Zita ŠIUPŠINSKAITĖ
Gervių klyksmas suplėšo rugpjūtį –
Tarsi žaibo paliečia dvasia…
Kaip norėtum įamžint šį jausmą
Ne vien drobėj ar mūzos garse.
Bet gyvenimo, rodos, per maža
Šilumos ir gerumo bangos.
Lyg nebūtų žydėję alyvos ir tos
Meilės nebūt amžinos.
O tas klyksmas vėl plėšo rugpjūtį:
Ši branda amžina kaip lemtis,
Nežinai, ką aukoti, kad liktum
Ant šios žemės paslėpęs viltis.
Čia daug meilės, daug skausmo, daug virsmo
Daug šermukšnių rasos rubinais…
Ar matai, kiek daug visko mums skirta
Tik atspėk, kam šioj Žemėj gimei?