Vilkaviškiečiai (Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras) vykdo projektą „Pagaminta Vilkaviškyje“. Kaip pasakytų klasika tapusio animacinio filmuko apie Karlsoną herojė Freken Bok, kuo mes blogesni? Pradėję skaičiuoti, kas ekologiškai gaminama ar auginama Marijampolės, Kalvarijos ar Kazlų Rūdos savivaldybėse ir jų ūkiuose, lenkėme rankų pirštus ir jų pritrūkome – šaltalankiai, avys, smidrai, aliejai, mėsiniai galvijai, įvairiausi maisto produktai ir t. t. Visiškai drąsiai ant daugelio produktų galėtume klijuoti gražias etiketes su užrašu: „Pagaminta Marijampolės krašte“.
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto profesorius, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Dalius SERAFINAS pasakoja, kad ši vasara buvo labai intensyvaus darbo metas. Aplankyta daug ūkių, vyko apskritojo stalo diskusijos apie trumpųjų biologiškai vertingo maisto tiekimo grandžių plėtros Marijampolės regione iššūkius ir galimybes. Lankydami regionus, mokslininkai, savivaldos, verslo atstovai ieškojo verslininkų ir ūkininkų, kurie būtų suinteresuoti trumpųjų maisto tiekimo grandinių įgyvendinimo projektu. Pagrindinis projekto tikslas – suprojektuoti trumpąsias maisto tiekimo grandis iki 50 km spinduliu aplink Marijampolės ir Vilkaviškio savivaldybes, siekiant spręsti regiono socialinius, ekologinius, ekonominius ir sveikos gyvensenos iššūkius. Tokių grandžių esmė: produktai auginami, perdirbami ir vartojami kuo mažesnėje teritorijoje.
Profesorius Dalius Serafinas. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka.
– Trumposios maisto tiekimo grandinės – tai Europos žaliojo kurso, žiedinės ir socialinės ekonomikos principų dalis. Tai galimybė Lietuvoje atverti rinkas vietos produktams, aprūpinti vartotojus šviežiu ir biologiškai vertingu maistu, ugdyti sveiką gyvenseną, tausoti gamtą ir jos išteklius, skatinti bendruomenių ekonominį ir socialinį gyvybingumą. Pagrindinė trumposios maisto tiekimo grandinės idėja – sukurti ir patiekti tiesiai vartotojui aukštos biologinės vertės produktą, visoje šioje grandinėje naudojant kuo mažiau tarpininkų ir išsaugant kuo daugiau mūsų organizmui būtinų biologiškai vertingų medžiagų, – sako prof. Dalius Serafinas. – Moksliniais tyrimais nustatyta, kad biologiškai vertingų medžiagų kiekis priklauso nuo augalo veislės ir nuo augalo brandos – jei augalas nepakankamai subrendęs, vertingų medžiagų kiekis jame skiriasi iki 10-ties kartų. Vietoje užaugintus produktus skatinama rinktis ir dėl ekologinio aspekto – tai mažina žalingą poveikį žmogui ir aplinkai, nes mažėja transportavimo atstumai, kaštai (tik pagalvokime, ką reiškia atgabenti morkas ar kopūstus iš Graikijos, Ispanijos ar Afrikos), šiltnamio efektą skatinančių dujų kiekiai, elektros energijos sąnaudos, galima naudoti daugkartines pakuotes.
Nuo hobio – prie sistemos
Siekiant ilgalaikės naudos visai bendruomenei, anot profesoriaus, reikia bendrų pajėgų – valstybės, savivaldos, ūkininkų, įvairių institucijų ir, žinoma, vartotojų. Reikia ir pasitikėjimo vieni kitais. To nepadarius, bus tik atskiros veiklos, galima sakyti – ūkininkų saviveikla ar hobis. Reikia sistemos, kuri veiktų. Taip pat svarbu ugdyti vartotoją, kad jis suprastų kokybiško, biologiškai vertingo maisto įtaką sveikatai. Itin svarbu, kad kokybišką maistą gautų vaikų darželių, mokyklų ugdytiniai, ligoniai. Minimalus kokybės laiptelis turėtų būti „Rakto skylutės“ simbolis, kuriuo pažymėti produktai atitinka aukštus sveikatos reikalavimus.
Apie pinigus. Kaip be jų?
Bet kurioje veikloje negana vien entuziazmo, visada reikia galvoti ir apie pinigus. Taigi čia – tobulas pinigų sukimosi ratas: perkame iš savo regiono augintojų, pinigai lieka tame pačiame regione, tad smulkieji verslai gali išsilaikyti, gamintojai (jų šeimos) gali pirkti kitas paslaugas – kultūros, švietimo ir pan. Pasak prof. D. Serafino, skaičiuojama, kad viena gamybinė darbo vieta sukuria apie penkias darbo vietas ne gamyboje. Taigi toks projektas stiprintų regionus, padėtų smulkiesiems ekologiniams, biodinaminiams ūkiams rasti savo nišą, atsilaikyti prieš globalią konkurenciją.
Nauda ir žemei, ir žmogui
Būtų keista, jei Suvalkijoje, kur derlingiausios žemės, nebūtų puikių, ekologiškai veikiančių ūkių. Čia auginami mėsiniai galvijai ganosi natūraliose pievose, švariai nuėda užželiančias pievas, jos nepersėjamos, taip išsaugoma daugiau augalų rūšių. Toks gamtą tausojantis ūkis yra atsparesnis klimato kaitai, sveikesnis karvių pienas ir kokybiškesnė mėsa.
D. Serafinas mini ekologinius Suvalkijos ūkius, kuriuose lankėsi: Vinco Bagdono (Kalvarijos sav. Pagraužių k.), kur jau 19 metų puoselėjama žemdirbystė ir auginami mėsiniai galvijai, Eglės Markevičiūtės (Kalvarijos sav. Sangrūdos sen.), kuriame auginami galvijai ir pašarai jiems, ūkis sėkmingai gyvuoja jau 15 metų. Šiuo metu Eglė su vyru ekologiškai ūkininkauja beveik 300 hektarų, augina apie 170 mėsinių galvijų bandą. Ir tai – ne riba. Marijampolės sav. Gudiškių k. aplankytas Kęstučio Mykolaičio ekologinis ūkis, jame auginamų sėklų asortimentas labai platus: pupos, žirniai, rugiai, kvietrugiai, judros, garstyčios, kanapės, linai ir kt. Taip pat šiame ūkyje galima nusipirkti šviežiai čia pat išspausto ekologiško aliejaus – kulinarijos gurmanams ir sveikuoliams toks aliejus yra neįkainojamas skonio ir sveikatos prasme. Ir tai – tik keletas pavyzdžių.
Darnoje su gamta
– Žmonės, besidomintys sveika gyvensena ir sveika mityba, naudojantys produktus iš augalų, vertinantys šiuolaikines technologijas, kurios padeda išsaugoti produkte didelius kiekius mūsų organizmui vertingų ir būtinų medžiagų, ne tik stiprina savo sveikatą, imunitetą, bet tokiu gyvenimo būdu atveria ilgalaikes perspektyvas saugoti gamtą. Tai labai aktualu, nes jau visi matome, kad žmonija stovi ant ekologinės katastrofos slenksčio. Tai ne žodžiai, bet praktiški žingsniai, kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti saugant gamtą, – baigdamas pokalbį sakė profesorius D. Serafinas.
