Nijolė LINIONIENĖ
…1991 metų gegužės 24 dieną Kazlų Rūdos viešojoje bibliotekoje (dabar – Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka) gimė ypatingas reiškinys – Kazlų Rūdos krašto literatų ir menininkų klubas, pavadintas, tiesa, ne iš karto, gražiu ir paslaptingu „Girių versmės“ vardu. Jo turtas – kuriantys žmonės, kuriuos pakalbėti apie poeziją, pasidalinti savo kūryba tąsyk pakvietė Vitalija Filipova, nuo pradžios visų tik vardu vadinama. Ir jau 30 metų Vitalija vis dar visus myli, buria, skatina, organizuoja… Kiek būta smagių ir prasmingų savojo būrio susirinkimų, kelionių pas bičiulius ir renginių, priimant svečius pas save, kaip džiaugtasi pirmosiomis kukliomis knygelėmis – ir 2016 metais išėjusiu solidžiu jubiliejiniu almanachu „Dvidešimt penki pavasariai“. Ne mažiau džiaugtasi ir kiekvieno narių autorinėmis knygelėmis. Ir tikrai buvo kažkokia paslaptis – gal pavadinimo kode (ir girios slėpiningos, ir versmės nežinia iš kokių gelmių savo gyvybę nešantį vandenį ir jėgą semia…), bet greičiausiai viskas sklido iš pačių žmonių. Nes dauguma irgi buvo šių girių su jų turtais ir slėpiningais takais, garsais ir spalvomis vaikai. Gal šituo Kazlų Rūdos kūrėjai traukė ir kitus – iš Marijampolės, Kauno, kitų vietovių, net ir tuos, kurie nebuvo kilę iš šio krašto.
…Viskas gyvenime turi savo pradžią ir pabaigą. Per tris dešimtmečius vieni atėjo – nemažai buvusių klubo narių jau ilsisi amžinybėje.
Gegužės 23 dieną, per Sekmines, Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už „Girių versmės“ poetus. Prisiminti išėjusieji: Juozas Ardzijauskas, Ona Dainelytė-Arminienė, kanauninkas Juozas Barkauskas (klubo garbės narys), Antanas Čerapokas, Antanas Enčius, Juozapa Murauskaitė-Feiferienė, Agnietė Jankauskienė, Ona Petrukaitytė-Kvedaravičienė, Vida Greblikaitė-Mašanauskienė, Hermenegilda Palionienė, Domicelė Draugelytė-Stankevičienė, Stasys Algimantas Vaičiulevičius, Teofilija Žemaitytė-TEO, Eugenija Grigaitienė, Aldona Ališauskaitė-Spūdienė. Kiekvienas jų paliko savo pėdsaką – eiles ar gilias mintis leidiniuose, prisiminimus tebesančių širdyse. Ir netikėkite, jei sako, kad Kazlų Rūdos „Girių versmė“ išseko, kad klubas „išsiskirstė“.
Dešimtmečio proga išleistas kuklus rinkinėlis atnešė daug džiaugsmo.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Jo vadovė Vitalija, niekada nenorėjusi būti vadove, įsitikinusi, kad ne nuo registracijų, ne nuo to, ar tave „suskaičiavo ir užfiksavo“ priklauso esminiai dalykai. Pasak jos, „nors pirmieji pavasario žiedai baigia nužydėti, tačiau atbėganti vasara džiugins naujomis spalvomis. Gera tarp žiedų… Daug daug pavasarių žaisdavome žaidimą – eilių ir gėlių šventę „Pirmasis žiedas“. Kalbėdami poezijos kalba norime parodyti, kad galima mylėti ir žmogų, ir kukliausią žiedelį; žavėtis ramia girios versme; prisiglausti prie galiūno ąžuolo – jis teikia stiprybę ir pavėsį; užsisvajojus braidyti po rasotą rytmečio žolę… Gyvenimas yra žavus, jei žiūrėsime į pasaulį geromis ir mylinčiomis akimis, ir be žiedų šis pasaulis neegzistuotų“…
Juozas BARKAUSKAS
Kelionė ant debesėlio
Gegužės mėnesį
ant debesėlio
atsisėdau
ir paprašiau vėjo,
kad debesėlį vairuotų
padange. Labai aš
troškau, norėjau
pamatyti, kokios
gėlės auga mūsų
žemėje…
Dėkoju debesėliui
ir vėjui, nes gėlių
įvairovė ir grožis
atgaivino mano
dvasią ir kūną.
Dabar ir aš su gėlėmis
dainuoju apie meilę
PAVASARIUI.
Aušra ARLAUSKIENĖ
Prieš didelį vyksmą
Tyli medžiai ir klauso.
Taip tylu tik prieš didelį vyksmą būna.
Tyliai tyliai išaušo
Žemės gyslom gyvenimas srūva.
– – –
Jau skleidžiasi mintys
Kaip tie žalzgani pumpurai.
Saule! Sušyla mūs širdys.
Kūnu pasklinda žemės kerai.
Gyvybės versme, leiski į save
Su medžiu, su paukščiu, su žole.
Aš einu, įsileisk ir mane,
Kad vėl jausčiau, mąstyčiau žeme.
Iš 2001 m. rinkinio „Pirmasis žiedas“
