Marijampolės žalieji plotai, pradėti kurti tarpukariu, sulaukė šių dienų. Deja, ne visi ilgaamžiai medžiai išliko: vieni dėl to, kad pagal naujųjų tvarkytojų planus augo ne vietoje, kitus paveikė gamta. Jų vietoje pasodinti miesto medžiai arba pakloti betoniniai takai.
Marijampoliečiai puikiai žino vieną pirmųjų miesto parkų – Vytauto. Pasididžiuodami svečius vedžioja po Pašešupio ir Poezijos parkus. Vis dėlto tikriausiai ne kiekvienas žino apie prieškaryje buvusį labai puošnų Marijampolės mokytojų seminarijos parką. Jį prancūzišku stiliumi kūrė tuometinis seminarijos vadovas Feliksas Treigys su prancūzaite žmona. Greičiausiai ji ir lėmė, kad 6 ha teritorijoje buvo įkurtas dendrologinis parkas, sodas, sporto aikštynas.
Seminarijos parke išliko tik prancūziškiems parkams būdingas geometrinis išdėstymas, medžių jau nebėra… Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Lig šiol išlikę prancūziškiems parkams būdingi geometrinės kompozicijos elementai, išdėstyti palei rūmus ir parko pagrindinę simetrijos ašį. Sklypas padalintas į dvi dalis, pasodintos alėjos, simetriškai suformuoti takai, gėlynai. Parkui buvo parvežta nemažai retų, pas mus nematytų augalų iš Prancūzijos, tačiau dauguma jų neišgyveno ne tik dėl netinkamo klimato. Pavyzdžiui, šių dienų nesulaukė tuomet pasodinta graikinių riešutmedžių alėja, augusi prie dabartinės Meno mokyklos ir Trečiojo amžiaus universiteto pastato. „Medžiai galėjo augti ir augti, skleisti vėsą, kaupti drėgmę ir puošti aplinką, saugoti žmones nuo triukšmo ir aplinkos taršos, bet, matyt, krentantys lapai ir riešutų gausa vargino aplinkos tvarkytojus“, – pastebėjo Karolis Dvylys, su kuriuo vaikščiojome po parką.
Riešutmedžių alėja mūsų dienų nesulaukė… Nuotraukos iš asmeninio albumo
Visgi parke dar tebeauga daug tarpukariu sodintų augalų. Tai – ir alyvų alėja, tuomet atskyrusi daržus nuo pastatų, ir toliau nuo rūmų išlikęs plačiašakis senasis klevas, ir palei Seminarijos gatvę – liepų alėja. Tebeauga vaistingasis šeivamedžio krūmas – per šimtmetį tapęs medžiu, kurio apimtis – apie 40 cm. Yra ir šermukšnis, ir Sibiro kedras, ir svyranti ieva, ir labai reti svyrantys uosiai. Dešiniajame parko kampe tebeauga prieškarinės tuopos, maumedis, ąžuolas. Sodinant parką naujovė buvo ir sidabrinė eglė. Nuo tada auga ir alyva, panaši į katalpos medį, ir ieva, kurios šakos skečiasi į šonus ir leidžiasi iki žemės.
– Jeigu žmogus netrukdytų, medis augtų ilgai. Mums vieni metai – jau nemažai, o medžiui – tai tik akimirka. Nereikia skubėti medžio pasmerkti mirčiai. Vien į lapus pažiūrėjus negali nustatyti, kad jis serga, ir nutarti jį išpjauti. Moksliškai įrodyta, kad medžiai, kaip ir žmonės, juda, bendrauja, vieni kitus aprūpina naudingomis medžiagomis. Tame procese dalyvauja ir grybiena – vieni be kitų neišgyventų. Ji padeda sintetinti medžiagas, nudžiūvęs medis per grybieną visas medžiagas atidavė kitam, kartu taip pat kitiems siųsdamas žinią apie ligą. Be to, medžiui nudžiūvus, jo gyvenimas gali ir nesibaigti. Kol šaknynas gyvas, medis gali gyventi šimtus metų, – sako K. Dvylys.
Prancūzišku stiliumi sukurtame Seminarijos parke augo nemažai retų, nematytų augalų iš Prancūzijos.
Augalai, pasak jo, į klimato kaitą taip greitai nereaguoja, bet sugeba apsisaugoti, kad išgyventų. Pavyzdžiui, medis žino, kurios išdygusios sėklos yra jo, saugo daigelius, stelbdamas kito medžio daigus. Augdamas medis pats pasirenka patogiausią kryptį, o keičiantis klimatui jis sąmoningai juda į tą pusę, kur jam geriau.
– Dabar įprasta sakyti „lietuviški“ ir „nelietuviški“ medžiai. To nėra, nes medžio augimą riboja tik klimato zonos. Tas pats klevas auga Kanadoje ir Lietuvoje. Medžiui nėra svarbu – truputį vėsiau ar truputį šilčiau. Jis prisitaiko, aklimatizuojasi. Deja, sodiname medžius, kad būtų gražu, žalia, kad jie sugertų taršą, bet šaknis paslepiame po betonu, ir medis neišgyvena. Su klimato atšilimu ateina ir ligos. Pavyzdžiui, visi pastebime susisukusius, nurudusius kaštonų lapus, kuriuos pažeidžia kaštoninė keršakandė. Deja, ir naujieji „miesto“ medžiai – sidabriniai klevai – neatsparūs ligoms, juos apninka puvinys, – sako specialistas, pabrėždamas, kaip svarbu išsaugoti senuosius medžius, kurie atlieka itin svarbų ekologinį vaidmenį, lėtindami klimato kaitą.
