• Naujos knygos •
Čia – eilutė iš Česlovos Jakštytės eilėraščio „Įkvėpimui atėjus“, o eilėraštis yra jos eilėraščių knygoje „Ir dykumos žydi…“. Nematėte, nežinote? Nieko keisto, nes „Piko valandos“ išleistas rinkinys tik prieš dieną kitą, kaip tradiciškai sakoma, „išvydo šviesą“, o tiksliau – papildė ir taip jau netrumpą šios autorės knygų lentynėlę. Tai vienuoliktoji Lietuvos rašytojų sąjungos narės Č. Jakštytės knyga, pasirodžiusi jubiliejiniais autorės metais ir, tikėkimės, pirmoji iš antrosios dešimties būsimų leidinių (eilių, o gal – prozos ar filosofinių įžvalgų) būrelio…
Nijolė LINIONIENĖ
Nedidelio formato subtiliai ir lakoniškai apipavidalinta knyga (dailininkas Artūras Kaminskas, dizainerė maketuotoja Birutė Strolytė, viršeliui panaudota Aldonos Ruseckaitės nuotrauka) tarsi kviečia neskubėti. Jaukiai įsitaisyti ir ūžaujant rudens vėjams kartu su autore paieškoti šilumos ir šviesos. Paklaidžioti dvasios viražais: „Kai tarsi ne lapai ir skrenda, ir šoka,/ o tavo laiminga dvasia – – -“; kai „Našlauja medžiai lapkričio nakty./ O aš eiles kuriu – – -“; nors – „Vien žibintas gyvybės degąs/ neapšviečia būties paslapčių. – / Lyg kažkas man suraizgė stygas,/ lyg uždėjo spynas ant minčių.“
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Paskutinės eilutės parašytos praėjusių metų spalį: gal rudeninės nuotaikos, gal nuojautos to, apie ką nei galvoji, nei juo labiau – lauki, neramino. Tie metai tarp pernykščio ir šio spalio visiems buvo kitokie, nei buvome įpratę – žinome, kodėl. Tik vieniems šis laikas ir tebuvo neramus fonas, kitus, deja, palietė konkrečiai ir skaudžiai. Bet, regis, tos „spynos“ vis dėlto nebuvo amžiams užrakintos – knygos „Ir dykumos žydi…“, kurioje dauguma eilėraščių parašyti pernai ar jau šiais metais (o keletas ankstesnių irgi niekur nespausdinti, nežinomi), pasirodymas, kaip ir pats pavadinimas liudija begalinę gyvybės jėgą. Ją suteikia gyvenimo kelyje sutikti žmonės ir likimo dovanoti (arba – atimti) dalykai, nuolat besikeičiantis, visada nešantis viltį gamtos grožis ir patirtis, įgyta skaitant – toji begalinė autorių ir žanrų įvairovė niekada neišsenka. Nors – prie mylimiausių grįžtama ir grįžtama, taip pat ir eilėse…
Česlova – lyrikė, jos kūrybą žinantys ir mylintys neneigs, kad žodžiais ir jų junginiais, o tai reiškia – mintimis ir emocijomis – ji „muzikuoja“ švelniai ir atsargiai, lyg arfos stygomis ar pianino klavišais: vos vos juos liesdama. Bet skamba ši muzika nenuobodžiai, ne monotoniškai, o nenuspėjamai banguoja tarsi upė ar jūra („Bet argi bangos tik iš pieno putų?“), įgaudama netikėtą natą, kai atsimuša į krantą ar į kliūtį. Iš daugelio posmų sklinda meilės muzika – kaipgi be jos?
Česlova Jakštytė knygą išleido mažu tiražu, savo lėšomis. Tad ji nebus pardavinėjama. Tačiau naujausią rinkinį (taip pat ir kitų knygų) ji paliko Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje – ne tik padovanojo bibliotekai, bet ir skiria tiems, kas mėgsta jos poeziją, kam ji svarbi. Patikėjo šią misiją bibliotekos darbuotojoms.
O baigti norisi Česlovos eilėraščiu, su kuriuo ir užverčiame šią jos knygą.
Suka paukščiai lizdus
tarsi tūkstančiui metų –
jau gyvens, tai gyvens,
jau giedos, tai giedos! –
Ir jokios pabaigos jų giesmėj nesimato,
ir jokios neteisingos gaidos.
Gal ir mes nuo bėdų,
nuo vargų atitokim –
Žydi vyšnios juk…, dvelkia medus.
Ir šios garbint būties
niekados nenustokim –
kaip tie paukščiai…, kai suka lizdus…
