Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą.

Algis VAŠKEVIČIUS

Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, kad pasirinko būtent šį laikraštį, nes straipsniai jame pasirodė šmaikštūs ir įdomūs, puikiai atskleidžiantys to meto gyvenimo ritmą.
Taigi bibliotekininkė vartė tas nuo laiko pageltusias „Šešupės bangas“ ir vis atrinkdavo kokį įdomesnį straipsnelį, kurį nusiųsdavo karikatūristui, o šis, jį paskaitęs, bandydavo atspindėti tą tekstą popieriaus lakšte.

E. Unguraitis karikatūrose šmaikščiai pavaizdavo to meto aktualijas.

E. Unguraitis karikatūrose šmaikščiai pavaizdavo to meto aktualijas.

„Man tai pirmas atvejis per 40 kūrybinio darbo metų, kai piešinys be teksto yra neskaitomas, jie vienas nuo kito neatsiejami. Tai buvo nauja ir įdomi patirtis, toks kompleksas turbūt yra nauja kryptis karikatūroje. Gavęs iš Daivos straipsnelį, pasigilindavau, pamąstydavau ir maždaug per kokias tris dienas gimdavo karikatūra“, – pasakojo parodos atidaryme jos autorius.
Pirmajame „Šešupės bangų“ numeryje 1925 metų sausio 18 d. rašoma (čia ir toliau laikraščio kalba ir skyryba netaisyta – red.): „Marijampolės praeitis plati, ateitis šviesi, tik dabartis be laikraščio spindulių lyg apmirus, jos padangė lyg aptemus, žibantis Marijampolės vardas lyg aprūdijęs. Marijampolei laikraštis, be abejo, reikalingas. Bet laikraštis kaip ir naujai gimęs žmogus be kitų žmonių pagalbos negalėtų gyvuoti, negalėtų išaugti į tvirtą, stiprų, sveiką ir naudingą gyvūną“.

Ir jau netrukus laikraštis aprašo kino teatre rodytą naują filmą: „Kino palase nuo ketvergo pradeda rodyti naują niekur Lietuvoje nebuvusį paveikslą „Kler“ – 7 aktų drama. Paveikslas atvaizduoja didžio miesto moters įvairų gyvenimą: jos skurdą, nelaimes šeimynoje ir tarnyboje, vyrų-patinų kabinimasi link gražios moters, susitikimas su frantu-žuliku, detektyvų rankose ir t. t. Yra labai gražių ir naturalių momentų: puolimas nuo arklio, mirtis motinos dukters kalėjime besėdint ir t. t. Daug psichologinių momentų. Nėra nuvalkiotų lytinių aistrumų“.

Įdomi paroda veiks iki rugpjūčio 3-osios. Autoriaus nuotraukos

Įdomi paroda veiks iki rugpjūčio 3-osios.
Autoriaus nuotraukos

Nėra abejonių, kad toks patrauklus aprašymas turėjo suvilioti daug žiūrovų. E. Unguraitis tai ir pavaizdavo vienoje iš karikatūrų. Kitoje – dar viena miesto aktualija iš 1926 metų liepos: „Nuo pirmadienio liepos 5 dienos bus remontuojamas bažnyčios bokšte laikrodis ir remontas tęsis apie 10 dienų“.

Štai taip pirties „baisumus“ iliustravo karikatūristas.

Štai taip pirties „baisumus“ iliustravo karikatūristas.

Kokia dar buvo to meto Marijampolė, kas rūpėjo miestiečiams? Štai viename iš „Šešupės bangų“ numerių aprašoma (o karikatūristas tai itin šmaikščiai iliustruoja), kokie įspūdžiai pasitinka atvažiavusįjį į miesto geležinkelio stotį. Gražuolė inžinieriaus Edmundo Fryko stotis tik ką, 1924 metais pastatyta, ja visi didžiuojasi, bet…

„Reikėtų Marijampolei žibėti ir žydėti, o ji vargsta, rūgsta ir rūdija. Nieko gražaus, nieko pavyzdingo, nėra kuom pasididžiuoti, pasirodyti ar bent pasigirti. Kaip tik iš geležinkelio stoties išeini, tai kelias siauras kaip rankovė, purvinas, pakraščiais dumblo arba akmenų krūvos, viduriu važiuoja vežimai ir karetkos, o tamsu kaip pragare.

Kol vakare ateisi iš stoties į miestą, tai tave suvažinės, aptaškys, arba nustums į griovį dumble išsimaudyti, kame kalošus ir kepurę būtinai paliksi… Visas ruduo ir gabalas žiemos. Traukinys ateina vakarais apie 9–10 valandą. Kas čia tokio buvo pakabinti keletą žiburių žibalinių arba elektrinių, kad nors tą valandą, kai traukinys ateina, kelias būtų apšviestas…“ – rašoma laikraštyje.

Pro budrią korespondento akį nepraslysta ir kitos negerovės. Štai kaip autorius, pasivadinęs Nukentėjusiu, rašo: „Marijampolės miesto sodne, padaryti naujieji suolai ištikrųjų patogūs ir girtini, tik tiek tėra nepatogu, kad pasėdėjus ant suolo galima palikti be kelinių arba be sijono. Todėl dar girtiniau ir patogiau būtų, jei m. Valdyba pasirūpintų pašalinti iš suolų kenksmingas vinis“. Šiam straipsneliui E. Unguraitis taip pat sukūrė smagią karikatūrą.

„Šešupės bangos“ leistos Marijampolėje 1925–1928 metais.

„Šešupės bangos“ leistos Marijampolėje 1925–1928 metais.

Į „Šešupės bangų“ akiratį pateko ir vienintelė Marijampolės miesto pirtis. Anot to meto žurnalistų, joje miestiečių laukė tikra Sodoma ir Gomora: „Marijampolėje yra tik viena pirtis ir ta pati smarkiai „griešna“. Kasžin ar ją Sanitarinė Sveikatos komisija žiūrėjo? Nešvarumo ir netvarkos pavyzdys. Tokios „griešnos“ pirties kol gyvas nemačiau. Artinasi ruduo. Neužilgo Šešupėj bus šalta maudytis. Reikėtų pirtį sutvarkyti“.

Taigi pirtyje „nėra užtektinai šėpučių – sukabinami rūbai vieni su kitų susisiekia ir, kartais, visai netikėtai „gyvojo sidabro“ gauni. Nusirėdymo-apsirėdymo kambary būna šlapia, purvina, nešvaru ir per daug karšta“.

Toliau – dar baisiau: „Į pirtį piliečiai vedasi šunis, ten juos maudo ne tik sveikus, bet ir nesveikus (šašuotus). Garininke ant smaigų karsto nešvarius sudėvėtus apatinius baltinius ir net viršutinius rūbus, kas daro blogo įspūdžio ir pavojaus gauti to, ko neturi ir iki vymos suteršia orą. Apsirėdymo, plovimosi ir pėrimosi kambariuose rūko, papirosus, pypkius, uosto (dulkina) tabaką – nuodyja kitiems piliečiams orą. Leidžiasi į pirtį nuspuogavę, žaizdoti ir net „įsilinksminę“. Šiltas vanduo kaikada pasibaigia, reikia tokioj nepakenčiamoj atmosferoj ilgai laukti, kol jo pagamina arba šaltu vandeniu apsimaukšliojus, eiti rėdytis“.

Apie miesto džiaugsmus bei rūpesčius XX amžiaus pirmoje pusėje rašė ir daugiau Marijampolės laikraščių. Parodos atidaryme dalyvavęs Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkas Arūnas Kapsevičius pasakojo, kad čia leistas laikraštis „Šaltinis“, trumpai, tik metus ėjo „Kas girdėti“, 1930–1937 metais leistas ir „Suvalkietis“, kurio išėjo 349 numeriai. Be to, ėjo „Suvalkų kraštas“, Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistai leido „Bezmėną“, užėjus sovietų okupacijai atsirado „Naujasis kelias“, o vokiečių okupacija atnešė „Naująją gadynę“. Būta ir kitų laikraščių, taip pat Sūduvos sostinėje veikė ir kelios spaustuvės.

Naujoji paroda, kuri tikrai verta dėmesio ir veiks iki rugpjūčio 3 d., skirta šiemet minimam P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos 100-mečiui. Tada, prieš šimtą metų pradėjusi kurtis biblioteka užėmė vos kelių kvadratinių metrų kambarėlį, didžiausias turtas – knygos buvo sudėtos į iškrypusią spintą, o skaitytojų patogumui skaitykloje padėta taburetė ir stalas. Dabar biblioteka labai išaugusi, moderni ir jauki, čia dirba puikūs specialistai, parengiantys ir puikių parodų.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...
  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei ...
  • Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje

    2016-09-26Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje
    Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. ...
  • Pedagoginės mokyklos patriotai

    2016-09-26Pedagoginės mokyklos patriotai
    Tai Stasė ir Vytautas Alenskai, dabar gyvenantys Klaipėdoje. Stasė Alenskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė, o Vytautas Alenskas – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas. Abu susiję su buvusia Kapsuko pedagogine mokykla. Vytautas Alenskas 1966–1977 metais Kapsuko pedagoginėje mokykloje dirbo muzikos dėstytoju. Dėstė instrumentinę muziką (fortepijoną ir akordeoną), grojo mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tuo laiku ansambliui vadovavo Algis Vitlipas, vėliau apie 30 metų – Frida Lokomina. Repertuaras buvo daugiausia lietuviškas, tik viena kita tarybinė daina įsiterpdavo. V. Alenskas prisimena, kad kolektyvas mokykloje buvo labai stip­rus, siejamas draugiškų, kolegiškų ryšių. Turėta nemažai tradicinių renginių, būdavo pagerbiami ir jubiliatai. Apskritai ...
  • „Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“

    2016-09-26„Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“
    Savo prisiminimais apie mokslo metus Marijampolės pedagoginėje mokykloje sutiko pasidalinti Saulius Andriuška, Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius: „Prisiminus Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą (dabar kolegija), kur mokiausi 1990–1995 m., pirmiausia pagalvoju apie žmones, kurie ten dirbo: R. Klasavičienę, O. Sakalauskienę, A. Uzėlą, I. Šalčiūnienę, A. ir L. Šepkus, O. Dumčiuvienę, L. Leonavičienę ir daug kitų. Pamiršau kai kurias jų perteiktas akademines žinias, kitą informaciją, datas, bet dėstytojų parodyta bendravimo kultūra su studentais, gebėjimas išklausyti ir padėti rasti problemos sprendimą liks atmintyje ir širdyje visam gyvenimui. Dėstytojai ugdė savo pavyzdžiu. Manau, kad svarbu kalbėti apie tuos žmones, kurie mus ugdė ir kūrė. Klasės auklėtoja ...
  • Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

    2016-09-26Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos
    Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.   „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.