„Savanorystė yra ta jėga, kuri vienija žmones. Nuo mūsų rūpestingumo, šypsenos, galbūt paprasto pokalbio labai daug kas priklauso. Tikiu, kad savanoriai yra labai stiprūs, drąsūs ir darbštūs žmonės“, – kalbėdamas apie savanorystę „bernardinai.lt“ yra sakęs kunigas Algirdas Toliatas. Marijampolės savivaldybės mero patarėja, vakcinavimo centro koordinatorė Agnė Pavelčikienė atvira: būtume prapuolę be savanorių. „Nežinau, ką būtume vakcinavimo centre darę be savanorių. Naujų etatų įsteigti negalėjome, finansavimo nebuvo skirta. Savanoriai dirbo be atlygio. Jeigu ne jie, būtų turėję dirbti tik Pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojai, bet tada vakcinavimo tempai būtų buvę daug lėtesni, paskiepyta būtų gerokai mažiau žmonių. Prisimenu, kaip Kauno vakcinavimo centras džiaugėsi, kad per valandą paskiepija iki 60 pacientų, o mes savanorių dėka tuo metu jau skiepijome po 100 gyventojų per valandą“, – kalbėjo mero patarėja.

Šiandien „Suvalkietis“ kalbina aktyviausias Marijampolės vakcinavimo centro savanores: Rasą Bielkauskienę, Aušrinę Abraitytę, Saimoną Agliniškę, Agnę Mikelytę.

Loreta TUMELIENĖ

„Iš šios savanorystės gaunu daugiau nei duodu“

Rasa Bielkauskienė, paklausta, kas ją paskatino imtis savanorystės, sako visada buvusi ir esanti pilietiška asmenybė, visada ieškojusi, kuo gali padėti žmonėms, ką duoti savo šaliai. „Visi žinome, kad lietuviai ištikus rimtai bėdai, įvykus ypatingoms situacijoms gali susitelkti ir būti vieningi. Savanorystė yra laimingos šalies dalis. Norėjau būti tos laimės nelaimėje dalimi“, – savo apsisprendimą grindė savanorė.

Rasa Bielkauskienė.

Pasak Rasos, prasidėjus pandemijai, ji prisijungė prie iniciatyvos „Stiprūs kartu“. Tai buvo pilietinė iniciatyva pagelbėti tiems, kam susidoroti su karantino iššūkiais vieniems per sunku. „Tuo metu buvo svarbu palaikyti vieniems kitus, vienišus senelius kankino vidinis nerimas, jiems labiau reikėjo ne maisto produktų nupirkti, bet pasikalbėti, žinoti, kad jie nėra vieni, kad nelaimėje ne kiekvienas už save, bet visi kartu“, – pasakojo Rasa.
Jai ši savanorystė ypatinga tuo, jog visa žmonija susitelkusi kovoja prieš didžiausią pasaulio priešą – virusą. Rasa, išgirdusi, kad Marijampolės savivaldybės administracija ieško savanorių dirbti vakcinavimo centre, net negalvojusi ištiesė pagalbos ranką. Norėjosi įveikti tą COVID-19 ligą.

Moteris pasakoja, kad anksčiau jai neteko dirbti su tiek daug žmonių. O ypač po ilgų karantinų buvo keista tiek daug bendrauti. „Laisvų minučių vakcinavimo centre beveik nėra, veiksmas vyksta be sustojimo. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės būdavo ir įsitempę, bet tai normalu, vakcinavimo centras – ne saldainių parduotuvė. Mačiau, kaip šiltai, gražiai su atėjusiais bendrauja centre dirbančios puikios medicinos darbuotojos. Mokiausi to šilto bendravimo iš jų“, – pasakojo Rasa.

Moteris neslepia jaučianti, kad iš šios savanorystės gauna daugiau, nei duoda. Pasak jos, aktyvus dalyvavimas bendruomenės gyvenime labai praturtina emociškai. Kartu įgaunama reikiamos patirties. „Žadu ir toliau padėti, kol būsiu reikalinga“, – neabejoja Rasa.

Moteris pasakoja, kad dabar besiskiepijantiems Marijampolės savivaldybės gyventojams surengta loterija. Tačiau ji pastebėjo, kad pakankamai nemažai žmonių atsisako dalyvauti sakydami, kad didžiausią laimėjimą gaus jau netrukus, tai – vakcina ir gyvybė. „Gera žiūrėti tokiems žmonėms į akis. Tokios akimirkos labiausiai sušildo“, – kalba Rasa.

Paprašyta papasakoti apie save, moteris sako esanti 43 metų marijampolietė, turinti nuostabią šeimą, mėgstanti skaityti, auginti gėles, kepti tortus. Mylinti gamtą, žemę ir visus jos žmones.

Savanorės darbą vakcinavimo centre prisimena su džiaugsmu.

„Žinau, kad esu laukiama“

23 metų Aušrinė Abraitytė gyvena Marijampolėje, yra kilusi iš Gižų kaimo Vilkaviškio rajone. Šiais metais mergina baigė logistikos studijas, dirba pramogų sektoriuje. „Turiu nuostabią mamą, kuri palaiko mane, kad ir ką beprotiško sugalvočiau, mylintį patėvį ir mažą broliuką, kuris pripildė mūsų namus gera nuotaika ir nesibaigiančiu juoku. Esu apdovanota nuostabia šeima, kuri įkvepia mane nesustoti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Gyvenimo moto neturiu, tačiau stengiuosi išnaudoti savo laiką kuo prasmingiau, pamatyti ir patirti gyvenime kuo daugiau, dėl nieko nesigailėti, kad sulaukusi garbingo amžiaus savo anūkams galėčiau papasakoti, kokį įdomų gyvenimą nugyvenau. Labai žaviuosi jaunais žmonėmis, kurie investuoja savo laiką bei pastangas į geresnį rytojų, kurie nebijo laisvai reikšti mintis, skleisti įdomias idėjas ir rizikuoti“, – kalba mergina.

Aušrinė Abraitytė.

Savanoriauti Aušrinę paskatino mama, pamačiusi internete skelbimą apie tai, kad ieškomi savanoriai vakcinavimo centre. Vos tik prasidėjus pandemijai, ji kartu su mama ėmėsi siūti antbačius ir kaukes Marijampolės miesto medikams, kaimynams ir artimiesiems, stengėsi padėti, kuo galėjo. „Visada mėgau bendrauti ir dirbti su žmonėmis, tad mamos paskatinta nusprendžiau, kad tai dar viena puiki galimybė realizuoti save ir įgyti neįkainojamos patirties, investuojant savo laiką savanorystei šiuo visiems sunkiu laikotarpiu“, – sako Aušrinė.

Darbas vakcinavimo centre – jos pirmoji savanorystė. „Labai džiaugiuosi, kad išėjau iš savo „komforto“ zonos ir pasiryžau tokiam žingsniui, nes tai neišmatuojama patirtis, kuri įgyjama visam gyvenimui“, – įsitikinusi mergina.
Paklausta, kuo ypatinga jai ši savanorystė, Aušrinė nedvejodama sako, kad aplinkinių dėmesiu, geranoriškumu. „Visada prisiminsiu, kaip mane, šiek tiek nedrąsią ir pasimetusią, su šypsenomis ir gera nuotaika pasitiko vakcinavimo centre dirbančios darbuotojos. Neįmanoma nusakyti žodžiais, kokia šilta atmosfera ten tvyro – visi draugiški, pasiruošę padėti vieni kitiems. Kiekvieną kartą eidama į vakcinavimo centrą žinau, kad esu laukiama ir mano skirtas laikas bei pastangos įvertintos“, – pasakojo savanorė.

Kalbėdama apie tai, kas buvo sunkiausia, ji sako, kad suderinti visas veiklas. Mergina šiemet baigė studijas, dirba ir kartu savanoriauja, bet stengiasi atrasti laiko ir bent porai valandų nuvykti į vakcinavimo centrą. „Neslėpsiu, būna dienų, kai grįžus namo nieko nesinori, tačiau tas jausmas, kai žinai, kad atlikai visuomenei naudingą darbą, ta šiluma užpildanti širdį, žmonių šypsenos, atperka visus sunkumus ir nuovargį“, – džiaugiasi Aušrinė.

Pasak merginos, daugiausia teigiamų emocijų jai suteikdavo senjorai, kurie priversdavo nusišypsoti net ir sunkiausią dieną. Atvykę jie pasakodavo, kaip gavę vakciną keliaus į svečias šalis aplankyti giminaičių ar tiesiog pailsėti, pasidžiaugdavo, kad pagaliau galės be baimės ir nerimo susitikti su seniai matyta kaimyne ar anūkais. „Po ilgos darbo dienos šie žmonės, pamatę mūsų pavargusius veidus, stengdavosi pakelti nuotaiką, jų pozityvios mintys įkvėpdavo mane nenuleisti rankų“, – kalbėjo Aušrinė.

Mergina sako, kad šios savanorystės metu supratusi, kad mes galime labai daug vieni kitiems padėti iškilus sunkumams. „Artimasis, kaimynas ar visiškai nepažįstamas žmogus – visiems kartais reikia pagalbos, patarimo ar palaikymo, todėl neatsukime vieni kitiems nugaros, gerumas gali daug daugiau, nei mes patys įsivaizduojame.“

Aušrinė ir toliau nežada atsisveikinti su savanoryste. Vasarą ji planuoja pailsėti, o nuo rudens vėl skirti dalį savo laiko savanoriavimui.

„Maloniau yra duoti, negu gauti“

Saimona Agliniškė pasakoja savanoriauti norėjusi jau seniai, bet vis pritrūkdavo laiko arba pasisiūlius pasakydavo, kad jau nebereikia. Tad darbas vakcinavimo centre – jos pirmoji savanorystė. Saimona džiaugiasi, kad turėjo galimybę tai patirti. „Ši savanorystė ypatinga, kad turėjau galimybę pamatyti, kaip vyksta visas vakcinavimo procesas, įsitikinti, kad žmonių negatyvios kalbos apie vakcinavimą su tiesa gerokai prasilenkia“, – sako moteris.
Pasak pašnekovės, savanorystė jai taip pat suteikė galimybę pažinti nuostabius vakcinavimo centre dirbančius medicinos darbuotojus. „Žavėjausi jų profesionalumu, paslaugumu, pozityvumu“, – pasakojo savanorė.

Saimona Agliniškė.

Paklausta, kas buvo sunkiausia savanoriaujant, Saimona tikina, kad nebuvo sunku. „Dirbant vakcinavimo centre įvykių, įvairiausių nutikimų būdavo kiekvieną dieną, nes tekdavo susidurti su daugybe žmonių. Kiekvienas žmogus vis kitoks. Ir su nuotaikų kaita, ir charakteriu. Įsiminė šypseną sukėlęs nutikimas. Prie mano darbo vietos priėjo vidutinio amžiaus moteris užsiregistruoti skiepui. Užpildžiusi reikiamus duomenis, atidaviau jai skiepo kortelę, paaiškindama, kada turės atvykti antram skiepui. Moteris iš savo rankinės išėmė karvytės statulėlę ir padovanojo man“, – pasakojo Saimona.

Pasak Saimonos, savanorystė ją praturtino ne tik šiltais santykiais su žmonėmis, nuoširdžiu bendravimu. Ji įgijo žinių, kaip vyksta registravimas skiepui, kaip veikia visa sveikatos sistema.
„Ši savanorystė dar labiau paskatino ir pastūmėjo mane gilintis į medicinos sritį. Planuoju įgyti specialybę, susijusią su medicina, ir tuo džiaugiuosi“, – kalbėjo moteris, neslėpdama, kad ir toliau žada savanoriauti. „Esu pasiruošusi pagelbėti, juk reikia stengtis dėl savo miesto, savo žmonių“, – sako savanorė.

Saimonai – 30 metų. Ji gimusi, augusi ir dabar gyvena Marijampolėje ir neketina keisti gyvenamosios vietos, nes Marijampolė – jai nuostabus miestas. Su vyru moteris augina septynerių metų sūnelį, greit turės ir mažylę. Šiuo metu Saimona – nėštumo ir gimdymo atostogose. „Mėgstu bendrauti su žmonėmis, padėti jiems, jei reikia pagalbos. Esu iš tų, kurie labiau mėgsta duoti, negu gauti. Mano gyvenimo moto – judėti pirmyn, niekada nesustoti, net jeigu ir nesiseka tuo metu ar prastai jaučiuosi“, – pasakoja Saimona.

„Viliuosi, kad blogiausias scenarijus jau nepasikartos“

Pasak 23 metų marijampolietės Agnės Mikelytės, daugeliui pandemija sukėlė tam tikrų sunkumų ir darbo, ir laisvalaikio srityse. Ji buvo iš norinčių kuo greičiau sugrįžti prie įprasto gyvenimo ritmo. „Atsiradus galimybei norėjau bent kiek prisidėti prie viso proceso paspartinimo, šiuo atveju vakcinacijos, todėl ir pasirinkau savanorystę“, – sakė pašnekovė. Agnė yra savanoriavusi ir anksčiau. Merginai įsiminė projektas „Atrask save“, kurio metu ji savanoriavo „Žiburėlio“ mokykloje-daugiafunkciame centre, dirbo su vaikais, turinčiais protinių ir fizinių negalių, padėjo jiems mokytis ir prisitaikyti akademinėje aplinkoje.

Agnė Mikelytė.

„Ši savanorystė ypatinga visų bendru tikslu – paskiepyti reikiamą procentą populiacijos, kad visuomenė įgytų imunitetą, kad visi galėtume pamažu grįžti prie įprasto be suvaržymų gyvenimo“, – kalbėjo Agnė.

Pasak merginos, savanoriaujant ją labiausiai žavėjo vakcinavimo centro kolektyvas, kurio kitais žodžiais, nei puikus ir nuostabus, ji negalėtų apibūdinti. „Kiekvieną dieną pradėdavome šypsenomis ir gera nuotaika“, – džiaugėsi savanorė.

Mergina pasakoja, kad su dideliais sunkumais savanoriaudama nesusidūrė, žinoma, kaip ir visur, darbas su žmonėmis nėra lengvas, pasitaikydavo pasipiktinusių, nenorinčių palaukti eilėje, kol gaus skiepą, lankytojų, bet tai mažos problemos, kurias išspręsdavo gera nuotaika ir šypsenomis.

Dirbant vakcinavimo centre teko susidurti su daugybe žmonių. „Visada prajuokindavo gyventojai, kurie atėję pasiskiepyti rimtai kalbėdavo apie visuomenėje dažnai girdimus stereotipus – „5G bokštus“, „sučipavimus“ ir kitas sąmokslo teorijas, tačiau galiausiai vis tiek pasiskiepydavo, padėkodavo ir išeidavo laimingi.

Pasak Agnės, kiekviena savanorystės patirtis yra savitai žavi, pamokanti. „Savanoriaujant vakcinacijos centre neretai pasitaikydavo adatų ar paties skiepo bijančių žmonių, todėl besiskiepijančius stengdavomės nuraminti pasitelkdami kūrybiškumą. Taip pagerinau problemų sprendimo įgūdžius, išmokau į įvairias situacijas pažvelgti kūrybiškai“, – apie savanorystės naudą kalbėjo Agnė.

Pasak pašnekovės, savanorystę jai teko nutraukti, nes sumažėjus COVID-19 ribojimams ji išvyko į užsienį ir ten dirba. „Jeigu bus poreikis ir galimybės ateityje – būtinai sugrįšiu“, – žadėjo Agnė. Prieš metus, pačiu nepalankiausiu šiai sričiai metu, Agnė įgijo turizmo bakalaurą. „Dėl uždarymų, veiklos apribojimų užsiėmiau „darbų turizmu“, pakeičiau daugiau darboviečių nei norėčiau, o savanorystę atradau būtent tuo metu, kai ieškojau kito darbo, todėl nusprendžiau nešvaistyti laiko ir nuveikti ką nors naudingo“, – pasakojo ji.

Šiuo metu Agnė dirba Kipro salos viešbutyje, mėgaujasi saule, jūra ir labai tikisi, kad blogiausia jau nebepasikartos. Mergina mėgsta visas naujas patirtis ir įspūdžius, todėl jos gyvenimo moto – atrask, patirk ir mėgaukis.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos