Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biologijos doktorantas Mantas Adomaitis teigia: „Bet kurios gyvybės ypatybė – prisitaikyti ir išlikti.“
Ieškokite prie namų palijus ar sutemus
Luzitaninis arionas dažniausiai aptinkamas soduose ir parkuose. Didžiausiais kiekiais randamas netvarkingose sodybose, kuriose auga vešli retai šienaujama žolė, kita augalija, ar pavėsiuotuose sodų, daržų pakraščiuose.
Mantas Adomaitis, Gyvybės mokslų centro mokslininkas.
Nuotrauka iš asmeninio Manto Adomaičio archyvo
Kiaušiniai ir jaunikliai dažniausiai žiemoja komposto krūvose. Soduose šie šliužai ypač mėgsta graužti daržoves su minkštais lapais ir sultingais vaisiais. Parkuose randami prie vandens telkinių: šaltinių, upelių, upių, kanalų ar tvenkinių, įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio. Tinkamose vietose šie šliužai sparčiai dauginasi ir plinta. Viename kvadratiniame metre Lietuvoje jau rasta iki 120 individų, todėl rekomenduojama nuolat tikrinti komposto krūvas, nenušienautus žolynus, įvairius tarpus, plyšius, pakelti ant žemės esančius daiktus (dėžes, vandens talpyklas, lentas), nes po jais taip pat dažnai slepiasi invaziniai šliužai.
Šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o kūno danga labai pralaidi drėgmei, ilgas būvimas sausoje šiltoje vietoje jiems būtų pražūtingas. Tad didžiausia tikimybė pamatyti šliužus yra tamsiuoju paros metu, anksti ryte ar vėlai vakare arba apniukusią dieną ir po lietaus.
Gali būti, kad nenaikinama ši rūšis sėkmingai įsitvirtins mūsų šalyje. Panašu, kad dabartinis Lietuvos klimatas jiems patinka, augalijos, kuria invaziniai šliužai gali maitintis, tikrai netrūksta, o šiltos arba snieguotos žiemos leidžia jiems išgyventi.
Šylant klimatui, tikėtina, sąlygos gyventi Lietuvoje jiems prastės ir šios rūšies paplitimas mažės. Vis dėlto toks reiškinys gali būti tik natūraliose vietovėse. Soduose, daržuose nebus sausrų ir patys žmonės laistydami palaikys šiems gyviams tinkamas sąlygas.
Ar įmanoma be chemijos?
Be rankinio naikinimo, VU GMC mokslininkai – aš ir doc. dr. Grita Skujienė – tyrėme ir cheminio naikinimo galimybes. Praėjusių metų pabaigoje žurnale „Insects“ pasirodė mūsų aprašytas tyrimas, kuriame nagrinėjome augalinio ekstrakto su glikozidais saponinais poveikį šliužams. Paaiškėjo, kad ši medžiaga yra nuodinga šliužams, efektyviau veikia žemose temperatūrose, yra nuodingesnė suaugusiems šliužams nei jaunikliams, bet dar nuodingesnė sliekams, todėl šios priemonės negalėtume vadinti saugia aplinkai. Taip pat ir cheminiai moliuskocidai, šiuo metu esantys prekyboje, sumažina šliužų žalą augalams, bet gali pakenkti kitiems gyviams, paukščiams. Todėl juos rekomenduočiau naudoti tik jeigu rinkimo nepakanka ir tik naudojantis instrukcijomis, toliau nuo vandens telkinio, kiek įmanoma paslepiant nuo stuburinių gyvūnų. Surinkus invazinius šliužus, juos būtina sunaikinti tokiu būdu, koks jums atrodo priimtiniausias, pavyzdžiui, ant surinktų šliužų užpilant druskos. Be to, mažus plotus gana sėkmingai apsaugo ant tvorelių ar vazonų klijuojama varinė juostelė.
Minėta varinė juostelė yra apie 2 cm pločio ir lipni. Šliužų gleivės ir varis sukuria elektros krūvį, kuris, paprastai kalbant, nukrečia šliužą ir jis praranda norą šliaužti aukštyn. Žinoma, atsiranda „drąsuolių“, kurie ir po pakratymo atkakliai siekia savo tikslo – lapo ar augalo stiebo.
Žmogaus veiklos įtaka
Žmogaus veikla vienoms rūšims – šiuo atveju invaziniams šliužams – padeda, kitoms – smarkiai kenkia. Lietuvoje dėl žmogaus veiklos sumažėjo rupūžių, kurmių, ežių, žalčių ir kitų gyvūnų, kurie galėtų maitintis šliužais. Mažėjant natūralių priešų, invaziniai šliužai vis labiau plinta mūsų šalyje.
Kodėl vietinės rūšys nesunaikino invazinių šliužų? Nes jos mieliau renkasi jau pažįstamo skonio vietinius šliužus ar kitą įprastinį maistą. Manoma, kad luzitaniniai arionai mūsų vietinėms rūšims yra nepatrauklūs ir todėl, kad išskiria atbaidančias gleives.
Tiesa, žinoma, kad šiuos šliužus noriai lesa bėgikės (Indijos) antys. Šios antys yra puikios savo gyvenamosios aplinkos sanitarės, nes maitinasi sraigėmis, varlėmis, šliužais, karkvabaliais. Lietuvoje yra žmonių, laikančių šias antis savo sodybose kaip apsaugą nuo šliužų. Vietiniai mūsų šalies paukščiai, kiek žinoma, šiais šliužais nesimaitina.
Luzitaninis arionas šiuo metu Lietuvoje yra vienintelis invazinis šliužas. Kiti šliužai nėra taip gausiai paplitę ir didelės žalos nedaro.
Pirmiausia luzitaninis arionas buvo aptiktas Kaune 2008 metais. 2012 m. jau rastas Vilniuje, 2013 m. Trakuose, o 2015 m. – ir Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybėse, ir Šakių rajone.
