Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Apie klimatą, vėją, debesis ir meteorologinius reiškinius

„Man orai visada yra geri. Ir jei tik jie pradeda piktinti, tuomet susirūpinu savo nervais. Siūlau ir jums kiekvieną rytą, dar lovoje, padaryti šypsenos mankštą. Ji prognozuos laimingą, gerą dieną, o tada jokie orai nenervins“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako geografė, meteorologė, fizinių mokslų daktarė Audronė Galvonaitė. Daugybę metų jos klimato ir orų prognozių mielai klauso ir mokslininkai, ir kasdienius orus norintys žinoti žmonės, o šmaikščius jos pasakojimus apie klimatą, gamtą ir mūsų perspektyvas šioje Žemėje mėgsta ir televizijos bei radijo žurnalistai.
Leidykla „Alma littera“ neseniai išleido Audronės Galvonaitės knygą „Paskui orus jų klystkeliais: paprastai – apie klimatą, vėją, debesis ir meteorologinius reiškinius“. Joje paprastai, aiškiai ir su daugybe pavyzdžių pasakojama apie meteorologiją, orus ir klimatą, bendrąją atmosferos cirkuliaciją, debesis, vėjus, škvalus, viesulus, uraganus, pavojingus meteorologinius reiškinius, orų kaprizus ir siurprizus, orų ir klimato įtaką žmonių sveikatai.

Audronę Galvonaitę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

„Mes visi – po vienu dangumi“

– Apie orus prikurta daugybė mitų. Ar tai reiškia, kad žmonės nuo seniausių laikų orais domėjosi, apie juos kalbėjo ir jie buvo itin svarbi jų gyvenimo dalis?

„Jei kiekvienas nuspręs sumažinti savo išmetamą CO2 kiekį, pokytis anksčiau ar vėliau įvyks“, – sako meteorologė, fizinių mokslų daktarė Audronė Galvonaitė.

„Jei kiekvienas nuspręs sumažinti savo išmetamą CO2 kiekį, pokytis anksčiau ar vėliau įvyks“, – sako meteorologė, fizinių mokslų daktarė Audronė Galvonaitė. Žilvinės Petrauskaitės nuotrauka

– Orai egzistuoja dar seniau, nei egzistuoja žmogus. Nuo orų žmogaus gyvenimas labai priklausė ir dabar priklauso. Jei kalbėsime apie orų prognozes ir matavimus, pirmieji tai pradėjo daryti keliautojai. Savo ilgose kelionėse jie pastebėdavo įvairiausių gamtos reiškinių, kuriuos aprašydavo specialiose lentelėse – parapeg­mose. Tas lenteles keliautojai iškabindavo turgaus aikštėje, kad kiti keliautojai galėtų žinoti, ko galima tikėtis tame kelyje. Taip atsirado pirmieji orų kalendoriai. Kiek vėliau į šį darbą aktyviai įsijungė vienuoliai, anuomet buvę itin sumanūs, protingi ir raštingi. Tuomet, kai atsirado instrumentai – termometrai, slėgio matuokliai, jie atidžiai užrašydavo rodiklius, ieškodavo analogų, analizuodavo informaciją ir mėgindavo prognozuoti orus metams ar dvejiems. Tai buvo labai sunkus darbas. Beje, Lietuvoje vienuoliai registruoti orų pasikeitimus pradėjo labai anksti, 1770-aisiais, beveik šimtmečiu anksčiau nei kitose šalyse. Už tai turime būti dėkingi Vilniaus universiteto mokslininkams. Perversmą prognozuojant orus, žinoma, padarė skaičiavimo mašinos ir vis tobulėjantys metodai, kuriuos ir šiandien naudoja meteorologai. Tik yra vienas bet… Kad ir kokių galingų skaičiavimo mašinų išrastume, orai vis tiek krės išdaigas. Gamta žmogui juk nepasako, kada įvyks žemės drebėjimas, išsiverš ugnikalnis ar įvyks dar kokia nors avarija. Štai kodėl ir prognostiniai modeliai, ir prognozės kiekvieną savaitę yra tikrinami iš naujo, tikslinami ir taisomi.

– Buvo laikas, kai žmogus gyveno labai arti gamtos. Nuolat ją stebėdamas, jis galbūt galėjo daugiau suprasti: gamta juk dažnai pakužda žmogui apie artėjančias permainas, reikia tik išgirsti…

– Būdamas itin pastabus, stebėdamas gamtą, ne sekdamas paskui šventuosius ir atlaidus, žmogus galėjo priartinti savo prognozę prie realios. Jam, gamtoje gyvenančiam, orai buvo labai svarbūs, nuo jų priklausė derlius, o tai reiškia – ir visos šeimos ateitis. Dirbdamas žemę, sėdamas žmogus ją čiupinėjo, jautė jos drėgnumą, šilumą ir tai, pasirengusi ji priimti sėklą ar ne. Tai dabar mes sugalvojame ir sėjame vasarį, kalbėk nekalbėjęs, kad anksti, juk nepalauks, reikia žmogui ir viskas. Paskui stebisi, kad šalta, nedygsta…

Nei gyvūnai, nei augalai orų neprognozuoja, tačiau jie turi savybę juos jausti, kad galėtų permainoms pasiruošti ir išlikti. Pajutę slėgio pokyčius, žiedai paprastai užsimerkia, o krokodilui ant nosies galite šokinėti, kiek tik norite, jei dangus apniukęs ir žada lietų. Kad ir kaip norėtų krokodilas jus suvalgyti, nelies, nes žino – lyjant skrandis neveikia.

Aš ir šiandien žmonėms sakau: laukdami autobuso, pakelkite akis į dangų, pažiūrėkite į debesis ir žinosite, ar teks traukti skėtį arba bėgti nuo lietaus. Nepamirškime stebėti gamtos.
– Savo knygoje liepiate nepainioti dviejų dalykų – orų ir klimato. Cituojate Marką Tveną: „Klimatas yra tai, ko jūs tikitės, o orai – tai, ką gaunate.“ Ir dar priduriate: „Tai, ko esate nusipelnę.“

Panašu, kad nenusipelnėme nieko gero, jei nesulaukiame malonių orų?

– Gal dar tik koks dešimtmetis, kai žmogus leido sau pripažinti, kad yra prisidirbęs. O iki tol juk – visi kalti, tik ne jis. Ne, ne, aš toks mažiukas, ką aš čia vienas galiu blogo padaryti, anksčiau klimatas irgi šilo. Šiandien jokių įrodymų nebereikia: būtent su žmogaus veikla siejama skubi klimato kaita. Anksčiau klimatas irgi kito, bet tūkstančius metų to niekas nepastebėjo, dabar užtenka pro langą į lauką pažiūrėti.

– Pripažinimas galbūt yra pirmasis žingsnis į išsigelbėjimą?

– Tiems, kurie mėgina save sumenkinti, klausdami, ką išvis toks mažas žmogus gali padaryti, primenu: pasaulyje mūsų yra septyni milijardai. Tokių mažiukų. Ir jei kiekvienas nuspręs sumažinti savo išmetamą CO2 kiekį, pokytis anksčiau ar vėliau įvyks. Dideliuose gyvulių ūkiuose jų savininkai jau kabina savo karvėms prie užpakalių specialias surinktuves, kurios kaupia metano dujas. Ūkininkai neleidžia joms kilti į atmosferą, o panaudoja savo reikmėms.

– Ar besikeičiantis klimatas turi įtakos prognozuojant orus?

– Pirmiausia susitarkime: klimatas yra procesas, orai – dinamika, per parą jie gali pasikeisti ir penkis kartus. Klimato kaitos procesai išklibina atmosferos cirkuliaciją, ciklonų ir anticiklonų kelius, visa tai, nuo ko priklauso orai. Taigi, jei žmogus keičia klimatą, vadinasi, keičia ir orus.

Kartais atrodo, kad žmogaus atmintis silpna – mes pamirštame, kad lietingų arba karštų vasarų, šiltų žiemų jau būta. Ir nuolat stebimės, tarsi gavę kažką ypač naujo. Matyt, orai mums rūpi labiausiai – dabar, šiandien.

Ypač kelininkai ir komunalininkai pas mus nustemba, kai pamato sniegą (juokiasi). Lyg jo nebūtų išvis buvę. Priminsiu, kad 1931 metais Lietuvoje prisnigo 93–94 centimetrus, tai – rekordas, daugiau sniego nesame sulaukę.

– Mes, lietuviai, dažnai sakome, kad gyvename kaip Dievo užantyje – jokių uraganų, taifūnų, ugnikalnių išsiveržimų, žemės drebėjimų. Ar taip ir toliau bus?

Pasak Audronės Galvonaitės, dabartinės, sezoninės prognozės nežada nieko gero, bet tai visai nereiškia, kad nesulauksime kokio siurprizo, kuris viską pakeis ir prognozes reikės tikslinti.

Pasak Audronės Galvonaitės, dabartinės, sezoninės prognozės nežada nieko gero, bet tai visai nereiškia, kad nesulauksime kokio siurprizo, kuris viską pakeis ir prognozes reikės tikslinti.
Dainiaus Labučio nuotrauka

– Mes tą užantį prakiurdėme, ar pastebite, kad vis dažniau kartojasi ekstremalūs reiškiniai? Negaliu sakyti, kad nesame turėję viesulų, uraganų, karščio, sausros, bet visa tai mus ištikdavo rečiau ir būdavo ne tokie pavojingi. Kas yra visko pradžia? Temperatūra. Saulė nevienodai įšildo žemės paviršių, vienaip šilumą priima vandenynai, upės, ežerai, kitaip – miškai, pievos, laukai, dar kitaip – žmogaus rankomis sukurti objektai – stikliniai dangoraižiai, stogai, šiltnamiai. Įšilę jie į atmosferą išleidžia nevienodą šilumos kiekį, o jis lemia slėgio kaitą, įvairiausius srautus, vėjus, ciklonus ir anticiklonus. Štai, sėdžiu namie, žiūriu pro langą, kitoje Kalvarijų gatvės pusėje – škvalas, išvertė alyvą prie kiosko, o mano kieme – tylu.

– Turbūt neteisingai manome, kad plastikas Vietnamo upėse ir Kinijoje į dangų kylantis smogas mūsų, taip toli esančių, niekaip neveikia oro, kuriuo kvėpuojame?

– Mielieji, mes visi esame po vienu dangumi. 2017 metais Portugalijoje degė miškai, dūmai iš ten per Europą, pro mus nuplaukė iki Uralo. Ir kai Amazonės miškus kerta, tai juk skiedros lekia ir pas mus. Jie ten stengiasi susikurti dirbamos žemės, bet tie miškai – mūsų visų, mūsų Žemės plaučiai. Pasaulis pilnas šiukšlių, net kosmose jų pilna, o juk tos visos medžiagos yra, kaista, atiduoda šilumą atmosferai. Atrodo, mes išjudiname viską, ką tik sugebame!

Dažnai girdžiu nuostabą – tik pamanykit, Žemės temperatūra pakilo puse laipsnio, kas čia tokio? O jūs patys pamėginkite pasimatuoti savo temperatūrą ir keletą dienų pavaikščioti bent jau su puse laipsnio aukštesne. Vieną dieną dar pavaikščiosite, o jau po trijų tikrai daktaro ieškosite ir aiškinsitės, kas nutiko, kad taip prastai jaučiatės. Gydytojas greičiausiai ras lėtinį uždegimą, kurį būtina gydyti. Žemė šiandien irgi prastai jaučiasi, ji karščiuoja ir mėgina visaip gintis nuo mūsų, kurie tą karščiavimą sukelia.

Kai apsiginti negali, siunčia mums katastrofas, kad bent kiek sumažintų piktavalių skaičių.

– Jei bent kiek globaliau mąstytume ir nuolat tai prisimintume, gal taip baisiai neterštume savo namų?

– Visada sakau: pradėkime nuo savęs. Šiukšles jau lyg ir ėmėme rūšiuoti, netgi didžiuojamės per talkas surinkę tonas šiukšlių. Tik ko čia didžiuotis?! Didžiuotis verta tada, kai šiukšlių rinkti nereikia. Vakar girdėjau, Antarktidoje rastos dvi lietuviškos šiukšlės. Tad mes ne tik savo namus sugebame apteršti.

– Šiandien pasaulis išgyvena ypatingas įtampas. Kaip manote, ar klimatas veikia žmones, jie tampa piktesni, labiau įsitempę, jų galvoje kyla barbariškos mintys?

– Nuo klimato kaitos priklauso mūsų orų kaita, sezonų kaita. Ir jei kažkam neužauga vasarį pasėtas derlius, kalti lieka sinoptikai. Pamenu, kai dar dirbau, vienas toks nepatenkintas paskambino, pradėjo bartis. Išklausiau, o paskui paprašiau palaukti minutėlę – sujungsiu su Aukščiausiojo kanceliarija. Žmogus pradėjo juoktis, ačiū, kad išklausėte, sako.

– Paaiškinkite, koks yra skirtumas tarp meteorologo ir orų prognozuotojo?

– Profesija, matyt, ta pati. Įsivaizduokite namą, o jame daug kambarių – vienuose stebėtojai, stotyse renkantys duomenis, kituose – hidrometeorologijos tarnybos, dar kituose – aviameteorologai, žemės ūkio meteorologai, klimatologai, prognozuotojai. Klimatologas turi išmanyti viską, kas ir kodėl susidaro, nuo ko priklauso, kokie procesai vyksta. Tai globali, mokslinė sritis. Sinoptiko darbas trumpalaikis – jis surinko informaciją, apibendrino, sudėjo į prognostinius modelius, kompiuteriai suskaičiavo ir, štai, jums prognozė. Kitą dieną skaičiuoti vėl reikia, nes orai keičiasi. Jei kažką perkūnas nutrenkė, kaltas prognozuotojas. Tai jis tiesiai nepasakė – kai griaudžia, nestovėk po medžiu. Mūsų močiutės tai žinojo, o šių dienų žmogus šios taisyklės nebežino.

– Gal žinote, ką Aukščiausioji kanceliarija sugalvojo mums šiai vasarai?

– Nuo sausio manęs apie tai klausia. Dabartinės, sezoninės prognozės nežada nieko gero, bet tai visai nereiškia, kad nesulauksime kokio siurprizo, kuris viską pakeis ir prognozes reikės tikslinti. Prieš porą savaičių Rytų Europoje buvo stebima anomalija – čia vyravo tropinė temperatūra, o Europos pietuose buvo šalta kaip Arktyje. Ir šiaip, šiandien Šiaurėje dažniau būna šilčiau nei pas mus. Tai susiję su tirpstančiu ledu, kuris keičia cirkuliacijos procesus. Amžinojo įšalo zonos, ant kurių stovi miestai, tirpsta, atsiveria kiaurymės, pro kurias iš gilumos veržiasi natūralios metano dujos. Jos irgi prisideda prie šiltnamio efekto Žemėje.

– Kartais atrodo, kad šis pasaulis ateities neturi. Paguoskite mus!

– Man ir jums dar užteks, gal ištversime. Jei rimtai, popieriniai susitarimai nieko nereiškia, jei jie nebus vykdomi. Jei šiandien mudvi susitartume, kad nuo šios akimirkos daugiau neišleisime į atmosferą nė vieno vieneto anglies dvideginio, klimatas iš inercijos keisis dar šimtą metų. Mes tiek save guodėme, jog esame nekalti, kad dabar sustabdyti klimato kaitos tiesiog nebegalime, galime tik prie jos prisitaikyti. Jei mums pavyktų kažkaip stabilizuoti kylančią temperatūrą, viduryje šio amžiaus Arktyje vis tiek vasaromis nebeliks ledo. Nuo čia viskas ir prasideda, taigi paguosti labai negaliu.

KAIP GALIMA SUMAŽINTI CO2 IŠMETIMĄ

 

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.