Nors po truputį nyksta ženklai, menantys Seminarijos parko grožį, bet miestiečiai gali džiaugtis kitais puikiai sutvarkytais Marijampolės parkais ir viešosiomis erdvėmis. Viena tokių vietų – Pašešupio parkas, šiuo metu neabejotinai gyvenantis savo aukso amžių, kuris tęsis dar ilgai, jei tik tinkamai juo pasirūpinsime.
Nors kai kurios parko dalys išlikę nuo tarpukario, tačiau ši teritorija parku tapo ne taip ir seniai. Pašešupio parkas pagal architektų Teklės Šešelgienės ir Tomo Jūro projektus įkurtas ir pasodintas 1977–1987 m. Buvo suplanuoti takai, tvenkiniai, teniso kortai, veikė kavinė ir atrakcionai. 2007 m. parkas paskelbtas gamtos paveldo objektu.
– Visgi nors parką projektavo architektai, didesnę įtaką jo formavimui turėjo vietiniai Degučių mikrorajono gyventojai, kurie įvairių talkų metu sodino pačių atsineštus augalus, – pastebi K. Dvylys. – Todėl didelė dalis parko medžių susodinti labai tankiai, nesilaikant pagrindinių medžių sodinimo principų.
Daug kas stebisi, kuo šis parkas toks ypatingas, kad buvo paskelbtas gamtos paveldo objektu. Pats parkas, užimantis daugiau kaip 27 ha teritoriją, pasižymi itin gausia biologine įvairove. Apie pusę teritorijos sudaro atviros erdvės, likusioje dalyje auga apie 10 tūkstančių įvairių medžių ir krūmų. Nors vyrauja vietinių veislių želdiniai, tačiau galima surasti ir introdukuotų (kai kurie šiuo metu laikomi invaziniais): uosialapis ir platanalapis klevai, paprastasis kaštonas, juodalksnis, varpinė medlieva, juodavaisė aronija, paprastasis raugerškis, karpotasis beržas, baltoji sedula, paprastasis bukas, pensilvaninis uosis, dygliuotasis šaltalankis, totorinis sausmedis, obelis, pūslenis, juodoji tuopa, drebulė, kaukazinė slyva, vėlyvoji ieva, pelkinis ąžuolas, paprastasis ir raudonasis ąžuolai, baltažiedė robinija, raukšlėtalapis erškėtis, baltasis gluosnis, blindė, trapusis gluosnis, kininis gluosnis, žilvitinis karklas, juoduogis ir raudonuogis šeivamedžiai, paprastasis ir švedinis šermukšniai, mažalapė ir europinė liepos, paprastoji ir dygioji eglės ir kt. Vakarinėje parko dalyje įsiterpęs vaismedžių sodas, kurį supa liepų alėjos, pasodintos dar iki parko įkūrimo.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę parkas didelių investicijų nesulaukė, buvo prižiūrimas ekstensyviai. Natūralu, kad intensyviai tvarkant miesto infrastruktūrą ir želdynus atėjo eilė ir šiam parkui. Buvo parengtas rekonstrukcijos projektas ir pradėti darbai. Sutvarkyti seni ir nutiesti nauji trinkelių ir žvyro-skaldos dangos takai, apšviestas pagrindinis takas, atnaujinti sporto įrenginiai, pastatytos vaikų žaidimų aikštelės, išvalyti tvenkiniai, tvarkyti želdiniai. Renovacijos metu buvo pasodinta dar apie 1000 medžių. Parkas tarsi naujai atgimė, yra gausiai lankomas ir mėgstamas marijampoliečių, todėl atsižvelgiant į gyventojų lūkesčius toliau tvarkomas. Įrengtas šalutinių takų apšvietimas, atnaujintas takas, kuris jungė šį parką su miesto centre esančiu Poezijos parku.
Pašešupio parkas yra urbanizuota teritorija, pritaikyta žmonių reikmėms, todėl didžiausias dėmesys turi būti skirtas želdynų priežiūrai. Tai nuolatinis procesas, nes augalai – gyvas organizmas, kuriam augti reikia tinkamų sąlygų. Kadangi parke medžiai susodinti labai tankiai – ąžuolas prie ąžuolo – augdami jie ima vienas kitą spausti, stelbti, tad natūralu, kad kai kurie lieka šešėlyje. Tokie medžiai neturi perspektyvų toliau augti, dažnai juo apninka kenkėjai, ligos ir galiausiai jie žūsta. Todėl nelaukiant šių procesų kiekvienais metais vyksta retinimo darbai, pašalinami neperspektyvūs augalai, taip paliekant vietos kitiems ir saugant juos nuo kenkėjų, pjaunama žolė.
– Žmonėms vis daugiau reikia gamtos – pabraidžioti po pievą, prisiglausti prie medžio kamieno, atsikvėpti jo paunksnėje, įgauti jėgų. Be jokios abejonės Pašešupio parkas – tam puiki vieta. Tik sodinant naujus medžius reikia atsižvelgti į jau augančius, nesistengti išnaudoti kiekvieną laisvą plotą, nes mažas medelis, užstelbtas kitų, ne augs, o tik vegetuos. Ypač kitų rūšių medžius stengiasi užgožti invazinis uosialapis klevas, – pastebi K. Dvylys.