Dr. Ramūnui Valiokui – 51-eri. Iš Kybartų kilęs biofizikas, dirbantis su bio- ir nanotechnologijomis, kuriantis naujas medžiagas, kurios dažniausiai gali būti naudojamos medicinoje (pvz., implantams gaminti), elektronikoje ar tiesiog kasdienybėje. Nors jo darbo vieta Vilniuje, bet pandemijos metu apsigyveno savo senelių krašte – Lazdijų apylinkėse, turi nedidelį biurą Marijampolėje, čia į gimnaziją eina ir du sūnūs. Įkūręs laboratoriją, patentavęs išradimus ir įsteigęs jiems komercializuoti skirtas įmones, dabar turi ir ekologišką ūkį.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Kam tas ūkininkavimas?

Ūkininkavimas, sako Ramūnas, idealiai tinka žmonėms, kurių dienotvarkės įtemptos, kurie nuolat patiria stresą. Pasitraukti iš didmiesčio zonos tapo netgi madinga. Tokie dabar laikai, kad dirbti gali visur, kur yra internetas, net kieme po obelimi, jei taip sekasi. Vis dėlto tai būtų beveik dykinėjimas – jei jau gyveni kaime, tai kaip be gyvulio, be paukščio? Nes va – žolės pilna, tegul sau maitinasi.

– Esu iš tos kartos, kuri dar pažįsta kaimą, – sako Ramūnas. – Ekonomistė žmona irgi vasaromis talkindavo savo senelių sodyboje Aukštaitijoje. Patiems užsiauginti sveiką maistą neatrodė iššūkis. Taigi dabar šeimos ūkyje – mėsiniai galvijai ir paukščiai. Negana to, hobis ir noras turėti sveiko maisto šeimai išaugo į vidutinį apie 150 ha ūkį, net sukurta pora darbo vietų.

Mėsinių galvijų melžti nebūtina

Dr. Ramūnas Valiokas. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Ramūno ūkyje – aberdyn angus, škotų veislės, mėsiniai galvijai.

– Tai populiari ir patikima veislė, – sako mokslininkas, tapęs ir ūkininku. – Gyvuliai ganomi pievose, pamiškėse, šeriami tik žole ir šienu. Mėsinių galvijų nereikia melžti, karvės veršiukus žindo savo pienu septynis mėnesius. Mėsos kokybė priklauso nuo to, kaip gyvulys laikomas ir kuo šeriamas. O šių ekstensyviai auginamų galvijų mėsa išties kitokia – panaši į laukinieną: tamsesnė, skaidulinga. Tas pats ir su paukščiais – žolės jiems pjauti nereikia, žąsys puikiausiai ganosi aptvertose pievose, o natūraliai augusių paukščių skerdiena – puiki! Daug kas rudenį vargsta su krituoliais obuoliais – nėra jų kur dėti, jie greitai pūva, o žąsims tai pats didžiausias desertas.

Klausantis net imi galvoti, gal per Kalėdas tokių obuoliais nupenėtų žąsų mėsa iš karto obuolių skonio?

Laisvi galvijai – sulaukėjusiose pievose

Ūkis įsigijo gana sulaukėjusias žemės valdas, o galvijai, pasirodo, puikiai atstato kraštovaizdžio elementus, kokie buvo gal prieš dešimtmečius. Štai, sako Ramūnas, Švedijoje, Vokietijoje, kur jam tekę dirbti, pastebėjo, jog labai propaguojamas ūkininkavimas, kurio metu atstatomas kraštovaizdis. „Atrodo, kad Lietuvoje tai kol kas nepakankamai skatinama, – mano pašnekovas. – O juk yra „Natura 2000“ – specialių saugomų teritorijų tinklas, kuris vienija visas Europos Sąjungos šalis, taip siekiama išsaugoti vertingiausias natūralias augalų bei gyvūnų rūšis ir jų gamtines buveines ateities kartoms, neatsižvelgiant į šių dienų valstybių sienas. Ir tai nereiškia, kad tose teritorijose reikia nutraukti lig šiol vykdytą ekonominę veiklą. Kaip tik – ten gali prireikti žmogaus veiklos pritaikymo ar pakeitimų“. Taip atsitiko ir dr. R. Valioko ūkyje – kadangi jų pievos patekę į „Natūra 2000“ tinklą, jose puikiausiai gali ganytis gyvuliai. Ir už tai net galima gauti papildomą paramą.

O kaip vilkai?

Į klausimą, kaip savo galvijus pavyksta apsaugoti nuo vilkų, Ramūnas turi gerą atsakymą:

– Taip, yra buvę, kad vilkai ir avių, ir ėriukų yra papjovę. Tai savotiška duoklė gamtai. Vilkai šiose vietose gyveno ir gyvens. Bet išmokome, kaip geriau apsaugoti savo gyvulius – yra tam tikri elektrinio piemens įrengimo būdai, kad į aptvarą vilkams nekiltų noro patekti. Tiesiog reikia domėtis metodikomis ir viską daryti kaip reikia, o ne „bile kaip“. Be to, karvės pačios apsaugo savo vaikus nuo vilkų, jos elgiasi panašiai kaip laukiniai žvėrys – turi instinktus ir moka saugoti jauniklius nuo plėšrūnų.

Dar apie žąsis ir kitus sparnuočius

Ūkyje ganosi apie 300 žąsų ir 200 ančių.

Ramūno ūkyje, kaip jau minėjome, gagena žąsys – lietuviškos, genofondinės. Kaip tik tokių ir norėjo, nors dabar tokios tendencijos, kad vietines veisles vis labiau išstumia atvežtinės. Be daugiau kaip 300 žąsų, yra ir apie 200 ančių – mišrios veislės, nes vietinėms artimų galima rasti turbūt tik Vokietijoje. Ramūnas sako sąmoningai pasirinkęs neįmantrias veisles, kad nereikėtų ypatingos ir nuolatinės priežiūros.
– Įdomu mokytis naujų dalykų, smagu bendradarbiauti su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto, esančio Baisogaloje, mokslininkais, kartu jau dalyvaujame tyrimų projektuose, – pasakoja mokslininkas ir ūkininkas Ramūnas.

Ar ūkininkauti sudėtinga?

Šeimos ūkis jau nemažas. Tačiau viskas prasidėjo nuo mažų bandymų. Gyvendamas Vokietijoje matė, kaip darbus mieste turinčios šeimos augina kokius keturis deksterius (mažuosius galvijus) ir užsiaugina sau mėsą. „Juk nebūtina dėl to tapti ūkininku“, – įsitikinęs pašnekovas.

Prisimena, kad gyvendamas Frankfurto priemiestyje stebėjo, kaip mieste dirbantys kaimynai prie namų augina vištų ir turi kiaušinių maistui. Visada šviežių! O ir kieme gražu. Dabar, sako Ramūnas, kaip tik vėl „ant bangos“ yra tokie šeimų ūkeliai – ūkiais jų nepavadinsi. Nors tėvai ir seneliai taip gyveno, daugeliui miesto žmonių toks gyvenimo būdas jau pamirštas, bet gal verta prisiminti?

Pabaigoje – apie mokslo pažangą

Išties – ne tik apie ūkį kalbėjomės su Ramūnu. Prieš atsisveikindama paprašiau, kad „žmonių kalba“ papasakotų apie savo, mokslininko veiklą ir pateiktų kokį įdomesnį pavyzdį.
– Akivaizdžių savo mokslo žinių ir išradimų pritaikymą nedaugeliui tenka pamatyti savo akimis. Koks nors visų naudojamas vaistas, prietaisas ar medžiaga būna daugelio žmonių ir daugelio metų bendro darbo rezultatas. Bet pirmiausia galima paminėti naujos kartos implantus, kurie padeda žmogaus kūnui pačiam pataisyti ligos ar traumos sužeistus audinius ir organus, taip pat pažangius greituosius testus – ne tik COVID, bet ir vėžiniams susirgimams aptikti. Kitas pavyzdys: pasaulyje didėjant geriamojo vandens trūkumui, kuriamos technologijos, kurios leistų nesunkiai išvalyti vandenį. Į specialų plastikinį buteliuką įpylus nešvaraus vandens ir padėjus buteliuką prieš saulę, ultravioletiniai spinduliai aktyvuotų nanodaleles, kurios surinktų įvairias pašalines medžiagas, išnaikintų vandenyje esančias bakterijas, – pateikė pavyzdį biofizikas dr. Ramūnas Valiokas.

Yra vilties, kad vandens turėsime – jei turėsime saulės, pievų, medžių ir savo rankomis nesunaikinsime gamtos. Ir tai – jau ne tik mokslininkų, bet kiekvieno mūsų uždavinys.