(bet kodėl atrodo, kad kažkam tai nepatinka?)

…1965 metais pirmą kartą buvo surengta respublikinė šventė „Poezijos pavasaris“, skirta paminėti 20-ąsias Salomėjos Nėries mirties metines. Sakytum, pati poetės dvasia jį palaimino: renginys kiekvienais metais vyksta iki šiol, ir tai yra, ko gero, ilgiausiai (išskyrus nebent Dainų švenčių tradiciją) vykstantis kultūrinis sąjūdis, apimantis visą Lietuvą, o pastaraisiais metais tapęs tarptautiniu. Tiesa, praėjusieji ir šie metai dėl pandemijos pakoregavo laiką – renginiai keliasi į vasarą, taip pat ir jų geografiją.

Daugybę metų kiek pavydžiai žvelgdavome į Vilkaviškį, kur Poezijos paukštė užsukdavo kasmet ir numesdavo bent keletą plunksnų: poezijos skaitymus ir susitikimus su kūrėjais Kiršuose, Salomėjos tėviškėje, kitų poetų gimtosiose ar su jais susijusiose vietose ir, žinoma, renginiai pačiame Vilkaviškyje. Pagarbą kėlė ir tai, kad „anais“ laikais vilkaviškiečių įsteigta Salomėjos Nėries premija išliko iki šiol (tiesa, konjunktūra buvo užkaitusi ją naikinti, tačiau nugalėjo kažkieno, turėjusio svarų žodį, sveikas protas). Taigi – nors „Poezijos pavasario“ maršrutai eidavo per Marijampolę, čia poetų būrelis nesustodavo – išskyrus gal porą kartų, tad tekdavo važiuoti ir mums Vilkaviškio link…

Daugelio gražių iniciatyvų sumanytoja, renginių organizatorė, poetės įamžinimo gimtajame krašte iniciatorė Vilija Žalienė tiki, kad paminklas Vilkaviškyje Salomėjai bus. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

…O prieš penketą metų čia įvyko dar vienas renginys. „Salomėjos vasara“ sukvietė gausybę žmonių į „Santakos“ redakcijos kiemelį – ir neatsitiktinai. Renginio organizatoriai ir vyresnieji jo dalyviai dar prisiminė šalia, Vilniaus gatvėje, stovėjusį namą, kuriame gyveno gimnazijoje besimokydama būsima poetė – ta pačia gatve, tais pačiais takais ji vaikščiojo…
Renginio idėja priklauso Vilijai Žalienei – pedagogei, vertėjai, Lietuvos humanistinės pedagogikos asociacijos narei, atsirado daug palaikiusių šią iniciatyvą. Buvo skaitomos eilės ir kalbama apie sudėtingą, prieštaringą, atnešusį laimės valandų ir daug skaudžių išbandymų poetės gyvenimą, kvietė parodos ir galėjai pasivaikščioti takais, kurie gal tebesaugo jaunos Salomėjos, dar nežinojusios savosios lemties, bet gal ją nujautusios, žingsnių aidą…

Būtent šiame susibūrime, bekalbant ir svarstant natūraliai ne vienam iškilo klausimas: o kodėl Vilkaviškyje nėra jokio Salomėją Nėrį įamžinančio ženklo? Ir čia pat kilo (o gal – tik garsiai buvo išsakyta) idėja, kad tai galėtų būti paminklas ir skveras – galbūt net toje pačioje Vilniaus gatvėje… Renginio dalyviai surinko beveik pusantro šimto parašų – ne vien vilkaviškiečių, bet ir gyvenančių kituose miestuose, pateikė pasiūlymą Vilkaviškio rajono merui Algirdui Neiberkai. Įvairių pasiūlymų sulaukta ir iš karto, taip pat buvo kreiptasi į visuomenę – siūlyti idėjas bei prisidėti prie iniciatyvos. Netrukus pritardami šiai idėjai į rajono valdžią kreipėsi pedagogų konferencijos „Vėl, švieski man vėl“ dalyviai – beveik tiek pat žmonių… Dar kartą buvo kreiptasi jau su peticija, tačiau iki šiol reikalai nepajudėjo. Tiesa, pastaruoju metu Vilkaviškyje vyksmo daug – tvarkoma infrastruktūra, viešosios erdvės, tad, regis, būtų pats laikas išspręsti ir beveik penketą metų neišsprendžiamą (ar „padėtą“ į stalčiaus dugną?) problemą. Nes garsiai tarsi niekas ir nesako, kad visai nereikia poetės kraštietės įamžinimo ženklų, bet…

Parke susirinko nemažas iniciatorių ir Savivaldybės atstovų būrys…

Kai prieš keletą dienų iniciatyvinė grupė vėl pakvietė susirinkti ir nuspręsti, ką daryti, į kvietimą atsiliepta. Žvarboką dieną į miesto parką (tvarkomą, bet dar toli gražu nebaigtą) susirinko Vilkaviškio rajono savivaldybės paminklų statymo ir kitų atminimo ženklų įrengimo komisija: Daiva Riklienė (komisijos pirmininkė), Daiva Ambrasaitė, Artūras Blauzdžiūnas, Vita Valaitienė.
Be šios komisijos narių, dalyvavo Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėja Jurga Grigaliūnaitė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė, visuomeninių organizacijų atstovai: Salomėjos Nėries atminimo įamžinimo iniciatyvinės grupės, literatų klubo „Seklyčia“ nariai, pedagogų ir bib­liotekos darbuotojų atstovai. Kaip kraštietis dalyvavo ir Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ vadovas Ričardas Jurgelevičius.

Prisiminus, kaip viskas vyko ir priminus galimus variantus (siūlyta paminklą statyti prie bibliotekos, mąstyta apie parką, kur būtų erdvių, skirtų edukacijai, labiausiai priimtina dabar, regis, vieta prie Kultūros centro – ten kaip tik vyksta darbai), tačiau klaustukų ir nežinomųjų daug. Yra surinkta suinteresuotų žmonių lėšų (dėl jų jau seniai buvo kreiptasi ir į Savivaldybės administraciją, tačiau kol kas dėmesio nesulaukta). Aišku, kad to, kas yra, nepakaks – pagaliau, neišspręsta ir daug kitų klausimų.

Susitikimo pabaigoje Jurga Grigaliūnaitė supažindino su jos kuruojamu Vilkaviškio kultūros centro (KC) prieigų projektu, darbai čia turėtų būti pabaigti rudenį. Komisijos vadovė Daiva Riklienė paprašė Vilkaviškio literatų klubo paruošti kai kuriuos dokumentus Salomėjos Nėries įamžinimo vietai prie Vilkaviškio patvirtinti. Iniciatyvinės grupės nuomone, poetės atminimą įamžinti galėtų ir akmens kūrinys (iki šiol buvo galvota apie medį).

Kaip patikino Rasa Šlivinskienė, visos Salomėjos Nėries atminimo įamžinimui surinktos lėšos saugomos Vilkaviškio literatų klubo „Seklyčia“ specialioje sąskaitoje. Paremti idėją galite kiekvienas, pervesdamas lėšų į šią sąskaitą: Vilkaviškio rajono literatų klubas „Seklyčia“, sąskaitos Nr. LT28 4010 0401 0007 1480.

Nijolė LINIONIENĖ