Kitaip sakant, rugpjūčio viduryje – ar arčiausiai Žolinės išpuolantį savaitgalį – ne tik marijampoliečiai, bet ir nemažai žmonių iš kitų vietų, žino: Tautkaičiuose „teatro atlaidai“. Taip vaizdžiai kažkada mėgėjiškų (klojimo) teatrų susibūrimus pavadino savo gyvenimą jiems paskyręs žmogus. Siekdamas priminti tradicijas, padėdamas jas gaivinti, ugdęs jaunus režisierius, palaikęs naujai besikuriančius kolektyvus. Tautkaičiai buvo ta vieta, kur nei kurti iš naujo, nei labai gaivinti lyg ir nereikėjo – teatras „čia buvo visada“. Pernai minėtas 70-metis, o iš tiesų patys pirmieji vaidinimai, neužfiksuoti, nesuskaičiuoti, vykdavo dar seniau. Jei dabar neretas stebisi ir klausia, ar tai svarbu (juo labiau – kam to reikia šiandien, kai nuo visokiausio vyksmo mirga marga, tik naudokis), tuomet tai reiškė ne tik pramogą, smagų pabuvimą su kitais, bet ir žinias, šviesą…

Nijolė LINIONIENĖ

Taigi – Tautkaičiuose vėl buvo šventė, šįkart savaitėlei likus iki Žolinės. Šis teatrų festivalis ne tik tradicinis: juo paminėtas klojimo teatro „Gegnė“ draugijos dvidešimtmetis. (Kad būtų aiškiau: draugija – tai visuomeninė organizacija, kuri pagal įstatymus turėjo teisę teikti paraiškas projektams, gauti finansavimą. Kultūros namų ar laisvalaikio salės, kaip vienu metu buvo vadinama, dramos būrelis tokių galimybių neturėjo.) Tad 2001 metų sausį susikūrusi, oficialiai užregistruota „Gegne“ pasivadinusi draugija – Tautkaičių teatro entuziastų sambūris. Imtasi veiklos, gana greitai atsirado kluonas, apie kurį seniai buvo svajota, be kurio dabar jau šį kraštą sunku įsivaizduoti, ėmė gražėti kiemas, erdvės aplink… Bet svarbiausia, kad vykstant šioms permainoms išliko ta pati dešimtmečius gyvuojanti teatro dvasia. Nes tai buvo tie patys, iki tol į sceną ėję, vėliau vaikus atsivedę, o pastarieji – jau savo vaikus nejučia patraukę žmonės. Tuo galėjome įsitikinti ne taip seniai, Juozo Baltušio pjesės „Gieda gaideliai“ premjeroje, kai scena buvo pilna jaunų žmonių.

„Vaiduokliai vienkiemyje“: Jaunutis Skirka (centre) dabar jau vienintelis iš senosios komandos. Jis – teatro seniūnas, padeda auginti jaunus artistus. Autorės nuotraukos

…Prasidėjo renginys ne ilgomis kalbomis, o susikaupimo ir tylos minute, pagerbiant pirmąją režisierę, 1950-aisiais pastačiusią minėtą J. Baltušio pjesę. Dabar Aldona Gudaitytė-Teiberienė visus, tikėkimės, stebėjo iš Anapus… Bendrystės, geranoriškumo visiems linkėjo Sasnavos parapijos klebonas Linas Baltrušaitis, pasidžiaugęs, kad šioje parapijoje yra tokia vieta, akcentuodamas, kad be maldos, tikėjimo ir kultūros esame niekas. Jis linkėjo gyvuoti ir džiuginti žmones dar daug dešimtmečių.

Pirmieji pasirodė šeimininkai, žiūrovų teismui pateikę, kaip juokauja, „klasiką“: Regimanto Kaškausko komediją „Vaiduokliai vienkiemyje“ (režisierė Onutė Miliauskienė, scenografė Birutė Labutytė). Pirmą kartą spektaklis pastatytas daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, keičiantis vaidintojų kartoms – vis atnaujintas. Šis variantas ketvirtasis. Kai po plojimų nuskambėjo sveikinimai ir padėkos iš Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojo Artūro Visockio, Sasnavos seniūnės Nijolės Smilgienės lūpų, Onutė Miliauskienė sakė šiuos žodžius skirianti kitiems. „Džiaugiuosi mūsų kaimo jaunais žmonėmis – nors ne vienas iš esančių scenoje nuolat negyvena čia, vis dėlto randa laiko, sugrįžta į tėviškę, o svarbiausia – turi noro eiti į sceną, vaidinti.“ Kur paslaptis? Ne vienas, čia atėjęs senelių (net prosenelių), tėvų pramintais takeliais, sako randantis bendraminčių, tuo pačiu ritmu kvėpuojančių žmonių…

Seinų lietuvių kultūros namų mėgėjų teatras „Kultuvė“, vadovaujamas Eugenijos Pakutkienės, lietuvišką žodį, klojimo teatro tradicijas jau dešimtmečius puoselėja Lenkijoje. Ne kartą jau svečiavosi Tautkaičiuose. Dabar atvyko po ilgesnio laiko ir atvežė gražios dzūkiškos tarmės prisodrintą Aldonos Surdokienės pjesę „Gyvenimo negandos“. Joje – senesni laikai, bet žmonių norai, problemos ir ydos tokios pačios…

O saulei pasirodžius ir kieme smagu…

Prienų kultūros centro mėgėjų teatras (vadovė Alma Vaišnienė) prikaustė žiūrovų dėmesį Antono Čechovo pjesės „Meška“ pastatymu. Nes reikėjo išgirsti subtiliai vibruojančias intonacijas, stebėti – tarsi stabtelint kadrui – veikėjų pozas… Vaizdas scenoje malonus akiai – estetiški rūbai, scenografija.

Na, o Kalvarijos „Titnago“ nereikia nė pristatyti – tiek jau kartų čia būta, daugybę kartų kartu su „Gegne“ dalyvauta festivaliuose, krivūlėse, šventėse daugybėje Lietuvos vietų. Kaip kitaip – praėjusiais metais sukako 35-eri metai nuo jo įkūrimo. Šis kolektyvas parodė Kęstučio Krasnicko režisuotą R. Činariovo pjesę „Brangusai pabučiavimas“, kurią galima įvardinti situacijų ar nesusipratimų komedija. Spektaklis ne kartą vaidintas – ir per tą laiką tikrai augo, nes kiekviena detalė ar veiksmas – nušlifuoti iki pavojingo aštrumo…

Ar bereikia sakyti, kad dėkota renginio rėmėjams (projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybės administracija), svečiams, o šie negailėjo gražių linkėjimų bei saldžių dovanų „Gegnei“. Kolektyvas dėkingas, nes planų ateičiai jau vėl nemažai, tik nežinia, kaip seksis juos realizuoti… Beje, prisiminta ir dar viena sukaktis – prieš 15 metų buvo įkurta Tautkaičių kaimo bendruomenė.

…Permainingi rugpjūčio orai nenugąsdino norinčių sekmadienį praleisti kitaip – ir kluone, ir lauke žmonių prisirinko, visus pasitiko smagi Girėnų (Vilkaviškio r.) kaimo kapelos „Versmė“, vadovaujamos Nomedos Klimauskienės, muzika, gražiai užpildžiusi ir pertraukėles tarp spektaklių, kvietusi į šokio ratą…