Taip vadinasi prieš penketą metų išleista knygelė, skirta mūsų kraštiečiui, kurio šaknys – Kazlų Rūdos apylinkėse, o jo paties, artimųjų vaikystės, jaunystės takeliai vingiavo per Veiverius, Marijampolę, kitas vietas. Deja, apie jį, manyčiau, daugelis mūsų nelabai ką težino… Tenka pripažinti: jei ne skambutis į redakciją iš Kauno, kažin ar būtume atkreipę dėmesį, kad rugpjūčio 15 dieną sukako 150 metų žmogui, kuris buvo pirmasis lietuviškų vadovėlių autorius ir nuveikė daug kitų darbų, kurdamas švietimo pagrindus Lietuvoje, puoselėdamas lietuvybę – plačiąja prasme.

Birutės Bytautienės rankose – atestatas, liudijantis, kad Juozas Damijonaitis baigė Veiverių mokytojų seminariją.

Skambino Birutė Bytautienė, Juozo Damijonaičio sesers Natalijos anūkė (tai ji minėto leidinio autorė), sauganti, puoselėjanti šio Lietuvos šviesuolio atminimą. Ir neretai pamąstanti, kad ne tik šio, bet ir kitų sunkiausiais metais – vos atgavus lietuvišką žodį ir Nepriklausomybės pradžioje, po 1918-ųjų – lietuvišką švietimą kūrusių žmonių vardai ir darbai vis labiau užnešami užmaršties dulkėmis. Dažnai sakome: „Jei nebūtų buvę Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Jono Jablonskio…“ Tačiau Juozas Damijonaitis (ir ne jis vienas) buvo ne tik jų bendraamžis, bet ir bendramintis bei bendražygis.

Gimė jis 1871 metų rugpjūčio 15 dieną Marijampolės apskrities Beržiniškės kaime (Kazlų Rūdos savivaldybėje, 3 km į šiaurės rytus nuo Višakio Rūdos, prie Višakio upelio – N. L.) penkių vaikų šeimoje. Namie išmokęs skaityti lankė Višakio Rūdos pradžios mokyklą, 1887 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Nors tuomet buvo dėstoma rusų kalba, daug įtakos seminaristams turėjo čia dirbęs Tomas Ferdinandas Žilinskas (beje, gimęs Šunskų valsčiuje, Šunskuose ir palaidotas). Jo dėka jie gaudavo lietuviškos literatūros, J. Damijonaičiui įtakos turėjo ir tai, kad brolis Antanas, mokęsis Marijampolės gimnazijoje, pažinojo Vincą Kudirką – taip pamažu įsitraukta į slaptų kuopelių veiklą. Deja, baigus seminariją net 20 metų pagal tuometės valdžios „parėdymus“ teko dirbti įvairiose vietose ne Lietuvoje. Aktualiais klausimais rašė to meto leidiniuose „Draugija“, „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais.

Leidiniai buvo įvairūs – ant Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vaikų laikraščio „Žiburėlis“ – ir J. Damijonaičio nuotrauka.

1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą Juozas Damijonaitis pirmasis parengė specialistų ir dabar gerai vertinamus vadovėlius. Elementorių pradinei mokyklai „ABC pradžiamokslis“ (1906 m.) – viršelį puošia M. K. Čiurlionio iliustracija, „Trumpa lietuvių kalbos gramatika“ (1909 m.), aritmetikos vadovėlį (2 dalys), aritmetikos uždavinyną (3 dalys, 1922-1923 m.), skaitinius „Vaikų darželis“ (1922 m.). Spausdinta Varšuvoje, nemažai – Marijampolės „Dirvos“ bendrovėje ir kitur, tiražai buvo kartojami. Vadovėliai buvo tobulinami, taisomi, paskutinė „Gramatikos“ laida išėjo 1939 metais, jau po jo mirties.

Pirmojo pasaulinio karo metu šeima buvo nublokšta į Voronežą. Ten J. Damijonaitis lietuvių pabėgėlių vaikams dėstė lietuvių kalbą, organizavo lietuvių mokytojų institutą, aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, bendravo su Amerikos lietuvių organizacijomis. Į Lietuvą kartu su kitais pabėgėliais grįžo 1918-aisiais, apsigyveno Kaune. Dirbo įvairiose su švietimu susijusiose pareigose, toliau rašė vadovėlius.

Mirė Juozas Damijonaitis 1926 metais – dar būtų galėjęs daug nuveikti, nes ir patirties, gabumų bei norų turėjo daug. Tai buvo didelė netektis ne tik šeimai, bendraminčiams, bet ir Lietuvos švietimui. Svarstyta, kad jį galėjo palaužti ir nenumaldomas skausmas dėl ankstyvos vienos iš dukterų mirties… „Nuostabus kunigas ir rašytojas, Lietuvos humanitarinių mokslų fakulteto Garbės daktaras Juozas Tumas-Vaižgantas, bendravęs su J. Damijonaičiu, pastarojo nekrologą baigė tokiais žodžiais: „Amžiną atilsį sąžiningai pasidarbavusiam, daug pastačiusiam, o nieko nepagriovusiam…“ Tai citata iš Birutės Bytautienės knygelės.

Ponia Birutė į „Suvalkiečio“ redakciją atsivežė ir parodė tikrą lobį: originalius dokumentus, liudijančius praeities įvykius ir svarbias datas, J. Damijonaičio leistų vadovėlių pirmuosius egzempliorius – ir tai tik dalelė to, kas saugoma buvusiame šeimos name Kaune, kur jau senokai gyvena ji pati. Ir puoselėja erdvę, kuri yra ir privatus muziejus.

Vadovėliai: ABC – su M. K. Čiurlionio iliustruotu viršeliu.

Kaip minėta, Birutė Bytautienė yra netolima Damijonaičių giminaitė, gimusi, pačios žodžiais tariant, po tuo pačiu dangum, tuose pačiuose kraštuose. 1960-aisias atvažiavo į Kauną „studijuoti žemės ūkio mokslų“. Kaip ir daug kitų, rinkosi tai, apie ką daugiausia žinojo… Apsigyveno pas Stefaniją Damijonaitienę; čia gyveno ir jos dukra Birutė Strolienė su vyru keramiku bei Stefanijos sesuo Natalija Vitkauskienė su šeima. Šių žmonių įkalbėta ir skatinama Birutė atsisakė minties apie žemės ūkį, o pasuko į mediciną. Tapo medicinos seserimi, paskui įstojo į tuometį Kauno medicinos institutą. Mokėsi ir dirbo – paskui daugiau kaip keturis dešimtmečius dirbo vaikų gydytoja.

Tačiau ji dėkinga ją globojusiems žmonėms ne tik už tai. „Jei nebūčiau pakliuvusi į šią šeimą – nežinia, kas aš būčiau, kaip būtų susiklostęs gyvenimas. Buvau iš kaimo – iš miško vidurio, ir tai, ką matydavau, atrodė kaip kino filmas… Juk susirinkdavo šviesuolių „kupeta“: menininkų, tarpukario inteligentų – aš išplėtusi akis tik žiūrėdavau, kaip jie elgiasi, bendrauja, linksminasi, kaip paserviruotas stalas… Esu dėkinga tiems žmonėms ir tiems namams, kuriuose tikrai išliko ten buvusiųjų dvasia. Stefanija Damijonaitienė šį pasaulį paliko 1998 metais, nebėra ir dukros su žentu.“
Likimas taip klostėsi, kad iš šių namų išėjusi, savo gyvenimą sukūrusi pašnekovė vėl į juos sugrįžo prieš porą dešimtmečių. Gyvena tarp istoriją ir čia gyvenusių žmonių gyvenimus menančių daiktų, lanko kapus…

Juozas Damijonaitis buvo palaidotas senosiose Kauno kapinėse. 1959 metais jas uždarius palaikai buvo perkelti į Petrašiūnų panteoną. Viena greta kitos dviejų Lietuvai nusipelniusių asmenybių, bičiulių – Jono Jablonskio ir Juozo Damijonaičio – amžinojo poilsio vietos. Tačiau pašnekovė sako pastebinti, kad didžiojo kalbininko kapą lankant moksleiviams ar lankytojų grupėms, pasakojant apie jo nuopelnus, kito nusipelniusio žmogaus vardas nepaminimas. Nežinomas?

J. Damijonaičio vardu pavadinta viena Kauno gatvių, jo vadovėliai bei jo siūlyti mokymo metodai tebedomina šios srities specialistus, jo vardas minimas išskirtinių sukakčių progomis…