„…kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo.“ Taip 1822 metais rašė Simonas Daukantas savo veikale „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“.
Glaudus ryšys su gamta yra pagrindinis mūsų tradicijų bruožas, išlikęs iki šių dienų. Senoji lietuvių kultūra persmelkta pagarba gyvybei, kokia forma ji bepasireikštų. Žmonių pasaulėjauta, rūpesčiai, patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, negriaunančio elgesio su ekosistema. Ją lietuviškoje pasaulėžiūroje simbolizuoja medis galiūnas, kitaip dar vadinamas gyvybės medžiu.
Su medžiu glaudžiai susijęs ir tradicinis lietuvio gyvenimo būdas. Visą laiką miškas teikė maistą, šildė, suteikė namus, užpuolus priešui saugodavo. Vėliau pradėjus kurtis sodyboms, nors ir neturint daug žemės, kuri buvo brangi, prie namų buvo būtinai sodinami medžiai. Dažnai jie įprasmindavo tam tikrus įvykius, turėjo simbolinę ar religinę reikšmę. Medžių sodinimo simbolika išlikusi iki šių dienų. Juk neretai įvairiomis progomis sodiname medžius kaip simbolius, siekiant pažymėti mums svarbius įvykius, vietas ar paminėti svarbias datas. Keičiantis žmonių gyvenimo būdui, kultūrai, vystantis ūkiui, kuriantis technologijoms keitėsi ir santykis su gamta. Miško reikšmė sumažėjo, keitėsi religija, gamtos simbolius pakeitė kiti religiniai simboliai.
Atsirado parkų poreikis, kurie buvo skirti žmonių poilsiui, reprezentacijai. Žinoma, pirmieji parkai buvo išskirtinai turtingųjų privilegija. Juk ne kiekvienas galėjo skirti nemažą žemės plotą gėlėms ar dažnai pjaunamai vejai auginti. Lietuvoje pirmieji parkai taip pat atsirado prie didelių ir turtingų dvarų, kuriuos kūrė žymūs to meto kraštovaizdžio architektai. Prie mažesnių dvarelių dažniausiai buvo sodinami sodai. Plečiantis miestams, buvo kuriami visuomenei atviri, miestiečiams skirti parkai ir sodai.
