Eina trečias mėnuo, kai Anapilin iškeliavo A. Linkus, dažniau vadinamas Audriumi, o ne pase įrašytu Andriaus vardu. Žmogus, kuris buvo žinomas turbūt kiekvienam marijampoliečiui ir net tik. Kai kurie su juo susidūrė asmeniškai – verslo reikalais ar bėdos ištikti, su kitais jis ilgus metus dirbo jo įkurtoje įmonių grupėje. Kokių gyvenimo pamokų paliko šis žmogus, kokių avantiūrų kartais tekdavo imtis, kad verslas augtų ir žmonės laiku gautų algas? Ir koks buvo jis – Audrius Linkus, koncerno ALGA prezidentas?
Artėjant Vėlinėms, kalbiname koncerno ALGA valdybos narį Kostą JANKAUSKĄ, kuris su A. Linkumi dirbo 20, o pažįstamas bemaž 35-erius metus.
Daiva KLIMAVIČIENĖ
Kostas Jankauskas: A. Linkus buvo vienas pirmųjų verslininkų Marijampolėje, sukūręs šimtus darbo vietų, verslą tapatinęs su gyvenimo būdu.
– Kaip jūs susipažinote su A. Linkumi?
– Kiek pamenu, mus suvedė įvairūs statybų reikalai apie 1996-uosius.
– Turbūt esate kalbėjęsi apie 1991-uosius, kai „laukinis kapitalizmas“ ėmė skverbtis ir į Marijampolę?
– Dabar tik jis pats galėtų pasakyti, kaip jam pavyko suvaldyti iš didžiųjų miestų einančią negatyvaus „verslo“ bangą. Galbūt lėmė tai, kad Audriaus charakteris buvo „kietas“ – su niekuo nesitaikstė ir nieko nebijojo. Dar pridurčiau, kad jam visada gelbėjo racionalus mąstymas ir skvarbus protas, itin stipri nuojauta. Manyčiau, šios savybės lėmė, kad brutalusis „verslas“ vengė Marijampolės ir čia verslų plėtra buvo sąlygiškai rami.
Audrius Linkus. 1990-1991-ieji metai.
– Tie, kurie pažinojo A. Linkų, pasakoja, kad jis niekada nesistengė kam nors patikti ar įtikti. Tiesa?
– Taip. Visas jo gyvenimas – darbo kabinetas ir verslo reikalai. Visada jo galva būdavo pilna idėjų – ką ir kaip daryti, kad verslas augtų, kad žmonės laiku gautų atlyginimus. Žavėjo jo fenomenali atmintis ir gyvenimo filosofija – gana paprasta, beje: „Su kitais reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. Iki šiol sunku kalbėti būtuoju laiku, vis dar laukiu – va, praeis pro mano kabinetą ar užeis pasikalbėti, vis dar norisi tarti, kad Audrius YRA. Kad jis yra išmintingas ir supratingas, griežtas, bet taip pat ir jautrus žmogus.
– Kokias pamokas iš jo gavote jūs ir kiti jo artimiausi kolegos?
– Jis mėgo kartoti tokią istoriją: „Man vienas žydas sakė, kad būti sąžiningam ilgą laiką ekonomiškai apsimoka“. Mėgdavo ir konkretizuoti: jei nesi patikimas verslo partneris, jei meluoji, nesilaikai susitarimų, niekas nenorės turėti jokių verslo reikalų su tavimi. O jei esi doras ir sąžiningas – tau turi sektis, būsimi verslo partneriai patys pas tave ateis.
– Ir ateidavo?
– Žinoma. Ir visada jausdavome nepaprastą Audriaus intuiciją. Atrodo, skaičiuoji, dėlioji – viskas atrodo nuostabiai. O Linkus sako: „Nea“. Kartais, būdavo, ir „užkimbi“ už gražių verslo partnerių rodomų skaičių, o kai ateina laikas skaičiuoti rezultatus, matai – išties nieko gero. Tada Audrius primindavo: „Aš sakiau, kad bus minusas. Nežinojau, kodėl, bet žinojau, kad bus blogai“. Per daug paprasta sakyti – „intuicija“. Nes ji – ilgametės patirties, situacijos analizės, gebėjimo vertinti ne tik faktą, bet ir visą kontekstą, rezultatas.
– Kokia ten istorija apie milijonus?
– Kai daugelis įmonių iš bankų pradėjo imti milijoninius kreditus, Linkus sakydavo: „Milijonas yra milijonas, o ne skaičiaus pavadinimas“. Sakydavo, kad jį reikia uždirbti. O tai, žinoma, ne visiems pavykdavo, tad po „milijonų“ prasidėjo bankrotai. Dar buvo toks posakis, kad „pinigą reikia daryti“. Linkus visada į tai atsakydavo, kad „pinigas nesidaro, jį reikia uždirbti“, yra sakęs, kad pažįsta ne vieną „pinigų darytoją“, kuris jau yra bankrutavęs.
– Kaip įmonėje vykdavo susirinkimai?
– Koncerno prezidento reikalavimas buvo toks: dideli pasitarimai turi būti trumpi! Jis taupė ir savo, ir kitų laiką. Jei su kuriuo nors vadovu ar specialistu reikėdavo pasikalbėti ilgiau, tai su juo vienu ir tardavosi, negaišindamas kitų.
– Ar jam buvo svarbu įvaizdis?
– O taip! Net įmonės logotipas turėjo būti aiškus, gražiai atrodyti. Tačiau nepasakysi, kad aukštus „atrodymo“ reikalavimus jis kėlė sau. Jam niekada nebuvo svarbūs garsių dizainerių kostiumai, kaklaraiščiai ir pan. Bent jau verslo pradžioje, kai dauguma verslininkų „prestižo reikalu“ laikė vyšninės spalvos švarkus, Audrius puikiai jautėsi su megztiniais, kokius nešiojome daugelis iš mūsų. O kai vykdavome į svarbius susitikimus, tai, jiems pasibaigus, stengdavosi kuo greičiau atlaisvinti kaklaraištį. Juokdavomės kartu su Audriumi, kad jo „verslo klasės“ drabužiai labiau rūpėdavo mums, o ne jam pačiam.
A. Linkui labiau rūpėjo verslas, o ne garsių dizainerių kostiumai.
– Iš ko dar pasijuokdavote kartu su Audriumi?
– Iš jo avantiūrų. Kartą važiuodamas jis pamatė laukuose stovintį telekomunikacijų bokštą. Išlipo iš automobilio, apžiūrėjo, galvoja, kodėl mes tokio negalėtume gaminti? Tuo metu kažkiek bokštų gamino Šiauliuose, visus kitus Lietuva veždavosi iš užsienio. Na, ir pagamino bandomąjį variantą. Kaip tik, nepamenu, kokiais reikalais, į įmonę atvažiavo vienos telekomunikacijų įmonės tuometinis vadovas. O kieme tuo metu vyksta „spektaklis“ – viena mašina su tuo bokštu įvažiuoja į kiemą, po kurio laiko kita su juo išvažiuoja, ir taip – kol tas telekomunikacijų vadovas svečiuojasi per langą matė, kas vyksta kieme. Aišku, neiškentęs klausia, kokie čia gaminiai vežiojami. „Ai, – sakęs tada Linkus, – mes čia užsienio rinkoms telekomunikacijų bokštus gaminame“. Tai sukėlė didžiulį susidomėjimą („Tai ir mes galėtume iš jūsų pirkti, juk užsienyje taip brangiai mokame“ ir pan.). Ir prasidėjo! Tada tai buvo savotiška avantiūra, beje, labai pateisinusi lūkesčius, leidusi sukurti daug darbo vietų ir aprūpinti beveik visą Lietuvą savos gamybos bokštais. O kad jau taip sėkmingai pavyko su telekomunikacijų bokštais, tai ir kitokio tipo aukštybinius statinius projektavome, gaminome, statėme. Tai ir pasienio stebėjimo bokštai, navigacijos statiniai jūroje, geležinkelių ryšio bokštai, radiolokaciniai bokštai oro uostuose, ir visa tai – ne tik Lietuvoje. Beje, Birštono apžvalgos bokšto gamybai taip pat buvo pasirinktas koncernas ALGA.
– Klausant jūsų, atrodo, kad visas gyvenimas koncerne sukosi apie prezidentą Linkų. O kaip dabar?
– Tikiu, kad nejučiomis darbuotojai vadovų sprendimus lygina – kaip šioje situacijoje būtų, jeigu būtų Audrius. Pastaruosius keletą metų jis jau nebesikišo į kasdieninį įmonių valdymą, nes visus reikalus ir valdybos pirmininko pareigas buvo perdavęs sūnui Antanui. Taigi kokių nors netikėtų ar staigių pokyčių ir ateity neturėtų būti. Tačiau laikas eina, jis reikalauja prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų, dėl to būtini adekvatūs sprendimai. Jie vyko jau ir anksčiau. Manau, aplinkybės diktuos būtiniausius strateginius žingsnius. Kai kur reikalinga pertvarka, kai kur – investicijos. ALGA yra finansiškai stabili, neturi skolų ir ilgalaikių kreditų.
– Kai koncerno vairas buvo perduotas sūnui, kuo užsiėmė Audrius? Ar ateidavo į savo kabinetą? Ar jam rūpėjo, kas vyksta?
– Žinoma, kad ateidavo, ir kasdien! Visą gyvenimą sukęsis versle juk negalėjo užbrėžti brūkšnio, kad nuo rytojaus štai sėdžiu namie, žiūriu serialus ir glostau katiną. Jis buvo kitoks. Jo protas visada veikė kaip kompiuteris. Jis turbūt iki paskutinės savo gyvenimo dienos jautė atsakomybę už įmonių grupės darbuotojus, kaskart minėdavo – norint, kad verslas būtų sėkmingas, būtinos investicijos, o veikla turi būti tvarkinga. Kai koncerno vairą perdavė sūnui, turėjo daugiau laiko savo aistrai spręsti kryžiažodžius ir sprendė jų daugybę – kabinete visada būdavo sukrauti žurnalai su jais.
– Linkus garsėjo ir kaip daugelio leidinių rėmėjas.
– Audriui Marijampolėje viskas buvo svarbu – ir kultūra, ir laisvos Lietuvos akcentai. Marijampoliečių leidžiamos knygos, ypač apie istorinę atmintį, sulaukdavo finansinės paramos. Nes jam svarbu buvo tai, kas buvo svarbu kūrybinei inteligentijai.
Už darbo vietų kūrimą ir ilgametį verslo vystymą, Marijampolės miesto vardo garsinimą, nesavanaudišką paramą, už svarų indėlį kuriant gyventojų kultūrinę, ekonominę bei socialinę gerovę A. Linkus apdovanotas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu (2015 m.).
– Artėja Vėlinės. Jau beveik 40 metų gyvenate Marijampolėje, o jūsų šaknys – Žemaitijoje. Prasitarėte, kad visada pirmosiomis lapkričio dienomis aplankote ir Marijampolės kapines. Šiemet žvakučių, kaip sakėte, reikės daugiau.
– Taip, daugelį metų su šeima lankydavomės Marijampolės kapinėse. Vaikams, kai dar buvo maži, aiškindavome, kad kai kurių kapų niekas nebelanko dažniausiai ne todėl, kad užmiršo, o todėl, kad jau nutrūko artimųjų gijos, visi iškeliavo Anapus. Uždegdavome (ir uždegame iki šiol) žvakeles ant Žemaitės (esu baigęs Žemaitės vardo vidurinę mokyklą Telšiuose), Petro Armino-Trupinėlio (vaikai mokėsi jo vardo mokykloje), savanorių kapų ir būtinai ant rasto užmiršto, niekieno neaplankyto kapelio – tebūnie ir šiai sielai šviesiau. Jei senosiose Marijampolės kapinėse prie skulptoriaus J. Narušio sukurto paminklinio akmens uždegsime žvakelę mirusiems mūsų miesto piliečiams, tikėkime – liepsnelė kada nors bus uždegta ir mums, kai būsime jau IŠKELIAVĘ. Nes pagarba mirusiems ir Vėlinių tradicija yra gyva tol, kol jos kas nors laikosi.
– O kaip vertinate beįsigalinčią Helovino tradiciją?
– Atrodo, kad tampa populiaru pasišaipyti iš mirties Helovino šėlsme, bet mirtis visada juokiasi paskutinė.
– Kokios jums šiemet bus Visų šventųjų ir Vėlinių dienos?
– Liūdnos. Šiemet netekau daug artimų žmonių – vyskupo Juozo Žemaičio, su kuriuo mudu siejo gražus ryšys, vasarą netekome „Rotary“ klubo nario brolio Vytauto Žarnausko, intelektualo Vytauto Viliūno ir Audriaus Linkaus. Man Vėlinės – pastanga BŪTĮ iškelti prieš buitį. Ne žvakučių ornamentika ar gėlių gausa parodomas mūsų santykis su išėjusiais. Šis santykis per maldą ir pabuvimą tyloje prie kapo, išauga iš mūsų santykio su gyvaisiais. Todėl visada verta „investuoti“ į santykius su dar esančiais šalia mūsų. Jei negalime dėl kokių nors priežasčių aplankyti dar gyvus savo brangiausius žmones, pasenusius tėvus, giminaičius, kaimynus, bičiulius – paskambinkime jiems, pasikalbėkime, kol dar galime tai padaryti, kol galime padėti vieni kitiems, kol visi esame. Kol viskas yra ČIA ir DABAR.
Ačiū už pokalbį.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
