Spalio 1-ąją Marijampolės „Spindulio“ kino teatre buvo parodytas režisierės Giedrės Žickytės daugiau kaip penkerius metus kurtas ir jau daugybę apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas „Šuolis“ apie legendinį lietuvių jūrininką Simą Kudirką. Šaltojo karo metais S. Kudirka iš sovietų laivo peršoko į Jungtinių Amerikos Valstijų laivą ir pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Ši istorija prieš penkis dešimtmečius sulaukė didžiulio tarptautinio atgarsio.

Marijampoliečiams itin pasisekė – į filmo pristatymą „Spindulyje“ atvyko ne tik G. Žickytė, bet ir Pilviškių miestelyje jau keliolika metų gyvenantis pats šios istorijos herojus 92-uosius metus einantis S. Kudirka.

Režisierė Giedrė Žickytė džiaugėsi, kad šis filmas sujaudino daug širdžių. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Režisierė G. Žickytė jau žinoma iš ankstesnių dokumentinių savo juostų „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kurioje įamžino Nepriklausomybės atgavimo priešaušryje Lietuvoje vykusius Roko maršus, ir apie tragiško likimo fotografą Vitą Luckų sukurto filmo „Meistras ir Tatjana“. Apie naujausią režisierės filmą „Šuolis“ jau daug kas buvo girdėję, be to, ši juosta dar iki minėto pristatymo visą savaitę buvo rodoma „Spindulyje“. Taigi, nekantriausi žiūrovai filmą jau buvo matę, bet atsirado ne vienas, kuris dar kartą į kino teatrą atėjo dėl to, kad savo akimis pamatytų legendinį jūrininką.
S. Kudirka gimė 1930 metais Griškabūdyje (Šakių r. sav.). Lemtingam šuoliui jis ryžosi 1970 metų lapkričio 23-ąją, kai jūroje prie JAV krantų susitiko sovietų ir amerikiečių žuvininkystės ekspertai.

Negalėjo būti sovietinėje sistemoje

– Tas sovietinis kalėjimas smaugte smaugė. Plaukiojau „Sovetskaja Litva“ laive, bet neturėjau jokios galimybės išlipti kur nors į krantą. Kai mūsų laivas susitiko su amerikiečių laivu „Vigilant“, jame buvę jūreiviai mums mosavo rankomis, mėtė į mūsų „Sovetskaja Litva“ „Marlboro“ cigaretes, „Coca Cola“ buteliukus. Kažkas atmetė ir keletą amerikietiškų žurnalų. Jie nukrito ant mūsų laivo denio ir juos pakėlė pora žmonių, o priėjęs „zampolitas“ (asmuo, atsakingas už ideologinį darbą) tiems jūreiviams pasakė, kad dabar jie negalės išlipti į krantą kitose šalyse. Tuomet manyje tarsi kokia styga nutrūko ir akimirksniu nutariau – bėgsiu, daugiau nebegaliu būti šitoje sistemoje, – prisiminė buvęs jūrininkas.

Tos kelios šuolio akimirkos pakeitė ir Simo, ir daugelio kitų žmonių gyvenimus. Po aštuonių amerikiečių laive praleistų valandų jis prievarta buvo sugrąžintas į sovietų laivą. Už tėvynės išdavimą S. Kudirka buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, išsiųstas į Vladimiro kalėjimą. Tačiau atsitiko taip, kad didžiulį tarptautinį atgarsį sukėlęs ir daugybę žmonių sujaudinęs įvykis baigėsi laimingai – po beveik ketverių kalėjime praleistų metų S. Kudirka buvo paleistas ir jam su žmona, dviem vaikais bei mama, kuri, kaip paaiškėjo, buvo gimusi JAV ir galėjo atsikurti šios šalies pilietybę, buvo leista išvykti į Ameriką.

JAV Simas su šeima gyveno beveik 30 metų, dirbo paprastus darbus, o 2007-aisiais su žmona Genute nutarė visam laikui grįžti į Lietuvą ir įsikūrė visai netoli nuo Marijampolės, Pilviškiuose (Vilkaviškio r. sav.). Abu jo vaikai Lolita ir Evaldas liko gyventi JAV. 2015 metais Simo žmona mirė, tad dabar dideliame mūriniame name jis šeimininkauja vienas.

Filmas sužavėjo pagrindinį herojų

Po daugybės gerų atsiliepimų sulaukusio „Šuolio“ Simo vardas vėl skambėjo filmo seansuose. Vilniuje žiūrovai atsistoję ilgai skandavo „Simas“, „Simas“, o Maskvoje, kur „Šuolis“ buvo rodytas per S. Kudirkos gimtadienį balandžio 9-ąją, žiūrovai jam sugiedojo „Ilgiausių metų“. Dėl garbaus amžiaus ir sveikatos problemų į kitus miestus, kur vyko filmo pristatymai S. Kudirka nenuvyko, bet pasirinko Marijampolę, nes ji – arčiausiai namų.

– Filmo premjera įvyko praėjusių metų spalį, jis jau apkeliavo daug šalių. Lietuvoje jį rodome tik dabar, nes kino teatrai buvo ilgai uždaryti, o tikrai nesinorėjo saviems žiūrovams rodyti „Šuolį“ internete, namų platformose. Jau per pandemiją filmą buvau nuvežusi Simui į Pilviškius ir parodžiau jį kompiuterio ekrane. „Šuolis“ jam labai patiko ir tada susitarėme, kad ieškosime galimybių, kur jis saugiai, esant ribotam žiūrovų skaičiui galės pamatyti filmą dideliame ekrane. Tai ir įvyko jūsų „Spindulyje, – pasakojo G. Žickytė.

Simas Kudirka Marijampolėje prisiminė istoriją, kuri pakeitė jo ir kitų žmonių gyvenimus.

Visą filmą Marijampolėje S. Kudirka žiūrėjo įsikibęs į režisierės ranką. Po seanso paklaustas, kaip patiko didžiajame ekrane parodyta jo gyvenimo istorija, vyriškis neslėpė susijaudinimo ir sakė, kad „Šuolis“ yra labai geras filmas.

– Aš esu labai dėkingas Giedrutei, kaip ji padarė šitą filmą. Neslėpsiu, per tuos jo kūrimo metus buvo visko, kartais ir nesutardavome, bet ji labai gerai žinojo, ką daro. Tai puikus, labai talentingas žmogus, ir esu dėkingas likimui, kad mus suvedė, – sakė jis.

Paprašytas prisiminti, kokia buvo pirma reakcija, kai sužinojo, kad režisierė nori kurti filmą apie jį, S. Kudirka prisiminė, jog tada ta idėja nesužavėjo, jam atrodė, kad praėjus tiek metų ši istorija jau seniai užmiršta ir niekam neįdomi. Tačiau palaipsniui bendraujant su režisiere jis įsitraukė į kūrybinį procesą, sutiko ir kartu skristi į Ameriką bei filmuotis tame pačiame „Vigilant“ laive, susitikti su tuo pačiu buvusiu jo kapitonu, kuris vykdydamas aukštesnės valdžios nurodymus grąžino Simą sovietams.

Pateko į tą patį JAV laivą

G. Žickytė papasakojo, kad leidimo patekti į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ teko laukti apie pusantrų metų. Buvo įveikta daugybė biurokratinių kliūčių, derinimų, o jau patekus į laivą kūrybinę grupę sužavėjo jūreivių dėmesys, paslaugumas. Jie visi buvo girdėję Simo istoriją, apie jo šuolį iškart po įvykių parašyta JAV lietuvių žurnalisto Algio Rukšėno knyga „Gėdos diena“, pasirodo, tapo privaloma JAV karinio jūrų laivyno kursantams. Amerikoje buvo sukurtas ir vaidybinis filmas „Simo Kudirkos pabėgimas“, pelnęs du „Emmy“ apdovanojimus.

JAV kilus žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimui dėl S. Kudirkos grąžinimo sovietams ir jo įkalinimo, jūreivio likimą sprendė net du JAV prezidentai. Ričardas Niksonas (Richard Nixon) pažadėjo, kad toks atvejis daugiau niekada nepasikartos, o jį pakeitęs Džeraldas Fordas (Gerald Ford) jau po kelių mėnesių su tuomečiu Sovietų Sąjungos vadovu Leonidu Brežnevu susitarė, kad Simas bus paleistas iš kalėjimo ir jam su šeima bus leista išvykti į JAV.

JAV valstybės sekretoriumi ir prezidento Dž. Fordo patarėju nacionalinio saugumo klausimais tada dirbo legendinis politikas, Nobelio taikos premijos laureatas Henris Kisindžeris (Henry Kissinger). Filmo režisierė G. Žickytė jį irgi labai norėjo pakalbinti, ir H. Kisindžeris, tuo metu būdamas jau 94 metų, sutiko duoti interviu filmavimo grupei, nes ši istorija jam buvo labai svarbi.
Marijampolėje po filmo žiūrovai klausinėjo, ar Simas susitiko su tuomečiu „Vigilant“ kapitonu, kuris po incidento neteko darbo laive ir daugiau neišplaukė į jūrą. Pasak G. Žickytės, toks labai jaudinantis susitikimas, virtęs susitaikymu po penkiasdešimties metų, įvyko ir buvo nufilmuotas, bet vėliau montuojant „Šuolį“ ta scena tiesiog neįsikomponavo į filmo audinį. Apskritai buvo nufilmuota daug daugiau medžiagos, negu jos išvydo žiūrovai, bet tokia yra dokumentinio kino kūrimo specifika.

Amerikoje nugyventi amžiaus nenorėjo

Atsakydamas į žiūrovų klausimus apie savo vaikus S. Kudirka papasakojo, kad Amerikoje jiems sekasi gerai, ir net pats stebėjosi, kad jie abu – jau pensininkai. Guvus senolis neslėpė, kad jam smagu, jog vienas iš proanūkių, šešerių metų berniukas, yra pavadintas Simo vardu. Beje, rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi ir filmo herojaus dukra Lolita su vyru amerikiečiu. Jie žiūrėjo filmą ir viename iš seansų bendravo su žiūrovais Vilniuje.

Režisierė G. Žickytė ir S. Kudirka po filmo peržiūros Marijampolėje.

Į klausimą, kaip pavyko prikalbinti filme kalbėti ir tuometį KGB tardytoją, šios bylos tyrėją Vytautą Urboną, režisierė atsakė, jog kai ji paskambino šiam žmogui, jis pasakė, kad jau laukė to skambučio, nes žinojo apie kuriamą filmą ir buvo sukaupęs daug medžiagos apie S. Kudirkos bylą.

Kai Simo paklausiau, kodėl jis po 30 metų gyvenimo Amerikoje grįžo gyventi į Lietuvą, susigraudinęs senolis paaiškino paprastai – o kaipgi kitaip, čia gimtinė, čia artimųjų kapai, čia viskas sava, o Amerikoje visko daug, bet tai – ne jam. Nes ir tos palmės, kurias kažkada S. Kudirka labai norėjo pamatyti savo akimis, iš toli gražiai atrodo, o kai perbrauki per jų kamieną ranka, labai duria.
G. Žickytė džiaugėsi, kad filmą labai geranoriškai priima pačių įvairiausių šalių žiūrovai ir Europoje, ir Amerikoje ar Azijoje – visus jaudina ši laisvės troškimo istorija. Filmas itin sužavėjo tarptautinę publiką ir jau pelnė septynis apdovanojimus. Režisierė šypsosi – visose šalyse „Šuolį“ priima vienodai gerai, bet vieno dalyko joks nelietuvis nesupras, nes neįmanoma į kitas kalbas išversti tą Simo filme vartojamą žodį „rupūčkėle“…

Iš karto po seanso Marijampolėje G. Žickytė išskubėjo automobiliu į Kaliningradą, o iš ten išskrido į Maskvą, kuri yra tapusi jos laikinais namais – čia kūrėjos vyras diplomatas Eitvydas Bajarūnas dirba Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje. O mes dar galime pažiūrėti filmą „Šuolis“ kino teatre „Spindulys“ – pasak jo vadovės Kristinos Dobrovolskienės, po gerų atsiliepimų apie juostą ir svečių vizito vėl plūstelėjo žiūrovai, tad filmo rodymas pratęstas iki spalio 14 dienos.