Saugo rašytojo atminimą
Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus.
A.VAŠKEVIČIAUS nuotraukos
Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas muziejus. Rašytojo brolis Antanas, tuomet gyvenęs sodyboje, užleido tam tikslui pusę stubos – tiksliau, seklyčią, todėl ir buvo galima muziejų įkurti. Taip ir gyvavo per tuos dešimtmečius muziejus, sulaukdamas lankytojų, vis atnaujindamas ekspozicijas, vis pačių Mykolaičių pagarbiai prižiūrimas ir globojamas. Svečius iš pradžių sutikdavo brolis Antanas, vėliau – jo marti Natalija, o dabar ir trečios kartos marti Julija Mykolaitienė, čia gyvenanti su savo vyru Gintautu, rašytojo brolio Antano anūku.
Gražios sukakties paminėjimas vėlavo, nes prieš jam prasidedant siūbtelėjo stipri vasariška liūtis, nors jokios orų prognozės jos nežadėjo. Rengėjai to nebuvo numatę, dalis atvykusiųjų siūlė laukti, kol lietus baigsis, nors dangus juodavo iš visų pusių, kiti siūlė šventę vesti seklyčioje, tik kad ji niekaip nebūtų tokio gausaus svečių būrio sutalpinusi.
Kol lietus prausė išdžiūvusią žemę, po klėties stogeliu pasislėpusi pakalbinta iš Prienų krašto kilusi buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė, rašytoja Aldona Ruseckaitė prisiminė, kad iki 1998-ųjų šią sodybą globojo būtent Maironio muziejus, o vėliau jis perėjo Prienų krašto muziejaus žinion.
Žavi V. Mykolaičio-Putino asmenybė
„Tuo metu Maironio lietuvių literatūros muziejus turėjo net 13 padalinių – rašytojų gimtinių. Mes norėjome, kad tos sodybos atitektų vietos rajonams, kad vietos žmonės rūpintųsi savo didžiųjų kūrėjų atminimu. Tad kreipėmės į Kultūros ministeriją ir gavome leidimą tas sodybas-gimtines perduoti. Dabar likę tik penki padaliniai Kaune, o rašytojų gimtinėmis puikiai rūpinasi vietos žmonės. Ir Prienų rajono valdžia tuomet noriai perėmė Putino sodybą savo žinion“, – prisiminė A. Ruseckaitė.
Pasak rašytojos, V. Mykolaitis-Putinas ją žavi kaip labai stipri asmenybė, gyvenusi sudėtingu laikotarpiu ir sugebėjusi lanksčiai prisitaikyti prie tuomečių aplinkybių. A. Ruseckaitei labiausiai patinka jo poezija – tiek ankstyvoji, tiek ir vėlyvoji, iš rinkinių „Langas“ ir „Būties valanda“.
Mums kalbantis lietus pamažu aprimo ir renginys prasidėjo. Lankytojai jau buvo spėję apžiūrėti seklyčioje surengtas dvi parodas – Rasos Sakalauskienės fotografijų ciklą „Tėviškės ilgesys“ ir Eirimo Martūno medžio drožinių parodą – jo išdrožti rūpintojėliai pasitiko prie kiekvieno muziejaus lango.
Minėjimas pradėtas simboliškai – poeto eilėraščiu „Į didelį ir aukštą kelią“ – tas jo kelias ir prasidėjo čia, šiame kieme. Vėliau nuskambėjo ir Prienų krašto muziejaus etnografinio ansamblio „Marginys“ atliekama daina apie motiną.
Savo motiną rašytojas labai mylėjo, ir taip jau atsitiko, kad savo gimtinėje Pilotiškėse paskutinį kartą jis apsilankė per mamos laidotuves 1938 metais. Tėvas jau buvo miręs, o per mamos laidotuves vietos kunigas pamokslo metu piktai užsipuolė rašytoją dėl to, kad jis metė kunigo kelią, gyveno su moterimi. Kūrėjo širdis tada skaudžiai priėmė šį išpuolį ir po to beveik 30 metų iki pat savo mirties jis daugiau neperžengė gimtinės slenksčio.
Džiugina prižiūrėta sodybos aplinka
Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė pasidžiaugė, kad muziejus gyvas, čia gyvenantys rašytojo giminaičiai gražiai rūpinasi jo priežiūra, maloniai priima lankytojus, kurių nuolat sulaukiama. Ekspozicijoje daugiau dėmesio skiriama ne rašytojo kūrybai, o jo šeimos, tėviškės aplinkos pristatymui. Kasmet sausio 6-ąją, per V.Mykolaičio-Putino gimtadienį čia renkasi žmonės, prisimena kūrėją, skaito jo eiles, dainuoja dainas. Čia vyksta poezijos skaitymai, organizuojami „Poezijos pavasario“ renginiai.
A.VAŠKEVIČIAUS nuotraukos
2013 metais buvo įsteigta poeto vardo premija, teikiama kas penkerius metus. 2013-aisiais ja apdovanotas literatūros tyrinėtojas Stasys Lipskis, 2018-aisiais premija įteikta lietuvių literatūros ir tautosakos tyrinėtojui Eugenijui Žmuidai.
2016 metais iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus čia atkeliavo dalis poeto sesers, Australijoje gyvenusios Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės, su kuria jis buvo labai artimas, archyvo. A. Ruseckaitės nuomone, poeto sesuo, kuri buvo ir rašytoja, mokytoja, visuomenės veikėja, tikrai nusipelnė didesnio dėmesio.
Kai prieš dešimtmetį sodyboje pradėjo dirbti Julija Mykolaitienė, čia tapo dar gražiau – kiekvienas kampelis prižiūrėtas, visur daugybė gėlių. Ramu ir dėl ateities – renginyje patį pirmąjį spausdintą V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Vai eičiau aš eičiau“, pasirodžiusį „Šaltinio“ laikraštyje 1911 metais (taigi būsimam poetui buvo 18 metų), labai vaizdingai, jautriai perskaitė jaunasis Julijos ir Gintauto Mykolaičių sūnus Julius, ir buvo aišku, kad jis neabejingas savo garsiajam giminaičiui, kad tęs ir puoselės jo atminimą. „Visi tie Mykolaičiai turi kažkokių bendrų bruožų, gali pažiūrėjęs pasakyti, kad tos genties…“ – čia A. Ruseckaitės pastebėjimas.
Įdomiais prisiminimais pasidalinusi rašytoja papasakojo, kaip dar atidarant šį muziejų prieš 50 metų ji su keliomis draugėmis iš Šilavoto atvažiavo į Pilotiškes, bet čia buvo susirinkę tiek žmonių, tiek svarbių valdininkų, kad į vidų panelės taip ir nepateko. Kiek nusivylimo, net pykčio tada buvo, ir A. Ruseckaitė net neįtarė, kad po kažkiek metų jau ji pati spręs šios sodybos-muziejaus likimą, rūpinsis juo. Viešnia kvietė deramai paminėti po dvejų metų 130-ąsias poeto ir 115-ąsias jo sesers Magdalenos gimimo metines.
Rašytojo muziejus – ir Marijampolėje
Marijampolėje V. Mykolaičio-Putino muziejus įsteigtas dar anksčiau nei jo gimtinėje – 1968 metais, kai rašytojo vardu buvo pavadinta tuomečio Kapsuko vidurinė mokykla-internatas. Muziejus iki šiol veikia, jis dabar įkurtas Rygiškių Jono gimnazijoje. Marijampolietė muziejininkė Valė Klesevičienė šiame muziejuje dirba nuo 2010 metų – trejus metus buvo jo vadovė, likusį laiką – prižiūrėtoja. Atvykusi į renginį Pilotiškėse V. Klesevičienė skaitė pranešimą apie rašytojo 1926 m. sukurtą eilėraštį „Rūpintojėlis“ ir jo reikšmę bei svarbą, prisiminė, kaip poetas sovietmečiu buvo puolamas dėl religinių įvaizdžių šiame kūrinyje.
„Aš esu tiesiog įsimylėjusi Putiną. Tai ypatinga asmenybė, ypatinga ir jo kūryba, jo poeziją labai mėgstu ir galiu ją skaityti vėl ir vėl iš naujo“, – prisipažino renginyje pakalbinta muziejininkė.
Tą dieną Pilotiškėse būta ypatingos nuotaikos, paprastumo ir tikrumo. Didžiojo mūsų kūrėjo atminimas gyvas, jį tęsia kiti, jo kūrybą atranda naujos kartos, jo žodis vis dar taip pat jaudina, skatina susimąstyti, kviečia tikėti amžinomis vertybėmis.
Tad nepravažiuokite šios sankryžos link Vilniaus riedėdami, užsukite – tikrai nepasigailėsite.