Tai – iš pokalbio, kuris sklandžiai ir maloniai vyniojosi dar… vasarį. Pavadinimo žodžiai – iš pačios pašnekovės lūpų. Tegul nešokiruoja jautriųjų – nieko čia užgaulaus ar šventvagiško, kaip pamatysite. Su Luana MASIENE, kurią vieni žino kaip matematikę, kiti – kaip literatūros (ir ne tik) kūrėją, daug kas Lietuvoje – kaip „kitokio“ žurnalo „Baltas kambarys“ ir su juo susijusių vyksmų sumanytoją ir vykdytoją, bendravome po ilgo laiko… Visi buvome daugiau ar mažiau izoliuoti, „dingę“, jokių vyksmų, kur galėjai sutikti bendramintį, nevyko. Bet gyvenimas nesustojo, tad natūralu buvo paklausti: kas naujo, kas tavo gyvenime vyksta šioje keistoje kasdienybėje ir – kas naujo kūryboje?
Nijolė LINIONIENĖ
„Kodėl niekas neklausia, kaip tai įvyko?“
Luanos minčių, svarstymų ir vertinimų dėlionė kitokia, nei daugelio mūsų, tad, sako ji, klausti, kas įvyko prieš ar per metus, būtų tas pats, kaip klausti „ar tai buvo prieš Didįjį sprogimą?“ Ji, matematikė, sako gyvenanti vektorių pasaulyje („vektorius – matematinis dydis, nusakomas skaitine verte ir kryptimi“ – taip aiškinama oficialiai, bet iš tiesų reikėtų pasidomėti giliau. Įdomu ir paslaptinga.). „Kai įprastai kalbame apie žmones, įvykius, turime galvoje trimatį pasaulį: ilgis, plotis, aukštis. Visiems suprantama. Vektorius turi tris koordinates, bet jis pats nuo savęs skaičiuoja savo matmenis. Visa, kas mus supa – taškai. Judėjimas yra pagrindinė varomoji jėga, ir čia kaip svarbiausias dalykas – atrama (nuo kažko pradžioje atsispiri), paskui – srovė, nes į ją įsilieji ir judi be savo valios. Kaip banglentininkas. Gyvenimo būdas, pojūčiai – ta pati nešanti srovė. O kai imi gilintis, ieškoti, nebežinai, kas tas pirminis šaltinis? Daug kas gal sakytų „Dievas“. Bet jei ir tai netenkina? Ko ieškoti? Ko trūksta? Pasimetusių ir beieškančių daugybė. Neišsiaiškinęs pirminio šaltinio ir apie tai nuolat bemąstydamas nueini į akligatvį: nėra išeities, pagrįstos materialiais ir kitais dalykais. Kur veda tokios mintys? Kad ir prie tokios išvados: „Dievas gyvena skalbimo mašinoje!“
Prie šios minties ar išvados Luana, sako, priėjusi natūraliai, be jokių išsidirbinėjimų. Na, kalba gal kiek ironizuodama. Kaip nepakeltum būties ir niekintum buitį, vis tiek yra dalykų, kuriuos, nori to ar ne, darai. Ji modeliuoja situaciją: kai jau nebematai prasmės, taip sunku, kad norisi viską užbaigti (išeiti iš gyvenimo…), vis tiek matai aplinką. Matai skalbinių dėžę, kurioje visada kažkas yra. Nutari išskalbti (negi paliksi?), dedi į skalbyklę, džiauni – užtrunka laiko… ir kažkas tuo metu įvyksta. Gal suskamba skambutis, gal kas ateina, gal garsas iš šalies… Tu esi sustabdomas, nors tarsi turi laisvą valią rinktis ir gali eiti iki galo. Jei tai tęsiasi, esi stabdomas vėl ir vėl, pagaliau supranti, kad didieji, transcendentiniai dalykai iš tiesų slypi paprastume: kavos puodelyje ar kad ir toje skalbyklėje… Ir dėl to gyveni.
„Esi piktas, nes…“
„Žmogus vienas neišgyvena, vis tiek kada nors atsiduria ideologijos, religijos apsuptyje. Vaikas negali atsispirti niekam: jis tiki tuo, kas jam žadama, jis tiki, kad bus tuo, kuo norės… O paskui apima potrauminė, postresinė būsena – kaip apkeliavus visą pasaulį ir grįžus. Iš tiesų – kaip po Didžiojo sprogimo. Man norisi advokatauti tarybiniams (nevadinu sovietiniais) laikams. Nes tai buvo mano vaikystės laikai. Ir tai tikrai nebuvo juoda. Aš tikėjau, kad mano tėvynė – Tarybų Sąjunga, kad „žmogus – tai skamba išdidžiai“, jis (aš) viską gali, aplink esantieji – taip pat. Kad kartu mes visi galingi. Su tėvais apvažinėjome pusę pasaulio – tą, kuri dabar nepasiekiama. Mano vaikystė nebuvo nei alkana, nei basa ir teiginiai, kad „visko trūko“, kuriuos transliuoja to laiko net neprisimenantys, man kelia pyktį. Mes rinkome makulatūrą ir ne tik – tai juk buvo rūšiavimas, namuose buvo knygų, kuriose – tokie pat patarimai apie sveikatą, mankštas ir panašūs, kurie dabar atradinėjami ir siūlomi kaip nauji… O paskui staiga supranti, kad nieko nebėra, kad tu nieko negali (nors tau žadėjo). Jaučiuosi praradusi tą savo gyvenimo dalį, šią akimirką aš – ir praeitis, ir ateitis. Žmonės tarsi skylėti, nes jie plėšomi tarp praeities ir ateities.“
Bendraudama su savo mokiniais, žiūrėdama į vaikus Luana, sako, matanti tą patį: kitais žodžiais vėl jiems teigiama, kad viską gali. Daug motyvacijos, pozityvo – kad tu galingas, sėkmingas. O juk taip nebus – viskas gali apsisukti ir būsi prie pradinio taško… „Išsigalvota būtinybė yra niekalas: daryti taip, (ne)valgyti to, rengtis taip… Vaikai vėl bus apgauti, nes pateks į kitokią realybę. Kai nuolat kalbama apie sveiką mitybą, aš pateikiu tokį pavyzdį. Mėgstu ir valgau tortą. Sakoma, kad labai nesveika. Bet, tarkime: situacija taptų tokia, kaip per karą Leningrade (ar kitu ekstremaliu atveju), kai nebuvo ką valgyti – aš tada bent atsiminsiu, kad esu valgiusi tortą ir prisiminsiu jo skonį…“
„Matematika – mano meilė, o filosofija – aistra“
O kur tada literatūra, eilės ir prozos knygos? Dabar, dar vasarį sakė Luana – toli, už šviesmečių. Nieko nekurianti, o skaitanti beveik išskirtinai filosofinę literatūrą. Romanų skaitymas baigėsi su mokykliniais metais. Tačiau nejausti kūrybos pulso negali, nes bendrauja su įvairiais kūrėjais – vien „Baltame kambaryje“ kiek įdomių autorių (ir literatų) jau lankėsi. Pagaliau – buvo juk poezijos skaitymai mėnesienoje, dar, regis, neseniai…
Kita vertus, kai (prieš prasidedant epidemijai) minint Pasaulinę filosofijos dieną ji buvo pakviesta tarpuose tarp pranešimų dideliame renginyje skaityti savo kūrybą, sako, buvusi tą dieną tikrai laiminga. „Atrodė, kad iki tol rašytos eilės ir buvo skirtos tai dienai: kad taip išeitum ir išdidžiai skaitytum tokiai auditorijai…“
…O visai neseniai iš tikrųjų laimingas valandas pašnekovė išgyveno vėlgi kūrybos dėka. Daug kas mūsų gyvenime įvyksta tarsi atsitiktinai, nors gal net matematiškai galėtum tuos dėsnius ir sąsajas įvardinti. Taigi: pastaruoju metu, ypač po parodos M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, LTV laidos išgarsėjusi odininkė, knygrišė Leonora Kuisienė, stebinanti fantastiška kūryba, nutarė sukurti ciklą originaliai įrištų knygų „Polymnijos įkvėptieji“ (Polymnija – poezijos, šventų himnų, iškalbos ir geometrijos, meditacijos mūza). Išsirinko dešimt autorių. Ir štai – 2015 metais išleista Anos Lu (Luanos) prozos knyga „nr. 122“ pateko į šį dešimtuką. Leonora Kuisienė ne šiaip įriša oda jau esančią knygą: viskas daroma iš naujo, viršeliai, spalvos, pateikimas siejasi su tekstuose išryškėjusiais išskirtiniais minčių ir jausmų simboliais-inkliūzais… Jau sukurtos Vytauto Balsio, Donaldo Kajoko, A. A. Žukausko, Gvido Latako knygos. Luanos – pirmoji autorės moters knyga. Prie keturių išskirtinių egzempliorių kūrėja dirba mėnesius, tad realybėje nepamačius sunku tuos darbus įsivaizduoti. Du egzempliorius gauna autorius, du lieka knygrišės Leonoros žinioje… „Sunku net įvertinti, kokia tai dovana, – neslėpė džiaugsmo Luana. – Čia – kaip bilietas į amžinybę…“
Birželio pradžia atnešė ir skaudžią žinią – kone tą pačią džiaugsmingą dieną mirė filosofas, „Naujosios Romuvos“ vyr. redaktorius Andrius Konickis (minėtąją knygą ir išleido ši leidykla, jos vadovas su kitais kūrėjais ne kartą lankėsi Marijampolėje). Su juo daug bendrauta, gauta patarimų ir paramos…
…Dar, pasirodo, „nekurianti“ pašnekovė sukūrė ir per Antanines padovanojo legendą „Juodoji saulutė“ Juodupės (tai miestelis Rokiškio rajone) bendruomenei, o Kupiškio bibliotekoje su menotyrininke Vilma Kilinskiene pristatė žurnalą „Baltas kambarys“.
…Taigi – gal ir gerai, kad pokalbis nuo vasario mėnesio tarsi laukė prasmingo tęsinio. Tarsi kas būtų sudėliojęs dėlionę – gal nebūtinai matematiškai.