Birželio 22 dieną Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje padalinys Vilniuje kartu su Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejumi surengė mokslinį seminarą „Naujausios Užnemunės istorijos tyrinėjimų perspektyvos“. Renginį pavyko suorganizuoti tik iš trečio karto – dėl koronaviruso pandemijos dar pernai planuotą seminarą du kartus teko atidėti.

Algis VAŠKEVIČIUS

Seminaro organizatoriai įsitikinę, kad Sūduvos (Suvalkijos) istorija pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė nepelnytai mažo istorikų ir kultūros tyrinėtojų dėmesio, o tai lėmė faktas, kad 1920 m. regionas buvo padalintas tarp Lietuvos ir Lenkijos, be to, istoriniai dokumentai, pasakojantys šio regiono istoriją, yra išsisklaidę per keleto šalių, tai yra Lietuvos, Lenkijos bei Baltarusijos archyvus.

Vokietijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja R. Leiserovič pristatė savo 1817–1834 m. Vištyčio magistrato dokumentų tyrinėjimus. Autoriaus nuotraukos

1795 metais, kai įvyko trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, ši teritorija atiteko Prūsijos karalystei. Po 1807 m. pasirašytos Tilžės taikos sutarties regionas jau priklausė Varšuvos kunigaikštystei. Nors Prūsijos valdymo laikotarpis ir prancūzmetis truko tik kelerius metus, to meto įtaka regiono įstatymų leidybai, ekonomikai ir kultūrai išliko daug ilgiau. Regione greta lietuvių ir lenkų gyveno įvairių tautybių žmonės – vokiečiai, žydai ir kiti. XIX a. pabaigoje šis regionas išsiskyrė labai aukštu raštingumo lygiu.

1939 m. vasarą tarp Stalino ir Hitlerio vykusių derybų metu dalis šio regiono teritorijos – vadinamasis „Suvalkų trikampis“ arba Suvalkų kraštas – atliko reikšmingą vaidmenį. 1939 m. lapkritį teritorija buvo prijungta prie Trečiojo reicho Gumbinės apygardos. Po Antrojo pasaulinio karo viena regiono dalis priklausė Lietuvos TSR, o kita – Lenkijos Liaudies Respublikai. Sovietmečiu režimo vykdyta izoliacinė politika neleido tyrinėti įvairiapusės ir daugiasluoksnės šio regiono istorijos.

Padėtis keičiasi – šiuo metu daug ir Lietuvoje, ir Lenkijoje esančių regioninių muziejų aktyviai tyrinėja šio regiono istoriją ir kultūrą, daug dėmesio skiriama ir skirtingų tautinių mažumų istorijos tyrinėjimams. Praėjusį antradienį vykęs seminaras pirmą kartą į Marijampolę sukvietė istorijos tyrinėtojus iš Lietuvos, Lenkijos, Austrijos bei Izraelio. Seminaro metu jie pristatė vykdomus mokslinius projektus, aptarė naujausių mokslinių tyrimų rezultatus bei diskutavo apie ateities mokslinių tyrimų gaires.

R. Selindžeris pateikė įdomių faktų ir detalių.

Seminaras vyko lietuvių, anglų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Organizatoriai pasirūpino, kad kiekvienas svečias gautų pranešimų vertimus į kitas kalbas ir galėtų pateikti klausimus bei dalyvauti diskusijoje. Gyvai renginį muziejuje stebėjo apie 20 dalyvių ir svečių, dar maždaug tiek jame dalyvavo virtualiai.

Sveikindamas seminaro dalyvius muziejaus direktorius Antanas Pileckas pasidžiaugė, kad toks solidus renginys vyksta Marijampolėje, ir priminė, jog mūsų šalies Seimas ateinančius metus paskelbė Sūduvos metais, be to, 2022-aisiais minėsime 230 metų sukaktį, kai Marijampolė gavo savivaldos teises.

Pagrindinį seminaro pranešimą skaitė profesorė daktarė Rūta Leiserovič (Ruth Leiserowitz), kuri yra Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja, dirbusi ir Lietuvoje – ji dėstė Klaipėdos universitete, buvo mokslo darbuotoja rašytojo Tomo Mano kultūros centre Nidoje. Už savo mokslinius darbus ji yra apdovanota Vokietijos prezidento Joachimo Gauko (Joachim Gauck) ordinu už nuopelnus Vokietijai, pernai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda jai įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

Savo pranešime „Ar šis regionas XIX a. buvo ypatingas“ profesorė, remdamasi savo tyrinėjimais, parodė, kad Suvalkijos regionas išties buvo ypatingas ir savo valdžios keitimusi, ir daugiatautiškumu. Nagrinėdama Varšuvos senųjų aktų archyve esančius Vištyčio magistrato dokumentus apie mokesčių prievoles ir įplaukas iš mokesčių 1817–1834 metais bei to meto Vištyčio žydų bendruomenės mokesčių sąrašus, ji aiškinosi tuomečių gyventojų tautinę sudėtį, jų profesijas, mokesčių rūšis, gyventojų turėtą nuosavybę.

R. Leiserovič domino, kokie amatai tuomet vyravo miestelyje, kuo vertėsi viena ar kita gyventojų grupė. Tik krikščionys užsiėmė kubiliaus, pypkiaus, klumpiaus, vinių gamintojo, račiaus, balniaus, dailidės amatais, o mėsininkais, kailininkais ar žalvario kalviais buvo tik žydai.

„Miestelių ekonomika trečiajame XIX amžiaus dešimtmetyje veikė per labai glaudų santykį tarp etninių grupių, tad galima teigti, kad čia iš tiesų radosi nedidelis tarpetninis kosmosas, greičiausiai būdingas šiam regionui“, – teigė profesorė.

Su ja šių eilučių autoriui pavyko pabendrauti seminaro išvakarėse. Šiuo metu Varšuvoje gyvenanti mokslininkė prisiminė, jog Marijampolėje jau yra lankiusis prieš keliolika metų ir šįkart atvykusi pastebėjo, kad miestas yra labai išgražėjęs. Ją itin sužavėjo Poezijos parkas, kuriame turėjo progos pasivaikščioti ir pasigėrėti Šešupės vaizdais, fontanais ir žaluma.

Rimvydas Urbonavičius, Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vadovas, seminare skaitė pranešimą „Marijampolės ištakų beieškant“. Sūduvos sostinės istorija besidomintys žmonės jau žino jo tyrinėjimus, kurie tarsi paneigia ankstesnes mokslininkų išvadas dėl Marijampolės miesto kilmės. Pranešime jis rėmėsi senosiomis Prienų bažnyčios metrikų knygomis, aiškinosi, kokie kaimai tada čia buvę.

Seminaro dalyviai ir svečiai.

Pranešėjas priminė šio krašto tyrinėtojo kunigo Jono Reitelaičio teiginį, kad Marijampolė greičiausiai kilusi iš Stara Būdos – Senosios Būdos kaimo, o tai prieštarautų kito šio krašto istoriko marijonų kunigo Jono Totoraičio, kurio mirties 80-ąsias metines šiomis dienomis minime, teorijai apie Marijampolės kilmę iš Pašešupio kaimo. Būtent ši teorija daug metų laikyta kaip pagrindas kalbant apie Sūduvos sostinės kilmę.

R. Urbonavičius priminė ir grafų Butlerių nuopelnus šiam kraštui, kurie jį valdė 1644–1782 metais bei sakė, kad nauji faktai ir įžvalgos iškelia nemažai ir naujų klausimų, į kuriuos dar reikės atsakyti ateityje.

Pranešimą „Daugiakultūrių miestų funkcionavimas XVIII amžiuje. Prieraslis, Vižainys, Kalvarija, Vilkaviškis ir Liudvinavas“ skaitė Lenkijos Bakalariavos (Bakalarzewo) miesto viršaitis Tomašas Naruševičius (Tomasz Naruszewicz), pateikęs daug įdomios statistikos apie to meto šių miestelių gyventojus, jų profesijas, tautinę sudėtį, mokėtus mokesčius. Apie Kalvarijos krašto tautines mažumas XIX amžiuje kalbėjo šio krašto istorikas Alvydas Totoris. Jis kai kuriems seminaro dalyviams šią savaitę dar surengė ir įdomią ekskursiją po Kalvarijos krašto muziejų.

Svečias iš Lenkijos sostinės Varšuvos Melchioras Jakubovskis (Melchior Jakubowski) seminare kalbėjo apie konfesinius santykius Suvalkų regione XVIII–XIX amžių sandūroje, o svečiai iš Austrijos Doris Kaufhold ir Manfredas Auchas (Manfred Auch) pristatė Vižainių bendruomenės evangelikų bažnytines 1844–1914 metų knygas.

Vieną iš įdomiausių pranešimų perskaitė svečias iš Izraelio, nedideliame Kfar Rupino kibuce prie Jordanijos sienos gyvenantis Ralfas Selindžeris (Ralph Salinger), kuris Lietuvoje nuo 2007 metų yra dažnas svečias, o jo protėviai yra gyvenę Vilkaviškyje. Už pastangas įamžinti Vilkaviškio žydų atminimą ir garsinti šio miesto vardą pasaulyje jam yra suteiktas Vilkaviškio garbės piliečio vardas. Šią savaitę svečias taip pat lankėsi Vilkaviškyje ir buvo priimtas miesto mero Algirdo Neiberkos.

R. Selindžeris seminare kalbėjo apie kasdienį žydų gyvenimą mažuose Pietų Lietuvos miesteliuose XIX amžiaus pabaigoje. Svečias priminė, kad žydų kultūroje būtent religija yra visa ko pagrindas, šeimoje ypatingą vaidmenį visada vaidino tėvas, bet ir motinos vaidmuo buvo labai reikšmingas – ji dirbdavo nuo ryto iki sutemų, jau trečią valandą ryto melžė karves, gamino valgį, kepė duoną, plušėjo sode, augino dažniausiai savo 10–12 vaikų ir dar prižiūrėdavo senus savo tėvus bei giminaičius.

Svečias plačiau papasakojo, kas tai yra košerinis maistas, paaiškino, kad mėsai ir pienui visada buvo naudojami skirtingi indai, gyvuliai ir paukščiai turėjo būti skerdžiami pagal griežtus religinius reikalavimus. Ant žydų stalo dažnai buvo bulvė, žydų namuose šalia židinio žiemą ir šaltą naktį buvo vištos gūžtelė su kiaušiniais.

Svečias kalbėjo ir apie žydų to meto mediciną, išsilavinimą, kai vos trejų metų sulaukęs vaikas, suvyniotas į maldos šalį būdavo nunešamas į religinę pradinę mokyklą ir supažindinamas su hebrajiška abėcėle. Jis pristatė ir tuoktuvių papročius, kalbėjo apie tai, kad Vilkaviškyje populiariausios žydų profesijos buvo silkės, dešrelių ir delikatesų pirkliai, kalviai, žvakių, kepurių ir perukų gamintojai, taip pat laidotuvių savanoriai, kirpėjai, ugniagesiai. R. Selindžeris pateikė ir daug kitų įdomių faktų bei detalių apie to meto žydų gyvenimą šiame krašte.

Apibendrinant seminarą, buvo pasidžiaugta, kad jis sulaukė nemažo dėmesio, klausytojai pateikė daug įvairių klausimų, gilinosi į pačius įvairiausius aspektus ir atvėrė naujus istorijos klodus. Tikimasi, kad ir ateityje bus pristatomi nauji tyrinėjimai, tad dar galime sulaukti daug įvairių atradimų.