Rėjų Bartkų – menininką, gyvenantį Niujorke ir Filadelfijoje (JAV), žinome, kaip išskirtinio reiškinio – Marijampolėje vykstančio tarptautinio meno simpoziumo „Malonny: Marijampolė, Londonas, Niujorkas, idėjų migracija“ („Malonny“) – sielą, iniciatorių, organizatorių. Tačiau yra ir kita R. Bartkaus asmenybės pusė – tai talentingas menininkas, vizualinei išraiškai naudojantis įvairias, kartais neįprastas, rafinuotas meno formas.

Mūsų miestui R. Bartkus kasmet padovanoja po sienų tapybos darbą – ne vienas laukiame, kokį piešinį pristatys būtent jis, nes visuomet geba nustebinti originalia idėja ir dažniausiai – harmonija, sklindančia iš jo darbų.

Taigi – pažintis su R. Bartkumi, kuris neabejingas mūsų miestui ir jau laukia vasarą vyksiančio tradicinio „Malonny“.

Niujorke ir Filadelfijoje gyvenantis R. Bartkus – ne tik „Malonny“ siela, suburianti dalyvius iš viso pasaulio. Jis – talentingas menininkas, originalių idėjų autorius, kuriantis stebinančius darbus.

– Kaip atsitiko, kad Marijampolei Jūs padėjote tapti gatvės meno Meka?

– „Malonny“ idėja gimė prieš dešimtmetį Jamaikoje. Iš viso pasaulio susirinkę draugai šventė mano gimtadienį. Signataras Algirdas Kumža, tuo metu dirbęs ARVI firmoje, pasisiūlė pakviesti mano kūrybingus draugus (dailininkus, muzikantus, dizainerius, architektus) į Marijampolę, turėdamas kūrybinio bendradarbiavimo tikslą, kad kūrėjai, sukaupę didelę tarptautinę patirtį savo srityse, galėtų kažką sukurti ir padovanoti Marijampolei. Atverti Marijampolę naujoms idėjoms, kūrybingam polėkiui. Parodyti, ypač jaunajai kartai, kad tai jie yra tikrieji šeimininkai, galintys aktyviai kurti miestą, kuriame norėtų gyventi. ARVI prezidentas Vidmantas Kučinskas tuomet tokioms idėjoms pritarė. Jo finansinė parama padėjo pagrindus „Malonny“ judėjimui. Turiu taip pat pastebėti, kad per aštuonerius „Malonny“ gyvavimo metus visos Marijampolės miesto vadovaujančios institucijos palaikė ir rėmė šį projektą. Už tai esu labai dėkingas ir tikiu, kad ta labai reikalinga parama leis „Malonny“ plėtoti dar daugelį metų!

– Ar Jus tenkina rezultatas, tai, ką jau pavyko nuveikti „Malonny“ metu?

– „Malonny“ – tai ne tik gatvės meno simpoziumas, tai kūrybinių idėjų generavimas ir realizavimas, kuomet patirtimi dalijasi įvairių šalių, įvairių tautų ir patirčių menininkai. Taigi „Malonny“ yra ir menų sintezė.

Mes pritraukėme tūkstančius klausytojų į simpoziumo metu rengiamus koncertus. Plūstelėjusi minia užpildydavo sales diskusijų forumuose. Tokiu publikos dėmesiu galėtų lygiai taip pat džiaugtis Vilniaus ar Niujorko renginiai. Juolab kad tai – gana avangardiniai performansai. Tai rodo, kad ir mažesnių Lietuvos miestų gyventojai jaučia poreikį labai rafinuotoms meno formoms. Na, ir žinoma, ilgam išliekantys akcentai – sienų tapyba, kasmet plečianti savo gerbėjų būrį. Matau, kad tuo taip pat domimasi.

„Malonny“ metu apšvietėme Marijampolės J. Basanavičiaus aikštę. Deja, pastarasis projektas dar nėra visiškai baigtas dėl lėšų stokos.

– Kiek Jūsų piešinių jau puošia Marijampolę? Kuris Jums pačiam patinka labiausiai? Galbūt naujausias, praėjusiais metais sukurta „Graikija“? Piešinys toks minimalistiškas ir kartu harmoningas, estetiškas, be jokios spalvų kakofonijos…

R. Bartkaus sukurta instaliacija „Nepriklausomybės sodai“ buvo eksponuojama ikoninėse JAV salėse. Nuotrauka iš R. Bartkaus archyvo

 – Džiaugiuosi, kad paminėjote būtent naujausią mano kūrinį, vadinasi, per aštuonerius metus dar neišsikvėpiau. Ir iš tikro, kaip gali išsikvėpti, kai tenka dirbti su tokiais entuziastingais, talentingais ir darbščiais Marijampolės savanoriais! (Pernai dėl pandemijos „Malonny“ vyko nuotoliniu būdu – piešinius sukūrę autoriai į Marijampolę neatvyko, jų darbus ant sienų perkėlė mūsų miesto savanoriai, – red. past.)

Marijampolėje sukūriau devynis darbus. Deja, du iš jų miestui keičiantis jau sunaikinti. Visi darbai yra man brangūs, nes kelia daug malonių prisiminimų.

– Kodėl susidomėjote gatvės menu?

– Gatvės menas yra labai demokratiška meno raiškos forma. Šios srities darbai nekaba steriliose galerijų erdvėse, o sąveikauja su juos supančia aplinka, kuri tampa kūrinio dalimi. Šie kūriniai žiūrovus veikia tiesiogiai, žmonėms nereikia specialiai eiti į muziejus ar galerijas patirti meno. Menas gyvena toje pačioje gatvėje, tame pačiame pastate, kaip ir meno vartotojas. Be to, žiūrovas tampa meno kūrinio gimimo liudininku, kiekvieną dieną stebėdamas kūrimo ant sienos procesą. Tai sukuria specifinį žiūrovo ryšį su gimstančiu kūriniu.

– Jūsų darbai iš kitų Marijampolės gatvės meno piešinių išsiskiria ne tik originaliomis idėjomis, bet ir estetizmu. Kaip pavyksta to pasiekti – ar tai įgimtas gebėjimas, ar išmoktas, ištobulintas?
– Aš esu perfekcionistas: ar aš pjaustau salotas, ar kepu duoną, ar plaunu automobilį, ar remontuoju butą, viskas turi atitikti aukščiausius standartus. Priešingu atveju aš nematau darbo prasmės. Ar toks mano prigimimas, ar toks užaugau, aš nežinau. Net nežinau, ar tai gerai, ar ne, tokiu būti… Bet esu susitaikęs su tokiu gyvenimo būdu.

– Mene ieškote įvairių išraiškos formų, kartais – gana netikėtų. Kokio meno šalininkas esate?

– Aš esu MENO šalininkas, nesvarbu, ar tai modernus menas, ar ne. Aš visada žaviuosi senovės Egipto skulptūromis, kinų kaligrafija, bizantiškomis ir rusų ikonomis, persų miniatiūromis, olandų tapyba ir XX amžiaus pradžios modernizmu. Taip pat ir šiuolaikiniu menu: kai kas man labiau patinka, kai kas mažiau, bet einu į parodas genamas naujų pasaulių, patirčių atradimo jaudulio.

– Kokių įdomesnių darbų esate sukūręs dar – Lietuvoje ir JAV pastaruoju metu?

– Galiu paminėti „Nepriklausomybės sodus“, sukurtus modernios Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti. Tai šviesos instaliacija, kuri buvo eksponuojama ikoninėse JAV didmiesčių salėse: „Union Station“ Vašingtone, „Federal Hall“ Niujorke, „Kimmel Art Center“ Filadelfijoje ir kitose. Naujas „Sodų“ variantas turėtų iškilti Vilniaus senamiestyje žiemą.

– Teko skaityti, kad kuriate ir sakralinius kūrinius…

– Mano sukurta šviesos instaliacija „12 RAMių“ atidaryta prieš porą metų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios Vilniuje rūsiuose.

– Ar šiemet, jeigu „Malonny“ įvyks, dalyvausite? Gal jau puoselėjate ir idėją?

– „Malonny 9“ jau suplanuota, vyks rugpjūčio 16–22 dienomis. Jeigu Lietuvoje nebus kokios kritiškos situacijos, susijusios su pandemija, tikrai atvyksiu. Idėjas man pašnabžda Marijampoles namų sienos. O jos šiems metams kol kas dar neatrinktos.