Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Marijampoliečiai turėjo ypatingą galimybę pabendrauti su legendiniu jūrininku Simu Kudirka

Spalio 1-ąją Marijampolės „Spindulio“ kino teatre buvo parodytas režisierės Giedrės Žickytės daugiau kaip penkerius metus kurtas ir jau daugybę apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas „Šuolis“ apie legendinį lietuvių jūrininką Simą Kudirką. Šaltojo karo metais S. Kudirka iš sovietų laivo peršoko į Jungtinių Amerikos Valstijų laivą ir pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal. Ši istorija prieš penkis dešimtmečius sulaukė didžiulio tarptautinio atgarsio.

Marijampoliečiams itin pasisekė – į filmo pristatymą „Spindulyje“ atvyko ne tik G. Žickytė, bet ir Pilviškių miestelyje jau keliolika metų gyvenantis pats šios istorijos herojus 92-uosius metus einantis S. Kudirka.

Režisierė Giedrė Žickytė džiaugėsi, kad šis filmas sujaudino daug širdžių.

Režisierė Giedrė Žickytė džiaugėsi, kad šis filmas sujaudino daug širdžių. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Režisierė G. Žickytė jau žinoma iš ankstesnių dokumentinių savo juostų „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kurioje įamžino Nepriklausomybės atgavimo priešaušryje Lietuvoje vykusius Roko maršus, ir apie tragiško likimo fotografą Vitą Luckų sukurto filmo „Meistras ir Tatjana“. Apie naujausią režisierės filmą „Šuolis“ jau daug kas buvo girdėję, be to, ši juosta dar iki minėto pristatymo visą savaitę buvo rodoma „Spindulyje“. Taigi, nekantriausi žiūrovai filmą jau buvo matę, bet atsirado ne vienas, kuris dar kartą į kino teatrą atėjo dėl to, kad savo akimis pamatytų legendinį jūrininką.
S. Kudirka gimė 1930 metais Griškabūdyje (Šakių r. sav.). Lemtingam šuoliui jis ryžosi 1970 metų lapkričio 23-ąją, kai jūroje prie JAV krantų susitiko sovietų ir amerikiečių žuvininkystės ekspertai.

Negalėjo būti sovietinėje sistemoje

– Tas sovietinis kalėjimas smaugte smaugė. Plaukiojau „Sovetskaja Litva“ laive, bet neturėjau jokios galimybės išlipti kur nors į krantą. Kai mūsų laivas susitiko su amerikiečių laivu „Vigilant“, jame buvę jūreiviai mums mosavo rankomis, mėtė į mūsų „Sovetskaja Litva“ „Marlboro“ cigaretes, „Coca Cola“ buteliukus. Kažkas atmetė ir keletą amerikietiškų žurnalų. Jie nukrito ant mūsų laivo denio ir juos pakėlė pora žmonių, o priėjęs „zampolitas“ (asmuo, atsakingas už ideologinį darbą) tiems jūreiviams pasakė, kad dabar jie negalės išlipti į krantą kitose šalyse. Tuomet manyje tarsi kokia styga nutrūko ir akimirksniu nutariau – bėgsiu, daugiau nebegaliu būti šitoje sistemoje, – prisiminė buvęs jūrininkas.

Tos kelios šuolio akimirkos pakeitė ir Simo, ir daugelio kitų žmonių gyvenimus. Po aštuonių amerikiečių laive praleistų valandų jis prievarta buvo sugrąžintas į sovietų laivą. Už tėvynės išdavimą S. Kudirka buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, išsiųstas į Vladimiro kalėjimą. Tačiau atsitiko taip, kad didžiulį tarptautinį atgarsį sukėlęs ir daugybę žmonių sujaudinęs įvykis baigėsi laimingai – po beveik ketverių kalėjime praleistų metų S. Kudirka buvo paleistas ir jam su žmona, dviem vaikais bei mama, kuri, kaip paaiškėjo, buvo gimusi JAV ir galėjo atsikurti šios šalies pilietybę, buvo leista išvykti į Ameriką.

JAV Simas su šeima gyveno beveik 30 metų, dirbo paprastus darbus, o 2007-aisiais su žmona Genute nutarė visam laikui grįžti į Lietuvą ir įsikūrė visai netoli nuo Marijampolės, Pilviškiuose (Vilkaviškio r. sav.). Abu jo vaikai Lolita ir Evaldas liko gyventi JAV. 2015 metais Simo žmona mirė, tad dabar dideliame mūriniame name jis šeimininkauja vienas.

Filmas sužavėjo pagrindinį herojų

Po daugybės gerų atsiliepimų sulaukusio „Šuolio“ Simo vardas vėl skambėjo filmo seansuose. Vilniuje žiūrovai atsistoję ilgai skandavo „Simas“, „Simas“, o Maskvoje, kur „Šuolis“ buvo rodytas per S. Kudirkos gimtadienį balandžio 9-ąją, žiūrovai jam sugiedojo „Ilgiausių metų“. Dėl garbaus amžiaus ir sveikatos problemų į kitus miestus, kur vyko filmo pristatymai S. Kudirka nenuvyko, bet pasirinko Marijampolę, nes ji – arčiausiai namų.

– Filmo premjera įvyko praėjusių metų spalį, jis jau apkeliavo daug šalių. Lietuvoje jį rodome tik dabar, nes kino teatrai buvo ilgai uždaryti, o tikrai nesinorėjo saviems žiūrovams rodyti „Šuolį“ internete, namų platformose. Jau per pandemiją filmą buvau nuvežusi Simui į Pilviškius ir parodžiau jį kompiuterio ekrane. „Šuolis“ jam labai patiko ir tada susitarėme, kad ieškosime galimybių, kur jis saugiai, esant ribotam žiūrovų skaičiui galės pamatyti filmą dideliame ekrane. Tai ir įvyko jūsų „Spindulyje, – pasakojo G. Žickytė.

Simas Kudirka Marijampolėje prisiminė istoriją, kuri pakeitė jo ir kitų žmonių gyvenimus.

Simas Kudirka Marijampolėje prisiminė istoriją, kuri pakeitė jo ir kitų žmonių gyvenimus.

Visą filmą Marijampolėje S. Kudirka žiūrėjo įsikibęs į režisierės ranką. Po seanso paklaustas, kaip patiko didžiajame ekrane parodyta jo gyvenimo istorija, vyriškis neslėpė susijaudinimo ir sakė, kad „Šuolis“ yra labai geras filmas.

– Aš esu labai dėkingas Giedrutei, kaip ji padarė šitą filmą. Neslėpsiu, per tuos jo kūrimo metus buvo visko, kartais ir nesutardavome, bet ji labai gerai žinojo, ką daro. Tai puikus, labai talentingas žmogus, ir esu dėkingas likimui, kad mus suvedė, – sakė jis.

Paprašytas prisiminti, kokia buvo pirma reakcija, kai sužinojo, kad režisierė nori kurti filmą apie jį, S. Kudirka prisiminė, jog tada ta idėja nesužavėjo, jam atrodė, kad praėjus tiek metų ši istorija jau seniai užmiršta ir niekam neįdomi. Tačiau palaipsniui bendraujant su režisiere jis įsitraukė į kūrybinį procesą, sutiko ir kartu skristi į Ameriką bei filmuotis tame pačiame „Vigilant“ laive, susitikti su tuo pačiu buvusiu jo kapitonu, kuris vykdydamas aukštesnės valdžios nurodymus grąžino Simą sovietams.

Pateko į tą patį JAV laivą

G. Žickytė papasakojo, kad leidimo patekti į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ teko laukti apie pusantrų metų. Buvo įveikta daugybė biurokratinių kliūčių, derinimų, o jau patekus į laivą kūrybinę grupę sužavėjo jūreivių dėmesys, paslaugumas. Jie visi buvo girdėję Simo istoriją, apie jo šuolį iškart po įvykių parašyta JAV lietuvių žurnalisto Algio Rukšėno knyga „Gėdos diena“, pasirodo, tapo privaloma JAV karinio jūrų laivyno kursantams. Amerikoje buvo sukurtas ir vaidybinis filmas „Simo Kudirkos pabėgimas“, pelnęs du „Emmy“ apdovanojimus.

JAV kilus žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimui dėl S. Kudirkos grąžinimo sovietams ir jo įkalinimo, jūreivio likimą sprendė net du JAV prezidentai. Ričardas Niksonas (Richard Nixon) pažadėjo, kad toks atvejis daugiau niekada nepasikartos, o jį pakeitęs Džeraldas Fordas (Gerald Ford) jau po kelių mėnesių su tuomečiu Sovietų Sąjungos vadovu Leonidu Brežnevu susitarė, kad Simas bus paleistas iš kalėjimo ir jam su šeima bus leista išvykti į JAV.

JAV valstybės sekretoriumi ir prezidento Dž. Fordo patarėju nacionalinio saugumo klausimais tada dirbo legendinis politikas, Nobelio taikos premijos laureatas Henris Kisindžeris (Henry Kissinger). Filmo režisierė G. Žickytė jį irgi labai norėjo pakalbinti, ir H. Kisindžeris, tuo metu būdamas jau 94 metų, sutiko duoti interviu filmavimo grupei, nes ši istorija jam buvo labai svarbi.
Marijampolėje po filmo žiūrovai klausinėjo, ar Simas susitiko su tuomečiu „Vigilant“ kapitonu, kuris po incidento neteko darbo laive ir daugiau neišplaukė į jūrą. Pasak G. Žickytės, toks labai jaudinantis susitikimas, virtęs susitaikymu po penkiasdešimties metų, įvyko ir buvo nufilmuotas, bet vėliau montuojant „Šuolį“ ta scena tiesiog neįsikomponavo į filmo audinį. Apskritai buvo nufilmuota daug daugiau medžiagos, negu jos išvydo žiūrovai, bet tokia yra dokumentinio kino kūrimo specifika.

Amerikoje nugyventi amžiaus nenorėjo

Atsakydamas į žiūrovų klausimus apie savo vaikus S. Kudirka papasakojo, kad Amerikoje jiems sekasi gerai, ir net pats stebėjosi, kad jie abu – jau pensininkai. Guvus senolis neslėpė, kad jam smagu, jog vienas iš proanūkių, šešerių metų berniukas, yra pavadintas Simo vardu. Beje, rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi ir filmo herojaus dukra Lolita su vyru amerikiečiu. Jie žiūrėjo filmą ir viename iš seansų bendravo su žiūrovais Vilniuje.

Režisierė G. Žickytė ir S. Kudirka po filmo peržiūros Marijampolėje.

Režisierė G. Žickytė ir S. Kudirka po filmo peržiūros Marijampolėje.

Į klausimą, kaip pavyko prikalbinti filme kalbėti ir tuometį KGB tardytoją, šios bylos tyrėją Vytautą Urboną, režisierė atsakė, jog kai ji paskambino šiam žmogui, jis pasakė, kad jau laukė to skambučio, nes žinojo apie kuriamą filmą ir buvo sukaupęs daug medžiagos apie S. Kudirkos bylą.

Kai Simo paklausiau, kodėl jis po 30 metų gyvenimo Amerikoje grįžo gyventi į Lietuvą, susigraudinęs senolis paaiškino paprastai – o kaipgi kitaip, čia gimtinė, čia artimųjų kapai, čia viskas sava, o Amerikoje visko daug, bet tai – ne jam. Nes ir tos palmės, kurias kažkada S. Kudirka labai norėjo pamatyti savo akimis, iš toli gražiai atrodo, o kai perbrauki per jų kamieną ranka, labai duria.
G. Žickytė džiaugėsi, kad filmą labai geranoriškai priima pačių įvairiausių šalių žiūrovai ir Europoje, ir Amerikoje ar Azijoje – visus jaudina ši laisvės troškimo istorija. Filmas itin sužavėjo tarptautinę publiką ir jau pelnė septynis apdovanojimus. Režisierė šypsosi – visose šalyse „Šuolį“ priima vienodai gerai, bet vieno dalyko joks nelietuvis nesupras, nes neįmanoma į kitas kalbas išversti tą Simo filme vartojamą žodį „rupūčkėle“…

Iš karto po seanso Marijampolėje G. Žickytė išskubėjo automobiliu į Kaliningradą, o iš ten išskrido į Maskvą, kuri yra tapusi jos laikinais namais – čia kūrėjos vyras diplomatas Eitvydas Bajarūnas dirba Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje. O mes dar galime pažiūrėti filmą „Šuolis“ kino teatre „Spindulys“ – pasak jo vadovės Kristinos Dobrovolskienės, po gerų atsiliepimų apie juostą ir svečių vizito vėl plūstelėjo žiūrovai, tad filmo rodymas pratęstas iki spalio 14 dienos.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.