Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Instagramo kemsynai: reklama nebūtinai yra blogai

Kadaise sukurti kaip įrankis bendrauti, šiandien socialiniai tinklai veikia ir kaip komunikacijos kanalai. Be daugeliui iki skausmo žinomo feisbuko, šiandien plačiai naudojamas ir „Instagram“ – nuotraukų ir vaizdų dalijimosi socialinė platforma.

Per 11 gyvavimo metų instagramo vartotojų skaičius visame pasaulyje išaugo iki milijardo ir tapo vienu populiariausių socialinių kanalų. Eiliniai vartotojai šį komunikacijos kanalą naudoja kaip saviraiškos, kūrybos erdvę, kuri kai kam tampa net pragyvenimo šaltiniu, verslams tai – dar vienas komunikacijos įrankis ir kanalas.

Informacijos kiekiai ir srautai instagrame milžiniški ir labai įvairūs, todėl kaip ir naudojantis bet kuriuo kitu medijų kanalu, naršant instagrame svarbu būti kritiškam, budriam ir žinoti keletą socialinio tinklalapio subtilybių.

Apie visa tai „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti „Instagram“ žinovė, iš Marijampolės kilusi socia-linių tinklų marketingo konsultantė Jonė AMBRASAITĖ.

– Pirminė instagramo paskirtis buvo galimybė dalintis nuotraukomis. Kokia šio socialinio tinklo idėja yra šiandien? Kokius tikslus ir siekius prie jo prisijungdami puoselėja gyventojai, verslai, kūrėjai?

– Su kolegomis kartais juokais sakome, kad jei verslo nėra instagrame, vadinasi, jis neegzistuoja. Didelis matomumas, santykių su auditorija kūrimas, skatinantis vartotojų pasitikėjimą prekės ženklu, o kartu ir pardavimus, didina socialinio tinklo patrauklumą verslui. Fiziniams asmenims tai puikus kanalas atskleisti save – pomėgius, požiūrį, kūrybiškumą. Tai suteikia galimybę žmonėms bendradarbiauti su kompanijomis ir iš to uždirbti, reklamuoti savo paslaugas, rasti naujų klientų.

– Kada ir kaip įvyko lūžis, instagramą pavertęs ne šiaip nuotraukų dalijimosi platforma, o komunikacijos kanalu?

Jonės Ambrasaitė ne tik padeda verslams efektyviai komunikuoti instagrame, bet ir pati jame kuria turinį.

Jonės Ambrasaitė ne tik padeda verslams efektyviai komunikuoti instagrame, bet ir pati jame kuria turinį.

– Pokyčiai pasauliniu mastu įvyko 2016 metais, kai instagramas pristatė „Stories“, lietuviškai – istorijų arba trumpų vaizdo klipų funkciją. Permainos Lietuvoje pastebėtos maždaug prieš ketverius metus. Naujas informacijos dalijimosi formatas padidino socialinio tinklo patrauklumą. Dėl jo informacijos turinys instagrame tapo organiškas, gyvenimiškas – tai suteikė galimybę auditorijai pažinti vartotojus kaip asmenybes ir labiau pasitikėti. Suderinusi kelias funkcijas, platforma leido nepažįstamuosius pažinti, pasijausti artimesniems. Šiandien pagal tai net vertiname vartotojo komunikacijos instagrame efektyvumą. Jei auditorija nori su aktyviu „Instagram“ vartotoju pasisveikinti gatvėje, net jei realiame gyvenime nėra jo mačiusi, vadinasi, komunikuojama efektyviai ir teisingai.

– Verslai „Instagram“ naudoja ir kaip reklamos platformą. Kaip tai vertina vartotojai? Juk tradicinėse komunikacijos priemonėse platinama reklama dažnai vertinama kritiškai. Neva tai nenaudinga, nereikalinga, per jėgą peršama informacija.

– Nuomonių yra įvairių, bet nesakyčiau, jog požiūris į reklamą instagrame yra vien tik kritiškas. Prekių ženklai stengiasi, kad rek-lamos būtų nenuobodžios, įtraukiančios. Reklama labiau erzina, kai žiūrime televiziją, nes pertraukia žiūrimą filmą. Instagrame viskas kitaip. Vartotojas pats pasirenka, ką nori ar nenori žiūrėti. Jeigu erzina užsakomieji įrašai, tu turi teisę tiesiog nesekti to žmogaus ar prekės ženklo arba nustatymus sureguliuoti taip, kad konkretaus prekės ženklo reklama nebūtų rodoma.

– Kokie populiariausi reklamos platinimo instagrame būdai? Koks reklamos, informacijos pateikimo būdas yra patraukliausias vartotojams?

– Reklama instagrame gali būti organiška arba mokama. Organiška, kai vartotojas reklamą pristato savo auditorijai: skelbia įrašus ar „Stories“ vaizdus su tiesioginiais raginimais pirkti. Egzistuoja galimybė bendradarbiauti su kitais instagramo vartotojais, kurie turi panašią, kaip ir klientas, auditoriją. Tuomet vartotojas, pavyzdžiui, gali surengti tiesioginę transliaciją ir joje kalbėti apie problemą, kurią padėtų išspręsti konkretus produktas ar paslauga. Taip fizinio vartotojo auditorija sužino apie kažkokios įmonės produktą ar paslaugą, o įmonės auditorija susipažįsta su kažkokia asmenybe. Taip įvyksta organiški auditorijų mainai.

Socialinių tinklų marketingo konsultantė marijampolietė Jonė Ambrasaitė sako, kad efektyviausia reklama yra nuoširdi. Visgi vartotojus ji įspėja „Instagram“ vertinti kritiškai, kaip ir bet kurį kitą medijų turinį. 		  Nuotrauka iš pašnekovės albumo

Socialinių tinklų marketingo konsultantė marijampolietė Jonė Ambrasaitė sako, kad efektyviausia reklama yra nuoširdi. Visgi vartotojus ji įspėja „Instagram“ vertinti kritiškai, kaip ir bet kurį kitą medijų turinį. Nuotrauka iš pašnekovės albumo

Mokama reklama gali būti kelių tipų, tačiau jei trumpai, viskas priklauso nuo reklamos biudžeto. Atsižvelgiant į jo dydį, galima pasirinkti, kokiai auditorijos daliai pagal amžių, pomėgius, vietą ir kitus kriterijus bus pateikiamas kažkoks įrašas. Egzistuoja ir mokama reklama, platinama per nuomonės formuotojus, vadinamuosius influencerius. Šiuo atveju reklamos užsakovas už tam tikrą atlygį sutaria su instagramo vartotoju, turinčiu didelę auditoriją, kad šis pareklamuos užsakovo produktą ar paslaugą savo „Instagram“ paskyroje savo auditorijai.

– Kokią „Instagram“ reklamos rinkos dalį sukuria nuomonės formuotojai?

– Influencerių reklama yra labai veiksminga, bet ji gali arba labai gerai pateisinti lūkesčius, arba… nepateisinti visai. Nuomonės formuotojai apie savo auditoriją turi palyginti nedaug duomenų ir negali garantuoti, kad reklamos kampanija bus sėkminga, tačiau jei reklamos užsakovas pasirenka tinkamą, panašias vertybes puoselėjantį nuomonės formuotoją, tuomet tikimybė, jog reklama atneš gerų rezultatų, išauga.

– Kokį poveikį turi per nuomonės formuotoją ir pačių įmonių platinama reklama? Kokia reklama yra efektyvesnė? Kodėl?

– Vieno teisingo atsakymo nėra. Kiekvienas prekės ženklas turėtų pažinti savo klientus ir apsišarvuoti kantrybe, kol atras strategiją, veikiančią geriausiai. Kartais rezultatai labai nustebina, nes suveikia tas variantas, kuris buvo laikomas mažiausiai tinkamu. Iš tiesų, reklamos būdas turėtų priklausyti nuo reklamos užsakovo tikslo, tačiau aš laikausi nuomonės, kad geriausius rezultatus pasiekti galima tik derinant kelis reklamos instagrame būdus. Tuomet galima pasiekti plačiausią auditoriją, kuriai gali būti aktuali ir įdomi reklamos informacija.

– Kaip reikėtų vertinti reklamą, informacijos platinimą „Instagram“ platformoje? Kaip ją skaityti? Ar gali šioje platformoje platinama reklama, informacija daryti žalą, turėti neigiamą poveikį, siekti daryti įtaką? Kaip nuo to apsisaugoti? Ką vartotojai turėtų žinoti?

– Į viską reikia žiūrėti kritiškai. Jeigu matome nuotrauką su reklamuojamo produkto vaizdais prieš ir po, pagalvokime, ar tie rezultatai nėra patobulinti įvairiomis kompiuterinėmis programomis. Nusprendus įsigyti reklamuojamą produktą ar paslaugą, dar vertėtų paieškoti apie juos papildomos informacijos. Aš pati dažniau įsigyju daiktus ar pasirenku pirkti paslaugas, kurias reklamuoja pažįstami nuomonės formuotojai, tai yra tie, kuriuos ilgai stebiu ir kuriais pasitikiu. Tai padeda suprasti, kad produktas ar paslauga iš tiesų verti mano dėmesio.

Ar reklama gali turėti neigiamą poveikį? Taip, gali. Ar reklama yra tam, kad darytų įtaką? Taip. Ar ji gali daryti žalą? Taip. Dėl to į viską, ką matome internete, kad ir kaip tai gražiai atrodo, kaip ir sakiau, turime žiūrėti kritiškai. Atminkite, kad žmogaus, kurį stebite instagrame, gyvenimas nėra tik rožėmis klotas. Greičiausiai jis tiesiog nesidalija niūriais momentais. Atsakingai rinkitės, ką žiūrėti, klausyti. Domėkitės ir sekite tuos, kurie jums suteikia naudingos informacijos, žinių, gerų emocijų, optimizmo, sekite tuos, kurių vertybės sutampa su jūsiškėmis.

– Ar atsakingai instagrame žymima reklama? Kaip ją atskirti?

– „Instagram“ remiamus, apmokėtus įrašus pažymi žodžiais „Sponsored“ (liet. „remiama“) arba „Promoted with…“ (liet. „parengta su“). Tai padeda vartotojui suprasti, kad platinama informacija yra reklama. 2019 metais Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pristatė reklamos žymėjimo socialinėje erdvėje gaires, kuriose nurodoma, jog reklama, už kurią yra sumokėta arba pinigais, arba produktais, privalo būti žymima grotažymėmis #reklama #ad, kurios leistų auditorijai suprasti, jog įrašai yra reklaminiai.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...