Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai SKAT (KASP) 30 metų

Lietuvos Respublikos (LR) Aukščiausiosios Tarybos 1991 01 17 įstatymu Nr. I-958) buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Nuo 1998 m. pavadinimas pakeistas į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP).

Švenčiant SKAT (dabar KASP) įkūrimo trisdešimtmetį 2021 08 21 Vilniuje Lietuvos kariuomenės Ordinariato pagrindinėje Šv. Ignoto bažnyčioje aukotos šv. Mišios. Mišių aukoje paminėti žuvusieji už Tėvynės laisvę savanoriai, taip pat ir 1991 m. rugpjūčio 21 d. prie Parlamento žuvęs SKAT Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas. Joms pasibaigus prie Krašto apsaugos ministerijos esančio paminklo generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui surengta SKAT kūrusių etatinių darbuotojų ir savanorių rikiuotė (apie 250 savanorių). Joje dalyvavo SKAT štabo, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos rinktinės su buvusiais rikiuotės vadais. Krašto apsaugos viceministrui Žilvinui Tomkui raportavo pirmasis Alytaus rinktinės vadas Arūnas Dudavičius (dabar ats. plk.). Buvo sugiedotas Lietuvos himnas, padėtos gėlės prie generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo. Rikiuotę sveikino Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, pirmasis krašto apsaugos ministras garbės savanoris Audrius Butkevičius.

Toliau renginio dalyviai pajudėjo link Vilniaus įgulos karininkų ramovės, kur vyko SKAT (dabar KASP) trisdešimtmečio sukakčiai skirta konferencija. Jos vedėjai: ats. plk. Arūnas Dudavičius, dim. gr. Zigfridas Jankauskas ir ats. mjr. Dalius Sinkevičius. Renginys pradėtas tylos minute, kuria pagerbtos 1991 m. sausio 13-osios, gegužės 19-tos, liepos 31-os ir rugpjūčio 21-os dienų aukos, slenkant kadrams su žuvusiųjų ir mirusiųjų nuotraukomis, kurias atrinko ats. mjr. Dalius Sinkevičius. Konferencijos dalyvius sveikino Sausumos pajėgų vado pavaduotojas plk. Artūras Jasinskas, KASP štabo viršininkas plk. ltn. Mantas Juozaitis, kuriam dar buvo pavesta rinktinių vadams įteikti suvenyrus. Kaip idėja prisiminti pirmąsias savanorių uniformas 30-mečio proga buvo pasiūtos žalsvos kepuraitės, kurias užsidėjo Alytaus, Telšių, Ukmergės rinktinės savanoriai ir pirmieji rinktinių vadai. Tai šios šventės simbolis ir išskirtinumo ženklas, kad asmuo yra SKAT savanoris.

LR Seimo narys, karo istorikas prof. Valdas Rakutis pasidalijo mintimis tema – „SKAT: istorinis vertinimas“. Profesorius priminė Graikijos antikinį herojų Jasoną, kuris vyko į Kolchidę, dabartinį Sakartvelą, Aukso Vilnos atvežti. Vietinis karalius davė baisų išbandymą. Tai buvo drakono dantys, kuriuos pasėjus iš žemės išaugtų nauja kariuomenė. Tad savanorių kariuomenę profesorius ir pavadino tais drakono dantimis, kuri, atėjus pavojui, išauga iš niekur. Nes labai sunkiais laikais, kai krašto kariuomenės nėra, ar kraštą užvaldęs koks priešas, ar visiška beviltiška situacija, iš drakono dantų išauga kariuomenė.

Prof. V. Rakutis sako, kad sukilėlius daugiausia žinome iš XIX a., bet jų būta XVIII a. ir anksčiau. Kas 30 m. kiekviena karta užaugina savo sukilėlius. Ir nors skaičiuojame tris savanorių kartas, tačiau nėra tikslaus šitų savanorių skaičiaus. Jie atsiranda tada, kai tauta praranda laisvę ir nepriklausomybę. Kiekviena karta mokosi iš savo senelių, tėvų pasakojimų. Tai įstringa atmintyje ir kai ateina laikas, tie drakono dantys duoda želmenį, kad užaugtų nauja kariuomenė. Tinkama švietimo sistema per 1918–1940 m. nepriklausomybės laikotarpį išaugino drakono dantis, ir jie neblogai sudygo 1990 metais. Aišku, dar vyko partizaninis karas, 1941 m. sukilimas, kurio jokiu būdu negalima užmiršti. Nors ir metais pavėluota po nepriklausomybės praradimo, bet žmonės tai padarė, ėjo ginti savo Tėvynės. Daugelis jų žuvo, net du tūkstančiai, lygiai tiek, kiek per 1918–1920 nepriklausomybės kovas. Profesorius teigia, jei mes užmiršime 1941 m. sukilimą, mus po 40 m. taip pat užmirš. Lietuva turi savo didvyrius ir privalo juos minėti.

1990 m. tik paskelbus nepriklausomybę, labai greitai buvo paskelbtas pirmasis šaukimas į savanorius. Visais laikais savanoriai yra pavojingi, nes jų negalima kontroliuoti. Bet be jų taip pat neįmanoma. Kai reikalas prispaudžia, jie pašaukiami. Todėl profesorius sako, kad nereikia stebėtis, jog kažkas nepastebėjo savanorių, jų neįvertino.
Valstybė nėra vien tiktai partija ar vien vyriausybė. Valstybė yra daug daugiau, su visais žmonėmis ir su visais drakonų dantimis. Ir kai ateina sunkūs laikai, visa ši jėga sukyla. Kai pergalė iškovota, vėl visi grįžta į savo vietas. Dar profesorius pastebi, kad nereikia svajoti, jog dabar laikai kiti, nesižvalgyti atgal, o žiūrėti tik į priekį – turėsime gerovės valstybę. Jis nuramina – kaip buvo prieš du tūkstančius metų, taip bus ir du tūkstančius po jų.
„Norėčiau jums padėkoti, gerbiamieji bendražygiai, už tai, kad jūs atlaikėte tada, bet negalvotumėte apie tai, kaip čia viskas blogai, bet konkrečiai dirbti tą darbą, t. y. auginti jaunąją kartą, kad jinai prireikus galėtų ginti Tėvynę,“ – palinkėjo profesorius.

„SKAT kūrimosi iššūkiai, karinio rengimo organizavimas, valstybinių objektų apsauga, Rusijos ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Lietuvoje, kontrolė ir jų išvedimas,“ – šia tema pranešimą skaitė ats. plk. A. Dudavičius. „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pradeda 19–40 metų vyrų, kurie norėtų tarnauti savanoriais krašto apsaugos sistemoje, registraciją. Jeigu Jūs pasiryžę padėti laisvos Lietuvos Krašto arba Pasienio apsaugai, kviečiame, užpildžius anketą, registruotis artimiausioje Sąjūdžio būstinėje,“ – toks skelbimas buvo išplatintas būsimiems savanoriams. Greitu laiku miestuose buvo suformuoti SKAT rinktinių štabai ir kuopos, kovinio rengimo organizavimas, valstybinių objektų apsauga pagal LR Vyriausybės 1991 12 17 nutarimą Nr. 569 (1200 savanorių saugojo 32 energetikos objektus), Rusijos Federacijos karinių dalinių blokavimas ir kontrolė pagal SKAT vado 1992 05 13 įsakymą Nr. 159 (SKAT kariai pastatė 44 postus prie Rusijos kariuomenės dalinių, dislokuotų Lietuvoje. Postuose budėjo apie 1000 savanorių. Buvo patikrintas 18341 karinis automobilis ir 47810 Rusijos Federacijos kariškių.) Rusijos kariuomenė buvo išvedama keturiais etapais: I etapas 1992 09 08–12 31, II etapas 1993 01 01– 03 31, III etapas 1993 04 01 – 06 30, IV etapas 1993 07 01 – 08 31.

Pirmosios SKAT žaidynės įvyko 1991m. liepos mėn. Vingio parke Vilniuje, antrosios – 1992 m. liepos m. Kalnų parke Vilniuje, trečiosios – 1993 m. liepos m. Dainų šventės parke Klaipėdoje. Žaidynių pagrindinis iniciatorius ir organizatorius – dim. mjr. Antanas Burokas. Į šių žaidynių renginius buvo kviečiama ir visuomenė, kad artimiau susipažintų su savanoriais ir jų veikla. 1991–1992 m. SKAT tarnavo apie 12 tūkstančių savanorių.
SKAT Kauno rinktinės vadas garbės savanoris dim. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas perskaitė pranešimą „SKAT rinktinių kūrimosi laikmetis“, kuriame atskleidė Kauno rinktinės kūrimąsi jau 1990 m. lapkričio 23 d., kai apsirengę juodomis uniformomis, kariai žygiavo Kauno gatvėmis, o žmonės juos sveikino, dovanojo gėles. Pirmasis vadas V. E. Straleckas didžiavosi savo rinktinės kariais, kurių kasdien pasipildydavo po 100 ir po trijų mėnesių rinktinę sudarė 2 tūkstančiai žmonių. Pirmiausia vadas pradėjo karius treniruoti ir tai vykdavo kasdien. Kariai atlaikė 1991 m. sausio 13-ąją, neleido įsiveržti į Parlamentą, neleido nuversti Vyriausybę. Ypač kariai kovėsi prieš sausio įvykius – sausio 8 ir 9 dienomis – su priešiškomis „Jedinsvos“ jėgomis. Vadas apgailestauja, kai sakoma: visa tauta gynė Lietuvą. Daugelis žmonių stovėjo prie Lenkijos sienos ir laukė, kuo viskas baigsis. Ir prie Parlamento stovėjo apie 10 tūkstančių žmonių, kurie apgynė Lietuvą.

Konferencijoje buvo priimtos dvi rezoliucijos: „Dėl LKKS (Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjunga) medaliui valstybės statuso atstatymo“ ir „Dėl laisvės kovų monumento Lukiškių aikštėje.“

Konferencija užbaigta Juozo Naujalio daina Maironio žodžiais „Lietuva brangi“, kurią atliko Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė) pritariant visiems susirinkusiems.
Šios dienos programa tęsėsi LR Seimo didžiajame kieme surengta Parlamento gynėjų rikiuote. Turėjusi vykti sausio 12 d., dėl pandemijos perkelta į rugpjūčio 21 d. kartu pagerbiant ir 1991 m. rugpjūčio 21 d. žuvusį Parlamento gynėją savanorį Artūrą Sakalauską. Vėliau prie netoliese Seimo rūmų esančio paminklinio akmens, skirto savanoriui Artūrui Sakalauskui, įvyko jo 30-ųjų žūties metinių pagerbimo ceremonija. A. Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais. Pagarbą Parlamento gynėjui A. Sakalauskui išreiškė LR Prezidentas Gitanas Nausėda atsiųstame laiške. Kalbėjo LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, LR Seimo Pirmininko pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys. Savanorio motinai Genovaitei Sakalauskienei netekties žaizda niekados neužgis, tačiau, vis su skausmu prisimenanti sūnų ir žinanti, kad kovos be aukų nebūna, ji su nerimu žvelgia į Lietuvos ateitį…

Lidija VELIČKAITĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.