Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą.
Algis VAŠKEVIČIUS
Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, kad pasirinko būtent šį laikraštį, nes straipsniai jame pasirodė šmaikštūs ir įdomūs, puikiai atskleidžiantys to meto gyvenimo ritmą.
Taigi bibliotekininkė vartė tas nuo laiko pageltusias „Šešupės bangas“ ir vis atrinkdavo kokį įdomesnį straipsnelį, kurį nusiųsdavo karikatūristui, o šis, jį paskaitęs, bandydavo atspindėti tą tekstą popieriaus lakšte.
E. Unguraitis karikatūrose šmaikščiai pavaizdavo to meto aktualijas.
„Man tai pirmas atvejis per 40 kūrybinio darbo metų, kai piešinys be teksto yra neskaitomas, jie vienas nuo kito neatsiejami. Tai buvo nauja ir įdomi patirtis, toks kompleksas turbūt yra nauja kryptis karikatūroje. Gavęs iš Daivos straipsnelį, pasigilindavau, pamąstydavau ir maždaug per kokias tris dienas gimdavo karikatūra“, – pasakojo parodos atidaryme jos autorius.
Pirmajame „Šešupės bangų“ numeryje 1925 metų sausio 18 d. rašoma (čia ir toliau laikraščio kalba ir skyryba netaisyta – red.): „Marijampolės praeitis plati, ateitis šviesi, tik dabartis be laikraščio spindulių lyg apmirus, jos padangė lyg aptemus, žibantis Marijampolės vardas lyg aprūdijęs. Marijampolei laikraštis, be abejo, reikalingas. Bet laikraštis kaip ir naujai gimęs žmogus be kitų žmonių pagalbos negalėtų gyvuoti, negalėtų išaugti į tvirtą, stiprų, sveiką ir naudingą gyvūną“.
Ir jau netrukus laikraštis aprašo kino teatre rodytą naują filmą: „Kino palase nuo ketvergo pradeda rodyti naują niekur Lietuvoje nebuvusį paveikslą „Kler“ – 7 aktų drama. Paveikslas atvaizduoja didžio miesto moters įvairų gyvenimą: jos skurdą, nelaimes šeimynoje ir tarnyboje, vyrų-patinų kabinimasi link gražios moters, susitikimas su frantu-žuliku, detektyvų rankose ir t. t. Yra labai gražių ir naturalių momentų: puolimas nuo arklio, mirtis motinos dukters kalėjime besėdint ir t. t. Daug psichologinių momentų. Nėra nuvalkiotų lytinių aistrumų“.
Įdomi paroda veiks iki rugpjūčio 3-osios.
Autoriaus nuotraukos
Nėra abejonių, kad toks patrauklus aprašymas turėjo suvilioti daug žiūrovų. E. Unguraitis tai ir pavaizdavo vienoje iš karikatūrų. Kitoje – dar viena miesto aktualija iš 1926 metų liepos: „Nuo pirmadienio liepos 5 dienos bus remontuojamas bažnyčios bokšte laikrodis ir remontas tęsis apie 10 dienų“.
Štai taip pirties „baisumus“ iliustravo karikatūristas.
Kokia dar buvo to meto Marijampolė, kas rūpėjo miestiečiams? Štai viename iš „Šešupės bangų“ numerių aprašoma (o karikatūristas tai itin šmaikščiai iliustruoja), kokie įspūdžiai pasitinka atvažiavusįjį į miesto geležinkelio stotį. Gražuolė inžinieriaus Edmundo Fryko stotis tik ką, 1924 metais pastatyta, ja visi didžiuojasi, bet…
„Reikėtų Marijampolei žibėti ir žydėti, o ji vargsta, rūgsta ir rūdija. Nieko gražaus, nieko pavyzdingo, nėra kuom pasididžiuoti, pasirodyti ar bent pasigirti. Kaip tik iš geležinkelio stoties išeini, tai kelias siauras kaip rankovė, purvinas, pakraščiais dumblo arba akmenų krūvos, viduriu važiuoja vežimai ir karetkos, o tamsu kaip pragare.
Kol vakare ateisi iš stoties į miestą, tai tave suvažinės, aptaškys, arba nustums į griovį dumble išsimaudyti, kame kalošus ir kepurę būtinai paliksi… Visas ruduo ir gabalas žiemos. Traukinys ateina vakarais apie 9–10 valandą. Kas čia tokio buvo pakabinti keletą žiburių žibalinių arba elektrinių, kad nors tą valandą, kai traukinys ateina, kelias būtų apšviestas…“ – rašoma laikraštyje.
Pro budrią korespondento akį nepraslysta ir kitos negerovės. Štai kaip autorius, pasivadinęs Nukentėjusiu, rašo: „Marijampolės miesto sodne, padaryti naujieji suolai ištikrųjų patogūs ir girtini, tik tiek tėra nepatogu, kad pasėdėjus ant suolo galima palikti be kelinių arba be sijono. Todėl dar girtiniau ir patogiau būtų, jei m. Valdyba pasirūpintų pašalinti iš suolų kenksmingas vinis“. Šiam straipsneliui E. Unguraitis taip pat sukūrė smagią karikatūrą.
„Šešupės bangos“ leistos Marijampolėje 1925–1928 metais.
Į „Šešupės bangų“ akiratį pateko ir vienintelė Marijampolės miesto pirtis. Anot to meto žurnalistų, joje miestiečių laukė tikra Sodoma ir Gomora: „Marijampolėje yra tik viena pirtis ir ta pati smarkiai „griešna“. Kasžin ar ją Sanitarinė Sveikatos komisija žiūrėjo? Nešvarumo ir netvarkos pavyzdys. Tokios „griešnos“ pirties kol gyvas nemačiau. Artinasi ruduo. Neužilgo Šešupėj bus šalta maudytis. Reikėtų pirtį sutvarkyti“.
Taigi pirtyje „nėra užtektinai šėpučių – sukabinami rūbai vieni su kitų susisiekia ir, kartais, visai netikėtai „gyvojo sidabro“ gauni. Nusirėdymo-apsirėdymo kambary būna šlapia, purvina, nešvaru ir per daug karšta“.
Toliau – dar baisiau: „Į pirtį piliečiai vedasi šunis, ten juos maudo ne tik sveikus, bet ir nesveikus (šašuotus). Garininke ant smaigų karsto nešvarius sudėvėtus apatinius baltinius ir net viršutinius rūbus, kas daro blogo įspūdžio ir pavojaus gauti to, ko neturi ir iki vymos suteršia orą. Apsirėdymo, plovimosi ir pėrimosi kambariuose rūko, papirosus, pypkius, uosto (dulkina) tabaką – nuodyja kitiems piliečiams orą. Leidžiasi į pirtį nuspuogavę, žaizdoti ir net „įsilinksminę“. Šiltas vanduo kaikada pasibaigia, reikia tokioj nepakenčiamoj atmosferoj ilgai laukti, kol jo pagamina arba šaltu vandeniu apsimaukšliojus, eiti rėdytis“.
Apie miesto džiaugsmus bei rūpesčius XX amžiaus pirmoje pusėje rašė ir daugiau Marijampolės laikraščių. Parodos atidaryme dalyvavęs Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkas Arūnas Kapsevičius pasakojo, kad čia leistas laikraštis „Šaltinis“, trumpai, tik metus ėjo „Kas girdėti“, 1930–1937 metais leistas ir „Suvalkietis“, kurio išėjo 349 numeriai. Be to, ėjo „Suvalkų kraštas“, Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistai leido „Bezmėną“, užėjus sovietų okupacijai atsirado „Naujasis kelias“, o vokiečių okupacija atnešė „Naująją gadynę“. Būta ir kitų laikraščių, taip pat Sūduvos sostinėje veikė ir kelios spaustuvės.
Naujoji paroda, kuri tikrai verta dėmesio ir veiks iki rugpjūčio 3 d., skirta šiemet minimam P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos 100-mečiui. Tada, prieš šimtą metų pradėjusi kurtis biblioteka užėmė vos kelių kvadratinių metrų kambarėlį, didžiausias turtas – knygos buvo sudėtos į iškrypusią spintą, o skaitytojų patogumui skaitykloje padėta taburetė ir stalas. Dabar biblioteka labai išaugusi, moderni ir jauki, čia dirba puikūs specialistai, parengiantys ir puikių parodų.
