Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Dailininkas iš Čikagos savo jubiliejų atšventė Marijampolėje

Beveik tris rugsėjo savaites Lietuvoje tęsėsi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Čikagos, atvykusio gydytojo ir žinomo menininko Audriaus Plioplio viešnagė. Netrukus jis grįš namo, į Ameriką, o per tą laiką savo protėvių krašte menininkas surengė nemažai parodų, susitikimų ir būtent Marijampolėje rugsėjo 14-ąją atšventė savo 70-ąjį gimtadienį.

Menininkas išpildė pažadą sugrįžti

Menininkas iš Čikagos namo išsiveža daug puikių įspūdžių.

Menininkas iš Čikagos namo išsiveža daug puikių įspūdžių. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dr. A. Plioplys – Kanados Toronto mieste gimęs ir dabar Čikagoje gyvenantis, JAV savo medicininiais išradimais ir kūryba garsėjantis lietuvių kilmės neurologas ir menininkas. Jau daugiau kaip 40 metų jis savo veiklose derina dvi sritis – meną ir mediciną. Pastaraisiais metais A. Plioplys medicinos praktika jau neužsiima, bet neurologija yra palikusi gilų pėdsaką jo gyvenime ir kūryboje. Už savo mokslinius atradimus menininkas yra ne kartą apdovanotas. A. Plioplys daug metų gilinosi į autizmo ir epilepsijos susirgimus, tyrinėjo Alzheimerio ligą. Vienas svarbiausių šio neurobiologo išradimų – iki šiol visame pasaulyje naudojamos liemenės, kurios padeda cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams išvengti plaučių uždegimo.

Per kelis kūrybos dešimtmečius A. Plioplys yra išbandęs įvairiausias skirtingas technikas, o savo meno darbams kurti naudoja instaliacijas, tapybą, fotografiją, encefalogramas, tekstinius elementus, šviesos diodus.

Dailininkas daug savo kūrinių yra padovanojęs Lietuvai, jų yra ir Marijampolės kultūros centre.

Plioplių giminės šaknys – Pliop-lių kaime (Kazlų Rūdos sav.), netoli Antanavo, kur gimė jo tėvas. Pernai rudenį viešėdamas Lietuvoje dailininkas aplankė tas vietas, susitiko su vietos žmonėmis. Tada Marijampolės „Saulėračio“ galerijoje buvo surengta ir jo darbų paroda. Išvykdamas menininkas tada pažadėjo, kad sugrįš šiais metais su parodomis ir būtent Marijampolėje paminės savo jubiliejų.

Parodos – Kaune, Vilniuje ir Suvalkijos krašte

Apie menininko pirmą susitikimą su Marijampolės savivaldybės vicemeru Artūru Visockiu ir apsilankymą prie Varnupių piliakalnio jau rašėme. Po to menininkas aplankė Kybartus ir čia įkurtoje fotografo, žinomo JAV kultūros veikėjo Algimanto Kezio vardu pavadintoje galerijoje surengė parodą „Atminties ieškojimai“.

Netikėta dovana sujaudino menininką.

Netikėta dovana sujaudino menininką.

Paežerių dvaro rūmuose (Vilkaviškio r. sav.) A. Plioplys pristatė kitą savo darbų parodą – „Sibilės“. Parodos atidaryme autorius pasakojo, kad šią paveikslų seriją, vaizduojančią senovės graikų ir romėnų mitologijoje minimas moteris, sukūrė apsilankęs Metropolijos meno muziejuje, įkvėptas įspūdingų Mikelandželo (Michelangelo) darbų.

Kitas sustojimas – Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus bib-liotekoje-muziejuje, kur buvo pristatyta paroda „Sibiro sielos“. Darbų ciklo „Sibiro sielos“ pirmoji dalis sukurta 2011 metais. Tai keturi darbai, kurių centre – Sibiro tremtinių nuotraukos, o dailininkas joms suteikia šiuolaikinius meninius akcentus, žaidžia šriftais ir spalvomis, laisvai interpretuoja. Ne viename interviu autorius kalba apie tai, kad per savo darbus jis stengiasi supažindinti pasaulį su tragišku Lietuvos istorijos laikotarpiu, kuris yra menkai pažįstamas amerikiečiams.

Ypatingas susitikimas įvyko Virbalio (Vilkaviškio r. sav.) miestelyje, kur kultūros namų salėje A. Plioplys skaitė pranešimą „Mažvydas. Gedkantas. Plioplių giminės istorija“, o po to liuteronų bažnyčios antrame aukšte buvo surengtas naujausių menininko šilko darbų – parodos „Šilko NeuroMenas“ pristatymas ir 14 šilko skarų demonstravimas. Iš Virbalio šie darbai ir skaros iškeliavo ir buvo eksponuojami Vilniuje, Lietuvos medicinos bibliotekos meno galerijoje.

 Menininką 70-ojo gimtadienio proga sveikina Marijampolės vicemeras Artūras Visockis.

Menininką 70-ojo gimtadienio proga sveikina Marijampolės vicemeras Artūras Visockis.

„Tas susitikimas Virbalyje, į kurį susirinko tiek daug žmonių, kuriam buvo taip ruoštasi ir kuris praėjo taip nuostabiai, ko gero, yra pats įsimintiniausias iš visos šios mano viešnagės. Būtent Virbalyje dar 1561 metais prasidėjo Plioplių giminės šaknys. Ir pati paroda čia buvo įspūdingiausia, ir tos bažnyčios erdvės tiesiog neįtikėtinai puikios. Jaučiausi prisilietęs prie savo šaknų ir buvau užvaldytas emocijų“, – pasakojo dailininkas.

A. Plioplys rado laiko susitikti ir su jaunaisiais Marijampolės meno mokyklos moksleiviais. Jiems, be kita ko, menininkas papasakojo ir apie savo naująjį projektą prie Varnupių piliakalnio, pakvietė jaunuosius menininkus jau kitą vasarą savanoriauti ir prisidėti prie šio projekto.

Paminėjo 70-ąjį gimtadienį

Įspūdingas renginys per A. Plioplio jubiliejinį gimtadienį surengtas Marijampolės kultūros centre. Čia buvo atidaryta menininko darbų paroda „Sibiro sielos“, surengtas performansas „Protėvių takais“, pristatyta meninė instaliacija „Protėviams atminti“.

Gausiai susirinkusiems svečiams A. Plioplys papasakojo, kaip gimė „Sibiro sielų“ idėja, o pristatydamas instaliaciją teigė, kad jai buvo panaudoti akmenys, atvežti iš jam brangių vietų – Virbalio, Pilviškių, Kybartų ir Paežerių.

Po oficialios dalies svečiai buvo pakviesti į pobūvį, kuriame pasidalinta įvairiais prisiminimais, pakelta taurė vyno į jubiliato sveikatą, puikią nuotaiką kūrė akordeonistų duetas, o svečias, nors neseniai iškentęs nelengvą operaciją, dar sušoko ir ne vieną šokį.

Šiame renginyje A. Pliopliui padovanota jo paties darbus primenanti šviesų skulptūra rugsėjo 19-ąją buvo atvežta į Pilviškių švč. Trejybės bažnyčią. Čia vyko iškilmingos šv. Mišios, po to surengtas susitikimas su vietos bendruomene.

A. Plioplio darbas iš ciklo „Sibiro sielos“.

A. Plioplio darbas iš ciklo „Sibiro sielos“.

Rengdama A. Plioplio viešnagę mūsų šalyje daug darbo įdėjo Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Onutė Surdokienė, parengusi projektą „Pasaulio sūduviečiai“ ir iš Lietuvos kultūros tarybos gavusi jam finansavimą. O. Surdokienė visur menininką lydėjo, rūpinosi jo buitimi, padėjo įveikti visas kliūtis. Nors daugybė renginių, susitikimų A. Plioplį gerokai nuvargino, jis jautėsi žvaliai ir bėdų patyrė tik dėl tomis dienomis įsigaliojusio Galimybių paso (GP). Mat būdamas pasiskiepijęs JAV nuo koronaviruso net tris kartus, lietuviško GP jis neturėjo ir nebuvo įleistas į kai kurias Marijampolės parduotuves, maitinimo įstaigas.

Rugsėjo 22-ąją prie Varnupių piliakalnio minint Rudens lygiadienį ir Baltų vienybės dieną dailininkas uždegė laužus, dar kartą papasakojo apie kuriamą instaliaciją ir padėkojo visiems, kurie prie to prisideda. Vėliau renginys tęsėsi Marijampolės kultūros centre – čia susirinkusiems dainas dovanojo Marijampolės apeiginio dainavimo ansamblio „Dijūta“ atlikėjos, sugiedojusios svečiui ir „Ilgiausių metų“, koncertavo folkloro trio – Ineta Meduneckytė, Nerijus Bakula ir Jan Maksimovič.

Baigdamas įspūdingą viešnagę Lietuvoje A. Plioplys sakė, kad visi planuoti renginiai jam pavyko, pasivaikščiojimas protėvių takais buvo išties įspūdingas. Jis įsitikinęs, kad jei neatsitiks kažkas netikėto, dar ne kartą grįš į tėvų žemę, domėsis, kaip sekasi „Atminties raštų“ kūrimo darbai, o čia jo lauks didelis būrys bičiulių, jo kūrybos gerbėjų ir vertintojų.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.