Susikurkime gerumo laužą
ir sumeskim nedraugų galias.
Ir apjuosę liepsnomis lyg meile,
leiskim verkti širdžiai į valias.
Apsimetę angelais ar fėjom,
o iš tikro – žemiški velniai,
išsidūkim, kaip tada, vaikystėj,
kuri mums nutolus jau seniai.
Apkabinkim tvirtą draugo petį,
pirmą meilę glauskim svajone.
Žilą galvą lenkim tiems, ką tyliai
amžinybė paslėpė delne…
O išaušus išsiskirstys žmonės,
verks jaunystė, sukdama ratus,
liks likimai, lyg paklydę broliai –
vėl išeisim į savus metus.