Sėdime jau kiek pravėsusią pavakarę su Renata ir Linu Natkevičiais. Prieš porą savaičių iš Floridos (JAV) atostogų į Lietuvą sugrįžusi pora tarsteli: čia taip smagu – jaučiamės kaip žiemą Floridoje! Tokia ten žiema – apie 23–25 laipsniai šilumos. Mums atrodytų – tobula lietuviška vasara, kai norisi, kad ji nesibaigtų! Tačiau ne apie orą kalbėjomės su šiais dviem šauniais žmonėmis, kurie, laimėję žaliąją kortą, 2006 metų rudenį išvyko į JAV. Jau Amerikoje gimė trečias šeimos vaikas – Urtė, kuriai dabar 11 metų.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Renata ir Linas Natkevičiai: „Per 15 metų ryšiai su Lietuva tik sustiprėjo“.

– Tik atvykę apsistojote Floridoje, po metų darbo paieškos nuvedė į Naująjį Džersį, dabar – vėl Floridoje…

– Taip, pirma stotelė buvo Floridoje, kur mus, tik atvykusius ir visai „žalius“ priglaudė buvusios kaimynės Loretos giminaičiai. Kadangi turėjome žaliąją kortelę, tai iš karto galėjome ieškotis legalaus darbo. Tačiau gerai nemokantiems anglų kalbos niekas nepasiūlys darbo pagal išsilavinimą. Taigi, kaip ir daugelis, pradėjome nuo sunkių darbų ir mažo atlygio – gavome tai, ką gauna visi, nemokantys angliškai. Metus dirbome tikrai sunkiai, ne kartą kilo klausimas – ką mes čia veikiame?!

– Jums užsienius jau patyrę žmonės pirmiausia siūlė į Ameriką vykti be vaikų – kol susirasite namus, turėsite geriau apmokamus darbus. Bet…

– …net nesvarstėme tokio varianto – be vaikų! O jie, žinoma, pirmieji išmoko angliškai ir „prisiadaptavo“. Vaikai yra vaikai. Jei ne jie, būtume greitai – gal po kokių trijų mėnesių ar pusmečio – susipakavę ir pardūmę atgal. Žinoma, kad nelengva buvo.

– Kai po metų atvykote gyventi į Naująjį Džersį, gyvenimas stojo ant tvirtesnio pamato?

– Linas gavo darbą reklamos įmonėje, aš įsidarbinau logistikos vadybininke automobilių pervežimo įmonėje.

– Turbūt lengviau atsikvėpėte ir pradėjote ne „būti“, bet iš tiesų gyventi?

– Taip, čia jau radome lietuvių, su kuriais užsimezgė graži draugystė. Nekilnojamojo turto agentas lietuvis Ąžuolas padėjo mums nusipirkti namą. Kažkaip atsitiko, kad mūsų namai pasidarė neoficiali lietuvių bendruomenės būstinė,– šypsosi sutuoktiniai. – Kadangi namas buvo miške, netoli ežeras, tai savaitgaliais pas mus nuolat atkeliaudavo kokios trys ar keturios šeimos, apie 15 žmonių. Visi tilpdavome, būdavo labai smagu. O per šventes sulėkdavo ir iš toliau – iš Niujorko ir aplink jį gyvenantys lietuviai, apie 30 žmonių. Kol moterys virdavo cepelinus, vyrai sunešdavo malkas ar nudirbdavo kitokius vyriškus darbus. Tapome tokia didelė ir draugiška šeima. Būdavo smagu girdėti, kad besirengiantys pas mus sakydavo: „Važiuojam į Lietuvą“. O vienas už 10 minučių kelio gyvenantis lietuvis Rimas kas rytą važiuodavo pas mus „į Lietuvą“ kavos atsigerti.

– O kada įsijungėte į oficialią lietuvių bendruomenę?

– Iki artimiausios lietuvių bendruomenės – dvi su puse valandos kelio, važiuodavome tik per Kalėdas, Jonines ir kitas lietuviškas šventes. Tai didelė bendruomenė, labai stipriai dirbanti ir Lietuvai. Įsijungėme į jos veiklą – per Kalėdas Linas tapo Kalėdų seneliu, aš filmavau renginį, – prisimena Renata. – Ši bendruomenė turėjo ir lietuvišką mokyklėlę. Į čia rengiamus koncertus visada nuvažiuodavome, prieš Kalėdas ruošdavome dovanėles ir siųsdavome Lietuvoje esantiems vaikų namams, – pasakoja Renata.

– Ir kas nutiko, kad vėl pakėlėte sparnus į Floridą?

– Tuomet dirbau visai gerame darbe, iki jo reikėdavo važiuoti pusantros valandos arba net dvi, jei nepavykdavo išvengti spūsčių, – pasakoja Linas. – Keturios valandos kasdien vien kelionei man atrodė per daug. Visai netikėtai radau skelbimą, kad Floridoje ieško tokio darbuotojo, kaip aš. Iš karto parašiau ir po minutės sulaukiau skambučio. Floridoje esančios įmonės vadovė griebė jautį už ragų – pasiūlė ir geras darbo sąlygas, ir atlyginimą, ir šeimos nepamiršo – žadėjo finansuoti persikraustymą. Jai žmogaus reikėjo iš karto! Dar bandžiau atitolinti visą šią situaciją, nes gi va, už keleto dienų Renatos gimtadienis. Bet ji nupirko lėktuvo bilietą ir… išskridau. Vienas. Renata su vaikais liko, – pasakoja Linas.

– Savo gimtadienio rytą prie durų pamatau vaikiną su glėbiu gėlių. Nesupratau, kas nutiko. Pasirodo, naujoji Lino vadovė Anita gimtadienio proga nusprendė mane pasveikinti. Neslėpsiu – buvo malonu, – šypsosi Renata, pajutusi, kad įmonės vadovei išties rūpi jos šeima. – Pradėjome ruoštis gyvenimui Floridoje.

– Namus teko parduoti?

– Taip, ir kaip gerai, kad turėjome tą patį Nekilnojamojo turto agentą Ąžuolą – žinojome, kad tikrai viską padarys nuo–iki, viską lietuviškai suprantamai išaiškino, žinojome, kad neliksime apgauti ar ko nors nesupratę. Kokia laimė, kai tokiose situacijose atsiranda geranoriškai padedančių lietuvių, – neatsidžiaugia pora.

– Taigi – vėl Floridoje, įsikūrėte Sunrise mieste.

Nuotrauka iš socialinių tinklų: Vasario 16-osios šventė lietuviškoje mokyklėlėje, Urtė – antra iš dešinės.

– Ir čia pradedame Urtelę leisti į lietuvišką savaitgalinę mokyklėlę „Saulėtas krantas“, esančią 50 min. kelio nuo namų. Ten ji mokėsi lietuvių kalbos, skaitymo, istorijos, muzikos. O kasdien lankė valstybinę amerikiečių mokyklą.

– Įsijungėte į lietuvių bendruomenę?

– Be abejo! Visada važiuodavome į koncertus, kai atvykdavo koncertuoti lietuviai. Yra tokia praktika: atsiskaitoma su atlikėjais, sumokama už salės nuomą, o kas lieka – skiriama lietuviškai mokyk­lėlei. Tai tokia savotiška parama lietuvybei puoselėti. Žinoma, už mokyklą mokame ir kasmetinį 300 dolerių mokestį. Ir Lietuva skiria lėšų mokyklos išlaikymui, taip pat ir Kazickų šeimos fondas.

– Stengiatės kasmet grįžti į Lietuvą. Galite lyginti tuos pačius dalykus ir čia, ir Amerikoje?

– Mano srityje (reklamos įmonėse, – red.), – pasakoja Linas, – nėra ką lyginti: tie patys galingi spausdintuvai, su kokiais dirbu rek­lamos kompanijoje Amerikoje, net neabejoju, yra ir Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Jei stočiau prie jų dirbti, tereikėtų išmokti lietuviškus operacijų pavadinimus.

– Ar nepabamba vadovai, kad esate perfekcionistai, kad per brangias medžiagas naudojate, per ilgai dirbate?

– Pabamba, – juokiasi Linas, – bet mes turbūt taip išmokyti dirbti: ką darai, daryk gerai ir iki galo. Gal todėl mus gerbia, turime nuolatinius klientus, kuriems reikia kokybės. O mes ją padarome, ypač gerai sekasi, kai su Renata dirbame kartu.

– Ar galite ką patarti lietuviams?

– Reikėtų į gyvenimą žiūrėti paprasčiau, nekelti tokių aukštų reikalavimų, pvz., namų sienai ir streso sau, jei iki „ledo“ trūksta milimetro. Tai iš tiesų nėra tiek svarbu. Ir dar vienas dalykas, įstrigęs Amerikoje: geriau netikra šypsena nei susiraukęs veidas, – pasakoja Renata. – Ne vieną kartą sulaukiau visiškai nepažįstamų žmonių komplimentų dėl parduotuvėje išsirinktų batų, rankinės ar… mėlynų akių. O kai Amerikoje apsirengiau Lietuvoje pirktą paprastą suknutę, amerikiečiai tiesiog žado neteko: „Kokia suknelė!“. Štai ir nuotaika pakelta!

– Dar vienas dalykas, kuo mums reikėtų džiaugtis ir dėl ko sveikinti užsienyje gyvenančius tautiečius, – priduria Linas, – tai jų pastanga puoselėti lietuviškus simbolius. Kartais atrodo, kad Amerikoje tai daroma stipriau nei pačioje Lietuvoje. Visi ten turime Trispalves, herbus, daugelio namuose yra rūpintojėliai, jau nekalbant apie tai, kad lietuviai mėgsta rengtis vėliavos spalvomis puoštais šortais, palaidinėmis, šalikais, net kojinėmis. Yra gera tradicija keistis lietuviškomis knygomis. Ir visai nenuostabu, kad per visas šventes, kuomet renkasi lietuviai, ant stalo visada bus šakotis (net Amerikoje lietuviai jį kepa!). Mokykla, kurioje mokosi mūsų Urtė, turi tautinius drabužius, kuriais per šventes vaikai puošiasi, visi gieda „Tautišką giesmę“, bendrauja su konsulu, atvažiavusiu pasveikinti. O kiek dviračių žygių, koncertų būta!

– Ar jūsų pažįstami lietuviai, jų vaikai dar tebekalba lietuviškai?

– Girdėtumėt, kaip gerai lietuviškai kalba naujoji emigrantų karta ir jų vaikai! Žinoma, mažieji mokyklėlėse greitai ima kalbėti angliškai, tačiau namuose skamba gimtoji kalba. Nežinome, gal yra ir kitokių situacijų, gal yra lietuvių, kurie nedalyvauja bendruomenėje, nes jiems tai nesvarbu, ir jau nekalba lietuviškai, bet mes tokių nepažįstame, – sako sutuoktiniai.
Jie džiaugsmingai pasakoja, kad lietuviškoje mokyklėlėje sutiko Neringą – mokytoją iš Marijampolės. Muzikos moko taip pat lietuvė, dainininkė Violeta Leškytė-Cucciara. O Urtė džiaugėsi, vaikiškame spektaklyje gavusi pagrindinį – Buratino vaidmenį, kadangi geriausiai kalba lietuviškai.

– Ar per 15 metų nepradėjo trūkinėti ryšiai su Lietuva?

– Niekada! Dabar jie ypač sustiprėję – technologijos padeda,– džiaugiasi Linas. – Kiekvieną rytą, gerdami kavą, kalbamės su tėvais, gyvenančiais Marijampolėje. Dabar, kai grįžome, sakome: „Grįžome namo!“.

– Jūsų planas Lietuvai?

– Dabar – kaip tik sprendimo metas: likti Lietuvoje ar grįžti į Floridą, ir tai – dėl dukros: svarstome, kaip jai pavyktų adaptuotis lietuviškoje mokykloje ir ar pavyks surasti gimnastikos trenerį, kadangi Urtė daug dirba ir jau yra nemažai pasiekusi šiame sporte.

* * *

Natkevičiai turi bičiulių, kurie jau grįžo į Lietuvą – vieni į Vilnių, kiti į Alytų. Kai kurie neplanuoja grįžti – ten gimė, užaugo, studijuoja vaikai, taigi namai yra ten, kur šeima. Ir kur širdis. Linkime Renatai ir Linui paties geriausio sprendimo!