Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Sena meilė nekomerciniam kinui

Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS:

– Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus.

Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir pamatyti naujausius, įdomiausius filmus. Žinoma, po kurio laiko dalis jų pasiekia ir Lietuvos kinų teatrus, bet niekas ir niekada neatstos tos festivalinės atmosferos, kai minioje sinefilų lauki įsižiebiant ekrano ir jame besisukančio Berlyno festivalio ženklo – Auksinio lokio.

Kino mylėtojas (sinefilas) marijampolietis Algis Vaškevičius pastebėjo, kad šiemet festivalis „Kino pavasaris“ pasiūlė gerokai mažiau filmų nei įprastai.

Kino mylėtojas (sinefilas) marijampolietis Algis Vaškevičius pastebėjo, kad šiemet festivalis „Kino pavasaris“ pasiūlė gerokai mažiau filmų nei įprastai. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Pernai taip pat vasarį prieš visus karantinus dar pavyko apsilankyti Berlyno kino festivalyje ir pamatyti keletą labai įdomių juostų, o šiemet dėl koronaviruso festivalis perkeltas į birželio mėnesį ir, jei tik karantino sąlygos nesutrukdys, bandysiu vėl jį aplankyti.

Nemažai metų kasmet rudenį – spalį ar lapkritį – taip pat vykstu į Varšuvos kino festivalį, kuris irgi pasižymi demokratine forma ir maloniais atradimais. Prieš kelerius metus būtent Varšuvoje įvyko puikaus mūsų dokumentinio kino režisieriaus Arūno Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ premjera, ir buvo itin malonu matyti susižavėjusios publikos reakciją į tą juostą. Varšuvos kino festivalis šiemet perkeltas į lapkritį, ir jo aplankymas – taip pat mano planuose.

Esu keletą kartų lankęsis ir Maskvos kino festivalyje, taip pat prieš trejus metus daugiau kaip savaitę žiūrėjau Odesos kino festivalio filmus, ir ten po atviru dangumi, šviečiant žvaigždėms dar kartą pamatytas kultinis S. Kubriko filmas „2001: kosminė odisėja“ lieka vienu iš didžiausių pastarųjų metų kino išgyvenimų.

Kol kas dar nepavyko lankytis Venecijos ar Kanų kino festivaliuose – Kanuose festivalio areną aplankiau užpernai kitu laiku, pasivaikščiojau kino žvaigždžių alėja, raudonu kilimu, o šiuo metu toje arenoje – didžiulė sergančiųjų COVID-19 ligoninė.

Kasmet kovo–balandžio mėnesiais rengiamas „Kino pavasaris“ – jau seniai tarp mano laukiamų metų kino renginių, kaip ir „Scanorama“. Abu šie kino festivaliai dovanoja puikią galimybę kino gurmanams pamatyti daug įdomių, dėmesio vertų filmų. Daug kartų filmus teko žiūrėti Vilniuje, važiuodavau ir į seansus Kaune, o pastaraisiais metais, dar iki pandemijos, nemažai filmų jau būdavo galima pamatyti ir Marijampolėje.

Šiųmetis „Kino pavasaris“ dėl pandemijos taip pat kovą–balandį vyko virtualiai, ir tik gegužę atsirado galimybė keletą festivalio filmų pamatyti vėl duris atvėrusiuose kino teatruose. Tas virtualus filmų žiūrėjimas – tikrai skurdi alternatyva dideliam ekranui, nes kai kurie filmai, žiūrimi kompiuterio ekrane, išties yra tik blyškus atspindys to, ką patirtum vieną ar kitą juostą žiūrėdamas dideliame ekrane su geru garsu.

Šiemet festivalis pasiūlė gerokai mažiau filmų nei įprastai, ir tenka pripažinti, kad repertuaras buvo silpnesnis nei ankstesniais metais. Išskirtinių, įdomių juostų buvo neįtikėtinai mažai, bet gal dėl to kaltas ne pats festivalis ir jo programos sudarytojai – gal pačius kino kūrėjus ta pandemija paveikė ir įsimintinų juostų buvo sukurta mažiau. Tai iš dalies atsispindėjo ir šių metų „Oskarų“ apdovanojimuose – vos kelis filmus iš nominuotų ir apdovanotų įsiminiau ilgesniam laikui – tarp jų būtų „Perspektyvi mergina“, išsiskyrusi savo originaliu siužetu, taip pat „Metalo garsas“ ir „Minari“.

Tarp šių metų „Kino pavasario“ filmų išskirčiau mano jau pernai Berlyno kino festivalyje matytą juostą „Jei tai būtų meilė“ – puikų, išraiškingą pasakojimą apie šokį ir jo galią. Taip pat kiek didesnį įspūdį palikusį filmą „Tapytoja ir vagis“ – tai gana įtaigus dokumentinis pasakojimas apie dailininkės ir jos du paveikslus pavogusio vagies santykius – puiku, kad festivalio rengėjai suorganizavo ir pokalbį su šia menininke – būtent pokalbiai su kino kūrėjais ir buvo stipri festivalio pusė.

Dar vienas įsiminęs filmas – lenkų „Sniego daugiau nebus“. Dažnai filmus renkiesi ir pagal režisieriaus pavardę – šis atvejis buvo būtent toks, nes teko matyti turbūt visus režisierės M. Šumovskos (Szumowskos) filmus ir nė vienas iš jų nenuvylė. Na ir rumunų „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ – turbūt daug ką priviliojo jo pavadinimas, nors man įdomiausia buvo ir karantino atspindžiai jame, ir viena iš filmo dalių, kur labai trumpa ir išskirtine forma pristatoma visa šios šalies istorija.

Tarp vertų dėmesio ir skirto laiko dar paminėčiau porą „arthauzinių“ filmų, išsiskyrusių savo pasakojimo forma – tai kanadiečių „XX amžius“, ekspresionistine maniera pasakojantis apie vieną tos šalies ministrą pirmininką, ir ne mažiau keista, į nieką nepanaši „Puota“ iš Nyderlandų. Reikėtų paminėti ir filmą „Aš esu Greta“ apie garsiąją kovotoją dėl klimato kaitos, bet jame gali erzinti jau pati pagrindinės herojės asmenybė, ir filmo kūrėjai čia niekuo dėti.

Paskutinis filmas, kurį išskirčiau – tai ir „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas šiemet nominuotas „Quo vadis, Aida?“ – filmas, primenantis apie baisius Balkanų karo įvykius. Man šiame filme buvo įdomiausia sužinoti, kad dėl baisių Srebrenicos žudynių padarinių nemaža dalis kaltės krenta ir Jungtinių Tautų „Žydrųjų šalmų“ vadams bei kariams.

Tarp didžiausių nusivylimų – festivalio uždarymo filmas „Obuoliai“ – pretenzingas, bet nuobodus ir pilkas, taip pat ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“ tikrai tikėjausi daugiau. Nuvylė ir „Barbarų belaukiant“, pastatytas pagal puikią rašytojo J. M. Kaci (J. M. Coetzee) knygą, su kino žvaigždėmis Dž. Depu (J. Depp), R. Patisonu (R. Pattison), bet tikrai neperteikęs ir lietuvių kalba išleistos knygos įdomumo.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios

    2017-08-08Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios
    Už neseniai Marijampolėje duris atvėrusio „Bordo Boutique“ prekystalio stovi dvi žavios merginos Aurelija Kliučinykaitė ir Judita Galeckienė. Jos – parduotuvės įkūrėjos ir savininkės. Anksčiau merginos dirbo vienoje įmonėje, tačiau jai bankrutavus abi liko be darbo. Kito darbo taip ir neradusios rankų sudėjusios nesėdėjo – darbo vietas susikūrė pačios. Suvedė buvusi darbovietė Kai liko be darbų, merginos iš karto negalvojo, kad imsis kurti nuosavą verslą. Kurį laiką svarstė, kuo galėtų užsiimti, pirmiausia, žinoma, dairėsi į darbo skelbimus. – Marijampolė – mūsų miestas ir mūsų namai. Nesinorėjo išvažiuoti, nors tai gal būtų buvę lengviausia. Tačiau ir darbo pasiūlymų, kurie tenkintų mūsų lūkesčius, neradome. Ėmėme ieškoti ...
  • Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste

    2017-08-08Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste
    Marijampolietis Ričardas Patackas – picerijos „Pizza House“ savininkas. Vaikinas sako visada svajojęs turėti nuosavą verslą, todėl džiaugiasi pagaliau galėdamas dirbti sau. Visgi jei galėtų viską pradėti iš naujo, verslą steigtų didesniame mieste. Anot Ričardo, Marijampolė traukiasi – žmonių mažėja, jų perkamoji galia menksta, tad ir vietiniai smulkieji verslininkai ne aukso amžių išgyvena.   Apie nuosavą verslą svajojo seniai Noras turėti nuosavą verslą Ričardui kilo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą vasarą įsidarbino picų išvežiotoju. Vaikinas matė, kad verslas juda, picas marijampoliečiai mėgsta ir dažnai jas perka. Jis taip pat suprato, jog maistas yra ta sritis, kuri Marijampolėje gali duoti pelną, nes yra paklausi. Anot ...
  • Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“

    2017-08-08Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“
    Iš Vilkaviškio kilusi Ieva Vasiliauskaitė neseniai Marijampolėje duris atvėrusioje grožio studijoje „Studio IV“ dūzgia it bitė. Mergina planuoja jos veiklą, dėlioja darbus – užsiima organizacine veikla. Nors baigė studijas Vilniuje ir gyvenimą buvo pradėjusi kurti ten, gimtojo krašto trauka buvo tokia stipri, jog nuosavą verslą nusprendė kurti Marijampolėje.   Mokslams – teisė, laisvalaikiui – grožis ir mada Nors šiandien sukasi grožio ir estetikos pasaulyje, baigdama mokyklą ir rinkdamasi specialybę mergina save įsivaizdavo dirbant visai kitoje srityje. Teisė – štai kas domino Ievą. Krimsdama mokslus mergina buvo patenkinta savo pasirinkimu, tačiau laisvalaikiu domėjosi stiliumi, mada, grožio naujienomis. Dar studijuodama ėmė ieškoti darbo. Ieva sako, ...
  • Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“

    2017-08-01Signataras Jonas Mačys: „Norėjosi padaryti kiek galima daugiau“
    Igliškėlių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkų šeimoje gimęs ir drauge su keturiais broliais bei seserimi augęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Kovo 11-osios akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Jonas Mačys jį pažinojusių mūsų krašto žmonių, signatarų ir artimųjų atmintyje išliko kaip labai darbštus, atkaklus ir veržlus, optimistiškos prigimties žmogus. Šie, matyt, su tėvų kraujo genais paveldėti ir dėl gana sunkios vaikystės bei jaunystės įgyti bruožai J. Mačiui padėjo siekti žinių, išsilavinimo, o paskui tapti vienu iš tų, kurie Lietuvoje prasidėjus Atgimimui net nesvarstydami apie gresiančius pavojus, atsidurti kokiame nors Rusijos pakraštyje esančiame lageryje ar psichiatrijos ligoninėje, telkė apie save tuos, ...
  • Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“

    2017-08-01Signataras Romas Gudaitis: „Mes vadovavomės idealais ir sąžine“
    Rašytojas, scenaristas, politikas Romas Gudaitis gimė ir augo Marijampolės rajono Pielkavos kaime. Baigęs studijas Vilniaus universitete ir įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę būsimasis rašytojas ir politikas dirbo pedagoginį darbą, atliko tarnybą sovietų armijoje. R. Gudaičiui teko redaguoti „Ekrano naujienų“ žurnalą, dirbti Lietuvos kino studijos scenarinėje kolegijoje. Rašytojas kūrė ne tik prozos kūrinius, bet ir rašė scenarijus kino filmams. Būtent pagal jo scenarijus Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti kino filmai „Laimingas laimės neradęs“, „Perskeltas dangus“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu mūsų kraštietis tapo 1982 m. Jo plunksnai priklauso romanai „Sėjėjai“, „Kartos“, „Metaforų medžiotojai“, „Chamskio eros rytas“, „Invazija į Prahą ir širdis: ...
  • 1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai

    2017-08-011990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai
    1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Istorikų ir politologų vertinimu, jie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, nes dainuojamajai Lietuvos revoliucijai dirigavusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimuose pasiekta pergalė (LPS kandidatams atiteko 96 deputatų vietos iš 141) išreiškė tautos valią nedelsiant, parlamentiniu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą.     Valstybė buvo atkurta de facto Tad po gerų dviejų savaičių, Kovo 11-ąją, vykusiame istoriniame AT-AS posėdyje, kuriame dalyvavo 130 tuomet jau išrinktų deputatų, 124 tautos atstovai paskelbė ir pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos ...
  • Darbų ir atminties saugotojai

    2017-08-01Darbų ir atminties saugotojai
    Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties. …O jei ne ...
  • „Kultūros paveldą būtina išsaugoti“

    2017-08-01„Kultūros paveldą būtina išsaugoti“
    Tai akcentavo Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjas Martynas Vasiliauskas, paklaustas apie istorinės atminties išsaugojimo problemas mūsų regione. Ir ne tik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras prieš kurį laiką perspėjo, kad ima nykti paminklai, įamžinę kovotojus už laisvę, jų žūties vietas, rezistentus. Nemažai paminklų, kryžių statė visuomenininkai, vienminčiai, daug kas vyko stichiškai, tad dabar daug tų atminimo ženklų nebeprižiūrima, nes ir tų žmonių nebėra… Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo daug metų, ne visada deramai rūpinamasi ir Lietuvos kūrėjų, signatarų atminimu. Pasak M. Vasiliausko, daug problemų saugant kultūros paveldą kyla todėl, kad vis dar vyrauja griovimo nuotaikos, jos ypač ryškios ...
  • Muziejus šviečia, paminklas priešais – aptriušęs

    2017-08-01Muziejus  šviečia, paminklas priešais – aptriušęs
    1934 metais miestas, kurio pavadinimas kelis kartus kito, pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo skvere atidengtas Vinco Grybo sukurtas paminklas. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad autorius ketinęs sukurti skulptūrinę grupę: šalia centrinės V. Kudirkos skulptūros turėjusios būti dar dvi, simbolizuojančios knygnešius bei lietuviško žodžio kelią į žmones… Tačiau didžiojo varpininko skulptūra taip ir liko viena. Išstovėjo per karą, atlaikė tautinei savimonei nepalankius laikus. Bet laiko tėkmė ardo ne tik mūsų atmintį – paminklus taip pat. Problemos neaplenkė ir Kudirkos Naumiestyje esančio: teko restauruoti (paskutinį kartą 2008 metais), kažkada švietęs baltumu pastaruoju metu atrodo varganai… Priešais aikštę stovintis ir naujumu spindintis (tik šių metų vasarį ...
  • Paliko kaip testamentą…

    2017-08-01Paliko kaip testamentą...
    Taip „Tautišką giesmę“ įvardijo Stasys Ankevičius – mokytojas, V. Kudirkos (ir viso šio krašto kultūros palikimo) saugotojas ir puoselėtojas, įkūręs ir bene keturis dešimt-mečius varpininko gimtuosiuose Paežeriuose prižiūrėjęs muziejėlį su brangiomis relikvijomis. Čia įkurtas visuomeninis dr. Vinco Kudirkos muziejus 1965 metais buvo oficialiai atidarytas ir tapo žinomas visoje Lietuvoje. S. Ankevičiaus ir bendraminčių, bendražygių (tarp jų – ir tuometis Paežerių mokyklos, vėliau – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius) dėka čia buvo sukaupta vertingų ir unikalių eksponatų, vienas tokių – V. Kudirkos smuikas. Juo tautos himno autorius vingiavo melodiją savo žodžiams – tai vargu ar kas girdėjo: nebent ...
  • Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa

    2017-08-01Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa
    …Ant šimto ar daugiau piliakalnių, didžiųjų miestų aikštėse ir prie kuklių paminklų ar kryžių miesteliuose ir kaimuose, taip pat ir tolimose šalyse – ten, kur istorijos sūkurių nublokšti ar savo noru išvykę gyvena lietuviai – liepos 6-ąją vėl skambėjo „Tautiška giesmė“. Lietuvos himnas. Gimęs beveik prieš 120 metų, kvietęs ir raginęs lietuvius pasijusti… lietuviais. Tai, kas oficialu – tarsi savaime suprantama, dažnas net ir iš širdies traukdamas „Tautišką giesmę“ ir žinodamas, kas jos autorius, nelabai ką daugiau ir tepasakytų. O juk Vinco Kudirkos kelias iki jos, kaip ir paties kūrinio likimas, atspindi sudėtingiausią istorijos tarpsnį. Nes tai buvo metas, kai ...
  • „Sūduvos sakalai“ – už miesto ir šalies garbę

    2017-08-01„Sūduvos sakalai“ –  už miesto ir šalies garbę
    Klubo, miesto ir tautine atributika „apsiginklavę“ Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ fanai, susibūrę į klubą „Sūduvos sakalai“, lydi futbolininkus į visas rungtynes išvykose, visada būna ir „Arvi“ futbolo arenoje vykstančiose varžybose. Į ovacijomis, skanduotėmis savo komandą palaikantį spalvingą sirgalių būrį atkreipiamas dėmesį, o atslūgus aistroms klausinėjama apie miestą ir šalį, iš kurios atvažiavę. Liepos 6-ąją, po pergalingai pasibaigusių „Sūduvos“ varžybų su svečių iš Baltarusijos komanda „Šachtior“, klubo fanai susirinko į J. Basanavičiaus aikštę, kad su lietuviais visame pasaulyje sugiedotų Lietuvos himną. – Mes gerbiame savo šalį, saugome jos vertybes. Visada, kur bevažiuotume ar su „Sūduvos“ komanda, ar su Lietuvos rinktine, vežamės Trispalvę, Marijampolės ...
  • Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos

    2017-08-01Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos
    Pirmoji pažintis su Lietuvos istorija Kalvarijos gimnazijos dešimtokei Aivarai Šitkauskaitei prasidėjo vaikystėje, beklausant prosenelės pasakojimų, o dalyvauti konkursuose „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ paskatino brolis ir nuo penktos klasės istorijos ją mokantis mokytojas Algimantas Babeckas, todėl, pasak Aivaros, jos pasiekimai – abiejų su mokytoju darbas. Tokie mokiniai – laimė „Ugdyti pagarbą savo Tėvynei, jos praeičiai, tautinėms tradicijoms, skatinti jaunosios kartos patriotiškumą, puoselėti tautinius jausmus, domėtis savo valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorija, dabartine veikla ir aktualijomis, formuoti pilietinę mokinių savimonę – tai pagrindiniai mokytojų uždaviniai, ruošiant mokinius ne tik konkursams, bet ir gyvenimui“, – sako Kalvarijos gimnazijos istorijos mokytojas Algimantas Babeckas. Jo organizuojama regioninė ...
  • Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

    2017-08-01Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis
    Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.   Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir ...
  • Svajonių darbas – dantų techniko

    2017-08-01Svajonių darbas – dantų techniko
    22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas. Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.   Visada buvo „krapštukas“ Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“. Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.