Apie finansinio raštingumo ir verslumo ugdymą, kaip jis vyksta realybėje, o ne statistikoje, kalbamės su Marijampolės marijonų gimnazijos matematikos mokytoja Ginta Šnipaitiene.
– Vaikai gyvenime nesusiduria su daugeliu dalykų, tarp jų ir finansais, todėl jiems tai neatrodo aktualu. O finansinis raštingumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Esu tikra, kad labai daug priklauso nuo šeimos, nuo tėvų. Būtina, kad jie nuo mažens pradėtų mokyti vaikus tokių dalykų, aiškinti apie pinigus, taupymą, mokesčius ir kita. Ne tik mokykloje vaikas viską išmoksta. Čia vyksta žinių ir įgūdžių pastiprinimas, įtvirtinimas, o svarbūs praktiniai dalykai turi ateiti pirmiausia iš šeimos, – įsitikinusi mokytoja.
Vaikus mokyti neišlaidauti, paskirstyti tėvų duodamus pinigus taip, kad užtektų nustatytam laikui, reikėtų nuo pat mažens.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Aišku, būtina finansinį ugdymą įtraukti į dalykų programas. Matematikoje tai – žodinių, sąlyginių uždavinių sprendimas. G. Šnipaitienė pasakojo, kad kaip sykis su dvyliktokais neseniai buvo mokomasi apie palūkanas ir procentus – teko spręsti atitinkamus uždavinius. Visgi tokios temos pasitaiko tik epizodiškai, vos vienas skyrius. Finansinis raštingumas kažkiek ugdomas praktiškai, pavyzdžiui, per informatikos pamokas mokantis dirbti „Exel“ programa. Visgi daugiausia praktinių uždavinių, mokytojos manymu, turėtų būti sprendžiama per ekonomikos pamokas.
Ekonomikos pamokose labai daug kas priklauso nuo mokytojo – kam jis teikia daugiausia dėmesio, ką akcentuoja: ar, pavyzdžiui, matematiką, praktines užduotis, uždavinius, ar bendro pobūdžio teorines žinias. „Jeigu realiai ekonomikos pamokas veda, pavyzdžiui, geografijos mokytoja, kuri studijavusi tik geografiją, tai kiek tos matematikos ji palies? Taigi kiti eina tik per teoriją, nesusieja tų žinių su praktiškais dalykais, – sakė pedagogė.
Į klausimą, kaip jai atrodo, ar pakanka finansinio raštingumo žinių, gaunamų mokykloje, ar pakanka dėmesio verslumo temoms, G. Šnipaitienė atsakė, kad nepakanka.
– O pirmiausia nepakanka matematikos pamokų per savaitę, kad išdėstytum visas reikiamas temas, įsisavintum su vaikais tai, kas privaloma.
Visiškai negaudamas iš tėvų pinigų savo reikmėms vaikas ir neišmoks jų protingai išleisti. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Mano mokykliniais laikais turėjome keturias algebros ir dvi geometrijos pamokas – iš viso šešias pamokas per savaitę, o dabar telikę keturios. Tai lašas jūroje, todėl ne vieną temą pralekiame tik probėgšmais. Tiesiog nėra laiko sustoti, pasigilinti į su realiais gyvenimiškais dalykais susijusius uždavinius , – tvirtino pedagogė.
G. Šnipaitienė sako, kad mažas procentas tėra tokių mokinių, kurie gerai supranta ar bent kažkiek išmano apie su finansais susijusius dalykus arba turi atitinkamų žinių. Ir kas dar labai svarbu – ar jie iš viso nori suprasti, nori tai geriau išmanyti, suvokdami, kad to gyvenime tikrai labai prireiks.
– Kol vaikai realiai su finansiniais dalykais nesusiduria, neturi savo pajamų, sąskaitų, paskolų ir panašių reikalų, tol ir neišmano. Jeigu mokiniai galėtų daryti kažkokius praktinius darbus mokykloje, susijusius su realiais dalykais, pavyzdžiui, eitų į banką, rinktų informaciją, domėtųsi, darytų išvadas, kažkokius bandymus, tada išmoktų daugiau. Ir tokie mokymai turėtų realios naudos, kurią pritaikytų gyvenime. Visgi tam nėra skiriama laiko. O pamokoje sprendžiamus uždavinius jie nelabai susieja su praktika, nemato, kaip tai galėtų būti naudinga jiems gyvenime. Skauda dėl to širdį, bet per mažai yra pamokų ir negalime daug išsiplėsti į aktualias temas, – sakė pedagogė.
Ji įsitikinusi, kad apie pinigus, mokesčius, taupymą reikia kalbėti su vaikais nuo jaunesnio amžiaus.
Vyresni mokiniai jau turi bankų korteles, bet jas daugumai papildo tėvai – tiesiog perveda pinigų. Ir vaikai neretai net nepagalvoja, kad tai kažkoks pinigų atskaitymas, kad lėšos gali pasibaigti, kadangi tėvų piniginė jiems atsiveria nuolat. Tarp mokytojos mokomų dvyliktokų tik viena mergaitė yra dirbusi prekybos centre, tad ji realiausiai įsivaizduoja, iš kur ateina pinigai į sąskaitą ar kortelę. O kad yra, pavyzdžiui, tam tikras bankinis kortelės mokestis arba nuo ko priklauso jo dydis, vaikams nelabai rūpi. Visgi tokius praktinius dalykus vyresnių klasių mokiniai turėtų išmanyti, kaip ir investavimo, taupymo, asmeninių finansų valdymo subtilybes, apie kurias jie mažokai nutuokia.
