Taip kažkada įvardintą būseną (nuostatą) vėl patvirtino Gintarė Baltuškaitė. Muzikė – atlikėja ir pedagogė – jau seniai gyvenanti Italijoje, šio sugrįžimo metu kartu su Arnoldu Jasevičiumi padovanojusi marijampoliečiams puikų fortepijoninį koncertą, dalyvavusi ir akcijos „Atrakink kultūrą“ koncerte Kalvarijoje. Nesijaučia nutolusi nuo Lietuvos ar susvetimėjusi, nes nuolat bendrauja su Liudvinave gyvenančiais tėvais, sese Jurga Jasevičiene, palaiko ryšius su buvusiais bendramoksliais, kai tik gali, atvyksta. Kuo per devynetą metų po praėjusio pokalbio gyveno, kuo šiandien džiaugiasi mūsų kraštietė Gintarė iš Florencijos?
Nijolė LINIONIENĖ
Apie koncertą
Kai praėjusį kartą kalbėjome, pašnekovė sakė nesanti tikra, kada išgirsime ją Lietuvoje, Marijampolėje, nes atvažiuoti ir „pagroti tik šiaip sau“, kaip įvardijo – ne jos būdui. Jau tuomet buvo laimėjusi ne vieną konkursą, akompanavusi žymiems atlikėjams, sulaukusi viliojančių pasiūlymų ir, sakė, nenuleidžianti kartelės jokiu atveju. Šio koncerto idėja, sako, kilusi tvarkant, perklausant savo įrašus: mintis apie grojimą fortepijonu keturiomis rankomis nepaleido ir pamažu ėmė vystytis vizija… Tikrų, kaip dabar įprasta vadinti, kontaktinių, repeticijų buvo ne tiek daug – kai Gintarė galėjo atvykti iš Italijos, o ruošėsi abu pianistai individualiai, virtualiai… „Šis koncertas – kaip įrodymas, kad nesijaučiu emigrantė. Jis nei dėl garbės, nei dėl žinomumo. Pandemija žmones išvargino, daugelis buvo įpratę prie lengvos muzikos, todėl nesinorėjo varginti klausytojų sudėtingais kūriniais. O Piacolos muzika graži, nors ir nėra tokia jau paprasta, kaip kartais galvojama.
Reikėjo pagalvoti apie techninius dalykus: yra įvairių šio kompozitoriaus kūrinių aranžuočių, visokiems instrumentams, vieną kūrinį turėjome atlikti dviem fortepijonais – teko verstis su vienu, įsivaizduoti erdvę, kurioje grosime… Pradžioje planai buvo kitokie, bet dabar džiaugiuosi, kad grojome evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jeigu kada bus kitas koncertas – tada tikrai skambės tik klasika!“ Prieš koncertą Gintarė labai jaudinosi ir to neslėpė. „Iššūkis ir didelė atsakomybė koncertuoti čia, saviems žmonėms. Italijoje, kai einu į sceną viena, su ansambliu ar su vokalistais kaip akompaniatorė, klausytojai jau žino, ką išgirs, o čia…“
Apie klasiką
„Bet kurio atlikėjo repertuaras niekada neapsieis be baroko, romantizmo ir klasikos. To mokau ir savo mokinius, akcentuodama klasiką. Kai jie turi jos pagrindus, galima leisti paieškoti lengvesnių kūrinių, paklaidžioti, patiems pasiruošti ir nuspręsti, kaip tai atlikti. Man pačiai ieškoti bei surasti ir sudėtinga, ir smagu. Kiekvienam naujam koncertui ruošiu naują programą. Pianistę Gintarę Baltuškaitę atpažįsta kaip Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, Aleksandro Skriabino kūrinių atlikėją – tai man vis naujas iššūkis, nors repertuare daug kitų autorių. Daug repetuoju – ne dėl klausytojų, bet dėl savęs pačios. Svarbiausia ne techniniai dalykai.“ O kas mieliausia sielai? „Rachmaninovas!“
Apie darbo tempą
„Labai baltai pavydžiu savo bendramoksliams, kurie gali dažniau susitikti, bendrauti, dalintis mintimis ir emocijomis. Nors praėjusią vasarą ir pavyko parlėkti į Lietuvą, darbo tempas toks, kad turi labai skaičiuoti ir dėlioti valandas. Pedagoginis darbas ir šeštadieniais – iki popietės. Per pačią pandemiją kaip tik dalyvavau konkurse į valstybinę pedagogo darbo vietą. Nors jau penkerius metus buvau valstybinėje sistemoje, nors esu gerai žinoma, daug koncertuojanti, kviečiama ir seniai dirbu pedagoginį darbą – tai nieko nereiškia. Gerų muzikos pedagogų ir atlikėjų Italijoje labai daug, konkursas vyko viso Toskanos regiono mastu. Tai plati atrankos sistema, kurioje per ilgą laiką turi pereiti daug pakopų: dalyvauji daugybėje seminarų, turi žinoti visą teoriją, atsakinėti pats ir rašyti pastebėjimus, pasirodyti praktiškai – tave nuolat stebi… Viskas galutinai baigėsi birželio 23-ąją – dirbsiu pačioje Florencijoje. Daug ką nustebino – kaip tai sugebėjo ne italė?..“ Beje, prieš keletą metų ištekėjusi Gintarė savo pavardės nepakeitė ir nesudvigubino… Ką reiškia valstybinė darbo vieta? Pirmiausia – stabilumą, tačiau ir daug kitų dalykų.
Kai kalbėjome pirmą kartą, pašnekovė minėjo, kad su mokslo draugais yra subūrę trio, kurio repertuaras ir muzikavimo būdas kiek kitoks, nei klasikinis… „Draugais išlikome ir per atstumą – visi trys tebekvėpuojame tuo pačiu ritmu, nors per tiek laiko pasikeitė ir gyvenimo vietos, darbai, ir kiti dalykai. Bet susitinkame, pagrojame. Esu dėkinga savo vyrui, kad suvokia, koks man svarbus muzikinis gyvenimas ir tai, ką darau…“
Apie pandemiją
Negalėjome apie tai nekalbėti dar ir dėl to, kad Italija buvo viena labiausiai nukentėjusių šalių. Kaip gyveno, dirbo žmonės tais ilgais mėnesiais? Gintarė sako, kad tai buvo iššūkis visiems. „Seni žmonės kalbėjo: „Pergyvenau ir pirmąjį, ir antrąjį pasaulinius karus – žmonės tada mirdavo gatvėse, o dabar – ligoninėse.“ Iš pradžių buvo taip, kad darai tą – nežinai ką, išradinėjome dviratį… Tačiau galiu pasakyti, kad buvome tikrai lankstūs: per savaitę perėjome prie nuotolinio mokymo, Italijoje technologijoms visada skiriama daug dėmesio (kad ir kalbant apie muzikos įrašus), tik turėjome surasti naujus būdus, metodus – tiesiog prisitaikyti. Nesustojo nei mokymas, nei repeticijos – tik koncertinė veikla nutrūko. Bet ėmėme groti balkonuose!
Tačiau aš esu konservatyvi: kokios bebūtų technologijos, niekas neatstos betarpiško bendravimo su mokiniu (kaip ir su žiūrovais, klausytojais). Svarbu ne tik technika – turi perteikti nuotaiką, būseną. O ar gali tai apsakyti žodžiais? Gali tik šalia būdamas.“
Kaip bus ateityje – nė vienas nežinome (štai praėjus kuriam laikui po pokalbio išgirdome, kad Florencijoje – Europos karščio rekordai…). Gintarė sako, kad pas juos negali būti svarstymų – skiepytis ar ne, dirbant tokį darbą, kaip jos, tai privaloma. Ji sako apskritai nesuprantanti „keisto“ požiūrio į skiepus ir tuščias diskusijas…
Apie realizmą
„Esu realistė, visko pasiekiau pati, nesinaudoju lengvesniais keliais. Vertinu tai, ką turiu – buvo pasiūlymų išvykti į kitas šalis, taip pat ir už Atlanto, bet tai manęs nevilioja. Trumpam – mėnesiui, dviem – taip, esu buvusi ir Paryžiuje, Londone, ir Niujorke, bet visam laikui… Man geriausias poilsis – kelionės, nors sudėtinga išsiruošti ilgesniam laikui. Bet daug gražių dalykų ir Italijoje, pačioje Toskanoje: ir kalnai, ir jūra, ir tie senieji kaimeliai, maži miesteliai, kuriuos atrandi vis iš naujo… Šis kraštas labai turtingas.“
…O geriausia kelionė – į Lietuvą, „galvos išvalymas“ čia – Liud-vinave ar pas sesę. „Parvažiuoju – ir į daržą ar prie žoliapjovės, nesinori jokio kito bendravimo, tik su šeima. Na, šį kartą buvo kiek kitaip, teko ruoštis koncertui, buvo įtampos. Bet džiaugiuosi.“