie to, kad šiandien Lietuva būtų tokia, kokia yra – nepriklausoma.

Gerda PILIPAITYTĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...