Kai muziejininkai pakvietė į Lietuvos Kazio Griniaus muziejų, į skaitymus „Aš priėjau prie jo ir paklausiau…“, skirtus Kristinos Grinienės 125-osioms gimimo metinėms, ne vienas, ko gero, pagalvojo: ką gi dar naujo gali išgirsti? Tačiau atėjusieji į šį renginį tikrai nepasigailėjo, nes išgirdus ir visai naujų dalykų neapleido mintis, kiek dar daug slypi už plikų faktų ar datų. Tai žmogiškieji dalykai: viltys ir netektys, skurdas ir pastangos išgyventi, vienatvė ir ligos… Tai patiria ir tie, kuriuos vadiname istorinėmis asmenybėmis, žiūrime tarsi į „kitokius“ ir dėl to kartais jų gyvenimas atrodo kaip visada pilnas aruodas.
Muziejininkai Tomas Kukauskas ir Jolita Kubilienė atskleidė daug įdomių dalykų, ekrane matėme nemažai nuotraukų. Jei susidomėjote – galite užsukti į muziejų Bažnyčios gatvėje ir patys sužinoti daug įdomaus apie Prezidentą ir ne tik. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Beje, labiau žinome pirmąją daktaro Kazio Griniaus žmoną Joaną Pavalkytę-Griniuvienę, kuri buvo labai veikli, darbšti – ir knygnešė, ir visuomenės veikėja, ir ūkiška kasdieniuose reikaluose… Šeima gyveno mūsų kraštuose, taip pat ir Marijampolėje. Deja, dėl I pasaulinio karo pasitraukė į Rusiją ir 1918 metais ištiko tragedija: Joaną sušaudė plėšikaujantys kariai, šešiolikmetė dukra Gražina nuo sužeidimų mirė – abi palaidotos Kislovodske…
Pasakojime apie antrąją dr. K. Griniaus žmoną Kristiną Arsaitę-Orlovienę akcentuota, kad žinių apie ją be galo mažai, paveikslą teko dėlioti iš daugelio detalių. Labai padėjo 1981 metų „Amerikos balso“ radijo interviu – jį išgirdo ir susirinkusieji. Ponia Kristina žurnalistui pasakojo apie savo pažintį su Kaziu Griniumi, gyvenimą jam jau nesant Prezidentu – ir sudėtingą laikotarpį išvykus į Ameriką…
Kristina gimė 1896 metais, buvo slavų kilmės, mokėsi Kauno mergaičių gimnazijoje, Maskvos universitete, buvo ištekėjusi už karininko, kuris revoliucijos ir pilietinio karo sumaištyje paskelbtas dingusiu be žinios… Buvo medikė, dalyvavo įvairiose veiklose – taip ir susipažino su Kaziu Griniumi. Susituokė 1927 metais, po perversmo. Minėtame interviu ne kartą akcentavo, kad prezidento pareigos jam netiko – jis turėjo savąjį garbės kodeksą, nenorėjo veltis į politines ar kitas intrigas ir jų nekentė.
Tuokėsi pora pravoslavų cerkvėje dėl tuomečių įstatymų. Kadangi Kristina kartą jau buvo ištekėjusi, katalikų bažnyčioje jie tuoktis negalėjo, o į okupuotą Klaipėdos kraštą, kur buvo galima įteisinti civilinę santuoką, K. Grinius atsisakė vykti… Gimus sūnui motina jį norėjo pavadinti Levo vardu, tėvas nesutiko – pasirinktas kompromisas ir vaikas gavo retą Liūto vardą. Kristina Grinienė buvo veikli, versli moteris: susidomėjusi filatelija vėliau turėjo ir parduotuvę, o karo metais, kaip pati sakė, filatelijos dėka išgelbėjo Kazio Griniaus gyvybę. Ieškojo ir rado būdų, kaip papirkti gestapo viršininką, išleido tūkstančius, kad vyrą išleistų.
Minėtame interviu ji pasakojo apie sunkmetį, kai išvyko iš Lietuvos – į Vokietiją, paskui – į JAV. Visą laiką suko galvą, iš kur gauti pinigų. Vyras pasiligojo, sūnus mokėsi, jos medicinos diplomas ten negaliojo – nebuvo iš ko sumokėti ligoninei, trūko net maisto… Kazys Grinius mirė 1950 metais, Kristina 1956-aisias išvažiavo į Kaliforniją, mirė 1987 metais. Ji nenorėjo nei laidotuvių apeigų, nei paminklo. Jų sūnus Liūtas tapo karo pramonės inžinieriumi, buvo JAV lietuvių visuomenininkas, mirė 1989-aisiais.
Lina VOLUNGYTĖ
