Kažin ar kiekvienas suaugęs pilietis žino, kad viena universaliausių asmeninių finansų tvarkymo arba taupymo taisyklių yra „50-30-20“. Vadovaujantis šia taisykle, pusę per mėnesį gaunamų pajamų rekomenduojama skirti būtiniausioms išlaidoms ir pirmaeiliams poreikiams, 30 proc. mėnesio pajamų – bendroms, bet ne būtiniausioms išlaidoms, norams ar pramogoms. O 20 proc. visų mėnesio pajamų turėtų būti atidėta taupymui ir investavimui. Aišku, taisykle naudotis reikėtų atsižvelgus į savo individualią situaciją.

O ką apie taupymą, asmeninių finansų tvarkymą žino vaikai?

Finansinis raštingumas turi būti ugdomas mokykloje per matematikos, pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos ir etikos pamokas.

Dar 2015 m. Pasaulio ekonomikos forume buvo nuspręsta finansinį raštingumą kartu su gebėjimu rašyti, skaityti ir skaičiuoti įtraukti į pagrindinius XXI a. įgūdžius, reikalingus šiuolaikiniam žmogui. Finansinis raštingumas yra vienas svarbiausių Europos Sąjungos prioritetų švietimo srityje – finansiškai raštingas žmogus yra pajėgus priimti geresnį ir tinkamesnį sau finansinį sprendimą, išgyventi sunkmečius, kurti ne tik savo, bet ir visos šalies socialinę ir ekonominę gerovę.

Finansinį raštingumą įvairūs mokslininkai ir organizacijos apibrėžia skirtingai. Vis dėlto šiuo metu daugumoje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, pripažįstama ir vartojama EBPO Tarptautinio finansinio švietimo tinklo pasiūlyta finansinio raštingumo sąvoka. Finansinis raštingumas – žinios ir supratimas apie finansus ir finansines rizikas, gebėjimai, motyvacija ir pasitikėjimas savimi taikyti šias žinias ir supratimą, siekiant priimti įvairiuose finansiniuose kontekstuose veiksmingus sprendimus, didinti asmens ir visuomenės finansinę gerovę bei dalyvavimą ekonominiame gyvenime.

Koks mokinių finansinis raštingumas?

Analizėje, kurią parengė Nacio­nalinės švietimo agentūros Stebėsenos ir vertinimo departamento Švietimo politikos analizės ir tyrimų skyriaus analitikė dr. Sandra Balevičienė, teigiama, kad mūsų šalies jaunimo finansinį raštingumą galima vertinti tik iš nedaugelio šioje srityje atliktų tarptautinių ir nacionalinių tyrimų. Turbūt vienas žinomiausių ir įtakingiausių švietime yra kas trejus metus EBPO atliekamas Tarptautinis penkiolikamečių tyrimas (PISA), kuriuo mokinių finansinis raštingumas pradėtas vertinti nuo 2012 m., o Lietuvoje – nuo 2015 m.

2018 metų šio tyrimo rezultatai parodė, kad mūsų šalies mokinių finansinis raštingumas gerėja: per trejus metus rezultatas pakilo statistiškai reikšmingai – 50 PISA skalės taškų, tai yra didžiausia padaryta pažanga iš visų tirtų šalių. Vis dėlto Lietuvos mokinių finansinis raštingumas išlieka statistiškai reikšmingai prastesnis už tyrime dalyvavusių EBPO šalių vidurkį.

Geriausius rezultatus parodė Estijos, Suomijos, Kanados, Lenkijos ir Australijos mokiniai.

Kitas tyrimas, atliktas Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Vilniaus universiteto (2016–2019 m.), atskleidė, kad 7–9 metų vaikų grupėje beveik du trečdaliai mokinių yra kažką girdėję apie mokesčius, beveik pusė 7–9 m. vaikų ir trečdalis 12–13 m., 16–17 m. mokinių mokesčius tapatina su mokėjimais už komunalines ir kitas įvairias paslaugas, perkamus daiktus. Ir daugiau nei trečdalis 7–9 m. grupės vaikų apie mokesčius nėra girdėję visai.

Reikia mokyti mokytojus

Bendrojo ugdymo srityje finansinio raštingumo temos į pradinio ugdymo programą yra įtrauktos į matematikos, pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos ir etikos dalykų, 5–12 klasėse – į daugelio privalomų mokomųjų dalykų turinį. 9–10 klasėse finansinis raštingumas taip pat dėstomas kaip atskiras privalomas dalykas „Ekonomika ir verslumas“, o pagal vidurinio ugdymo programą jis siūlomas kaip pasirenkamasis dalykas. Atnaujintose Bendrosiose programose finansinis raštingumas jau integruojamas į 1–10 klasių kalbinio, matematinio, gamtamokslinio, socialinio, meninio, technologinio, kūno kultūros ir sveikatos ugdymo dalykų programas. Bendrojo ugdymo planai mokytojui sudaro galimybes rinktis ir finansinio raštingumo modulius.

Ne kiekvienas ir saugęs žmogus sugeba protingai tvarkytis su savo pajamomis. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Mūsų šalyje įgyvendinamas projektas „Finansinio raštingumo ir verslumo ugdymas“. Juo siekiama prisidėti prie pagrindinio Ateities ekonomikos DNR plano tikslo – siekti sparčių ir efektyvių investicijų į šalies ekonomikos atsigavimą ir augimą, gerinant mokinių matematinį ir finansinį raštingumą, ugdant jų verslumo gebėjimus. Siekiama stiprinti mokytojų, dirbančių pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas, žinias ir gebėjimus savo dalyke integruotai ugdyti mokinių finansinį raštingumą.

Atskiras dėmesys skiriamas matematikos mokytojams, nes laikomasi nuostatos, kad gilus matematinis ugdymas sudarys prielaidas sėkmingam ir tvariam finansinio raštingumo ugdymui.

Matematinis ugdymas yra viena labiausiai su finansiniu raštingumu sietinų sričių. Matematinis raštingumas yra pagrindas plėtojant finansinio raštingumo gebėjimus, todėl ne mažiau svarbu užtikrinti pakankamus mokinių matematinio raštingumo gebėjimus.

Geras mokinių matematinis raštingumas yra pagrindas ir mokinių finansiniam raštingumui stiprinti. 2018 m. „The Innovation Cluster for Entrepreneurship Education“ (ICEE) atlikto tyrimo duomenimis, didžiausia kliūtis mokinių finansinio raštingumo raiškai yra susijusi su mokytojų kompetencija ir geros kokybės mokytojų mokymų bei paramos stoka.

Yra nustatyta keletas svarbių prielaidų, kurios lemia mokinių finansinio raštingumo lygmenį. Pavyzdžiui, atsakingas finansinis elgesys teigiamai susijęs su finansinio raštingumo pasiekimais, o mokinių socialinis, ekonominis ir kultūrinis statusas – svarbus šios srities pasiekimų veiksnys. Kuo aukštesnis mokinio socialinis, ekonominis ir kultūrinis statusas, tuo jo pasiekimai aukštesni. Mokiniai, gyvenantys palankiausiomis sąlygomis, pasiekia ir aukštesnių finansinio raštingumo rezultatų. Vadinasi, dėl skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso ugdymo procese reikia skirti daugiau dėmesio finansinio raštingumo gebėjimų ugdymui.