Gražina Kadžytė – viena žymiausių šalies etnologių, tautosakos žinovė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja, daugybės mokslinių straipsnių, televizijos laidų autorė. 1998–2001 m. Lietuvos televizijai ji parašė 12 scenarijų tradicinės kultūros laidoms, nuo 2000 m. vedė autorinę radijo laidą aukštaičių tarme „Aukštaičių deimančiukai“, konsultavo viktoriną „Kraičio skrynia“ (LRT), laidas „Bobų vasara“ (LNK), „Duokim garo“ (LRT), kino filmus „Troškulys“ (LKS, 1998 m.), „Lietuviškas kalendorius“ (2000 m.). Ji – ir labai įdomi pašnekovė – tuo galėjo įsitikinti visi, kas kada nors klausėsi jos paskaitų ar matė ją televizijos ekrane.

Algis VAŠKEVIČIUS

– Su Jumis susitinkame Vištytyje šią labai karštą vasarą. Ar dažnai tenka būti šiuose kraštuose, kokie prisiminimai likę iš apsilankymų Sūduvoje?

Gražina Kadžytė – tautosakos žinovė ir puiki pašnekovė. Autoriaus nuotrauka

– Vištytyje esu buvusi labai seniai, 1979 metais, kai čia buvo surengta kraštotyros ekspedicija. Man yra tekę dalyvauti daugybėje įvairių ekspedicijų, ir tų visokių prisiminimų labai daug. Pavištyčio kaime radome tada puikią pasakotoją Petronėlę Gutauskienę, kuri pateikė daug vertingos medžiagos, pasakojimų, dainų.

Dar su Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Ramuva“ nariais esu lankiusis Šunskuose, taip pat buvau ir Vinco Kudirkos Paežeriuose, Sintautuose. Tie apsilankymai buvo susiję su darbu – užrašinėjome tautosaką, kūrėme televizijos laidas, teko nemažai konsultuoti įvairių laidų rengėjus. Ne kartą lankiau Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabaliuose, dalyvavau ten rengtuose skaitymuose, man labai patiko tas laikas ten, kai gyveno ir šeimininkavo jauna šeima.

Čia, Sūduvos krašte, visada buvo stiprūs ūkiai, pasiturintys ūkininkai, čia labai turtingas ir vertingas tautosakos aruodas.

– Ar Sūduvos krašto folkloras kažkuo skiriasi nuo kitų etnografinių rajonų folkloro, kuo jis ypatingas?

– Taip, jis turi savo skiriamuosius bruožus. Čia puikiai išlaikyti senieji tautosakos klodai, nors, sakysime, sutartinių aš čia neradau. Be to, šio krašto folklore labai dažnai naudojami gamtos motyvai – daug kas atėję iš gamtos, iš žvėrių, paukščių, ir čia pavykę užrašyti tikrai retų vestuvinių dainų. Pačiai melodijai čia būdinga tai, kad ji gerai atidirbta, labai rami, ir kai sūduvis dainuoja, tarsi kažkokia ypatinga aplinka susiformuoja.

Įdomios ir jūsų krašto kank­lės – kituose regionuose jos turi daugiau stygų ir kitaip skamba. Mūsų institute yra daug vertingos jūsų krašto tautosakos pavyzdžių saugoma, daug kas yra sukelta į internetą ir viešai prieinama. Nedaug kas žino, kad, pavyzdžiui, turime V. Kudirkos ranka užrašytas melodijas su natomis. Visą tą turtą privalome puoselėti ir išsaugoti ateities kartoms.

– Teko girdėti, kad Jūs gimėte Sibire, kad studijavote ir baigėte žurnalistikos mokslus, bet pasirinkote kitą darbo sritį. Kodėl?

– Taip, gimiau tremtyje, Krasnojarske, dar maža grįžau į Lietuvą. Po daugelio metų, jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę teko grįžti į tuos kraštus ekspedicijų metu, o į Čiornaja Padina kaimą Saratovo srityje lydėjau ten gimusį garsųjį Amerikos lietuvių verslininką Juozą Kazicką su šeima – tai buvo labai įsimintina kelionė.

Grįžusi baigiau žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete ir neilgai dirbau Šalčininkų rajono laikraštyje, bet tas darbas buvo ne man – daug įdomiau yra atsakinėti į kitų žurnalistų klausimus ir domėtis tautosaka bei etnologija.

– Esate vestuvinių papročių tyrinėtoja, daug apie juos ir jų raidą rašiusi bei pasakojusi. Kaip tie papročiai laikui bėgant kinta, ar išsaugojami senieji jų bruožai?

– Prisipažinsiu, kad pati kokį 30 kartų esu vestuvėse buvusi svočia, ir tų papročių raidą stebiu nuolat. Labai dažnai sulaukiu prašymų patarti, man dažnai skambina jauni žmonės pasikonsultuoti, kokie akcentai vestuvėse būtini, privalomi, ką galima traktuoti laisviau.

Pagrindinės tradicijos išlieka – tai sutikimas su duona ir druska – aš aiškinu, kad ta duona iš tėvų namų simbolizuoja sotumą, o druska, jos pūdas (tai 16 kilogramų) – tvirtybę, kantrybę visam gyvenimui. Kai jau neapsieinama be to stikliuko, tai jame turėtų būti šaltinio, gyvybės vanduo. Išliko ir momentas, kai jaunieji uždega ugnį, šeimos židinį. Anksčiau privalomas atributas – piršlio melagio korimas dabar jau naudojamas ne visada. Nors folkloras yra elitinis paveldas, bet ta raida, pokyčiai – natūralus dalykas.

– Jūs esate Nematerialaus kultūros paveldo vertybių ekspertų komisijos narė. Į šių vertybių sąrašą įtraukiami įvairūs išlikę ir gyvuojantys reiškiniai. Kodėl svarbu turėti tokį sąrašą?

Šyvio šokdinimas – originali Gražiškių krašto tradicija. www.lt.wikipedia.org nuotrauka

– Į UNESCO globojamą nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašytos mūsų dainų šventės, kryždirbystė ir sutartinės. Kiekviena šalis turi ir savo vertingojo paveldo sąrašą – Lietuvoje jis pradėtas 2017 metais, šiuo metu jame – 39 reiškiniai, septyni iš jų įrašyti visai neseniai, liepos mėnesį. Tai lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo, Lietuvos totorių gastronominiai papročiai, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere ir Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.

Žinau, kad Vilkaviškio krašte, Gražiškiuose daug metų buvo puoselėjama Šyvio šokdinimo tradicija, atėjusi dar iš prūsų laikų. Vietos žmonės rengia apie dvi savaites trunkančią Šyvio šokdinimo šventę, o pagrindinis personažas Šyvis – žmogus, persirengęs žirgu. Esu įsitikinusi, kad šią tradiciją būtina įtraukti į minimą sąrašą, tik reikia paruošti atitinkamus dokumentus.

– Baigti norėčiau tuo, nuo ko ir pradėjome – karštais šios vasaros orais. Ar tikrai šiemet turime tokią vasarą, kokių anksčiau nebūdavo?

– Jokiu būdu, nieko čia labai ypatingo nėra. Ir senais laikais tų karštų vasarų būdavo, ir daug mūsų folklore yra liudijimų, kad ir tada karščių pakakdavo. Juk dar XIX amžiuje lietuviai sakydavo – „šienpjovys be rasos nepjauna“ – taigi jis darbą pradėdavo labai anksti, saulei tekant, karštą dieną ilsėdavosi, o vakarop vėl sugrįždavo prie darbo. Panašiai dirbdavo ir kiti, o per karščius vidurdienį visi darbai sustodavo. Jei būdavo labai šaltos žiemos, žmonės apsimūturiuodavo ir važiuodavo į turgų, ir nieko neatsitikdavo. Tad šie gamtos reiškiniai nėra kažkokie išimtiniai, nors akivaizdu, kad klimatas šyla.

Dažnai girdime, kad antrosios vasaros pusės orai spėjami pagal tai, kokie jie liepos 10-ąją, vadinamąją septynių miegančių brolių dieną. Aš pati tokiais spėjimais netikiu, žinau, kad orus gali numatyti gana trumpam laikui į priekį, o ir ta liepos 10-oji pasirinkta tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje.