Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Kaip į mokyklas grįžti saugiai?

Į ilgą laiką buvusias tuščias mokymosi įstaigų klases jau sugužėjo moksleiviai, išsiilgę draugų ir mokytojų. Tačiau, norint pratęsti saugų kontaktinį ugdymą ir užtikrinti visų saugumą, dabar kaip niekada svarbu pasiskiepyti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.

Dalijamės LSMU Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovo prof. Rimanto Kėvalo komentaru apie COVID-19 žalą vaikams bei galimas komplikacijas ir pilietės mintimis apie vakcinaciją.

Vaikai skiepijosi savo noru

Vijolė iš Ukmergės atvirauja, kad yra pripratusi nuolat laisvai judėti ir keliauti po šalies apylinkes, todėl nenori, kad, didėjant susirgimų kiekiui, savivaldybės vėl būtų uždarytos.
„Gerai, kad gyvename nuosavame name netoli miško. Jei vėl įsigalėtų griežti suvaržymai, eisime pasivaikščioti į mišką, tęsime pavasarį ir vasarą pradėtus darbus“, – teigia ukmergiškė, kuri pati, jos vyras, trys vaikai ir kiti artimiausi šeimos nariai yra pasiskiepiję nuo koronaviruso.

Ukmergiškė Vijolė supranta, kad vakcinacija – būtinas žingsnis.

Ukmergiškė Vijolė supranta, kad vakcinacija – būtinas žingsnis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Moteris prisipažįsta, kad iš pradžių prasidėjus vyresnių žmonių vakcinavimui buvo kiek sumišusi, nes dėl vidutinio sunkumo astmos ji priklauso rizikos grupei. Tačiau daug domėjosi, konsultavosi su gydytojais ir nusprendė vakcinuotis, nes suprato, kad tai yra būtinas žingsnis.

„Tiek aš, tiek mano mama pensininkė jau buvome pasiskiepijusios ir mums nekilo jokių sveikatos sutrikimų, todėl vaikų vakcinacijai taip pat nė kiek nesipriešinau. Mano vyresnioji dukra, norėdama laikyti egzaminus, turėjo rinktis tarp testų darymo ir vakcinacijos, ir ji pati nusprendė pasiskiepyti. Kai tik buvo patvirtinta, kad galima skiepyti vaikus nuo 15-os metų, mano septyniolikmetė dukra irgi žengė šį žingsnį, o kai tai buvo galima daryti ir nuo 12-os, pasiskiepijo keturiolikmetis sūnus“, – pasakoja ukmergiškė.

Saugumo reikalavimai ugdymo įstaigoms

Siekiant saugiai grįžti į kontaktinį ugdymą šalies mokyklose, jau pasiskiepijo daugiau nei 80 proc. švietimo sektoriaus darbuotojų visoje Lietuvoje ir 25 procentai 12–15 metų mokinių.

Kontaktinis mokymas visose švietimo įstaigose bus vykdomas užtikrinant maksimaliai saugias sąlygas ir laikantis reikalavimų.

Visi švietimo įstaigų darbuotojai ir mokiniai nuo 5-os klasės uždarose patalpose privalo dėvėti kaukes.

Ugdymo procese dalyvaujančių grupių, klasių vaikų ir mokinių srautai atskiriami, o prieš pamokas ir kiekvienos pertraukos metu privalu vėdinti patalpas.

Pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas bei pirminį profesinį mokymą vykdančios ugdymo įstaigos pasirenka vieną iš šių testavimo metodų: nosies landų tepinėlių ėminių kaupinių PGR tyrimus (kas 4–7 dienas) arba savikontrolę greitaisiais SARS-CoV-2 antigeno testais (kas 3–5 dienas).

Imunitetą turintiems – pasiskiepijusiems ar persirgusiems mokiniams – testuotis nereikia.

Karantino žala vaikams – didžiulė

LSMU Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas pabrėžia, kad šiemet, rugpjūčio 22 d., Amerikos pediat-rų akademija, Kanados pediatrų draugija, Europos Sąjungos pediat-rų akademija ir Europos pirminio pediatrinio gydymo konfederacija pateikė aiškią nuomonę dėl vaikų nuo 12 metų ir vyresnių vakcinavimo nuo COVID-19. Vieningai patvirtinta, kad vaikams skiepijimas yra saugus ir veiksmingas.

Profesorius Rimantas Kėvalas įspėja apie sunkius koronaviruso šalutinius poveikius, kurie gali atsirasti net ir persirgus lengva forma.

Profesorius Rimantas Kėvalas įspėja apie sunkius koronaviruso šalutinius poveikius, kurie gali atsirasti net ir persirgus lengva forma.
LSMU Kauno klinikų nuotrauka

– Remiantis paskelbtais duomenimis, visame pasaulyje koronavirusu sirgo apie 212 mln. suaugusiųjų, o mirė apie 4,5 mln. Nors vaikų mirčių atvejai yra pavieniai ir jų serga apie 5 proc., tiek UNICEF, tiek Pasaulio sveikatos organizacija labai aiškiai pareiškė, kad dėl pandemijos ir dėl karantino pasaulyje nukentėjo 1,5 mlrd. vaikų, – tvirtina prof. R. Kėvalas, pridurdamas, kad didžiausią žalą vaikams kelia nuotolinis mokymasis, drastiškas psichinės sveikatos pablogėjimas, žymus fizinės sveikatos pablogėjimas, didžiuliai mitybos sutrikimai, šešėlinė smurto epidemija ir planinių sveikatos paslaugų bei profilaktinių tikrinimų uždelsimas. – Tai yra pagrindinės sritys, kurios bumerangu smogė ne tik viso pasaulio, bet ir Lietuvos vaikams, – teigia jis.

Persirgus lengva forma – džiaugtis anksti

Profesorius R. Kėvalas perspėja, kad negalime pamiršti koronaviruso šalutinių poveikių, kurie gali būti labai rimti, nors vaikas ir sirgo lengva COVID-19 forma.

– Vienos iš galimų sunkių komplikacijų yra širdies raumens uždegimas, multisisteminis uždegiminis sindromas. Taip pat kuo toliau, tuo labiau visas pasaulis mato pokovidinį sindromą, kai, persirgus net ir lengva koronaviruso forma, mažiausiai pusmečiui išsivysto įvairios sveikatos problemos, pavyzdžiui, nemiga, sąnarių skausmas, silpnumas ar vangumas, – įspėja R. Kėvalas, kuris yra diagnozavęs ne vieną COVID-19 ligą vaikui, o jauniausiam jo pacientui buvo tik 3 mėnesiai.

Anot profesoriaus, norėdami grąžinti vaikus į mokyklas, privalome imtis atitinkamų priemonių, o vakcinacija – vienas efektyviausių ginklų prieš pandemiją.

– Mes juk esame krikščionys katalikai, o mūsų Popiežiaus ir bažnyčios pozicija yra labai aiški, – sako R. Kėvalas.

Popiežiškoji gyvenimo akademija kartu su Italijos vyskupų konferencija ir Italijos katalikų gydytojų asociacija bendrai priimtame dokumente vakcinacijos klausimais pabrėžia: „Vakcinos yra viltis visiems, o gyventojų nesiskiepijimas rodo didžiulį pavojų. Skiepijimo moralė priklauso ne tik nuo pareigos saugoti savo sveikatą, bet ir nuo pareigos siekti bendro gėrio.“

Užs. 1053.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.