Rita VOLTERAITIENĖ
Tai labai paprasta:
Imi baltą popieriaus lapą –
Linijom ar langeliais,
Susiieškai apgraužtą pieštuką.
Truputį pasmailini ir…
Juo lape sudėlioji
Savo liūdesį, savo skausmą,
Savo džiaugsmą, savo laimę.
Nepamiršk įvairių skyrybos ženklų,
Jie suteikia tekstui prasmę.
Gale vietoj taško tiesiog padedi
Savo nuogą kraujuojančią širdį.
* * *
Per lietaus skubų caksėjimą
Noriu tavo balsą išgirsti,
Nesvarbu, kad jis meluoja,
Nesvarbu, kad tiesos nesako.
Nesvarbu, kad lašai caksi,
Aš lietaus visai nepaisau,
Kaip nepaisau pasaulio nuomonės,
Įkyraus, pikto pavydo.
Tavo norai pavirs realybe,
Jei per sapną tyliai ateisi,
Ligi ryto manęs nepaliksi,
Karštu bučiniu žadinsi dienai.
Tik žinau: nesipildo svajonės
Vien dėl to, kad svajonėmis būtų.
Pameluok paskutinį kartą,
Pameluok – ir amžiams išeiki.
* * *
Abiem rankom apkabinu svajonę –
Tu su manim ne sapne – realybėj.
Žinau – taip negali būti.
Keista, netikra – tave myliu.
Dar taip tikrai nemylėjau,
Niekada nemylėjau nieko.
Kaip ištart paskutinį „ačiū“
Už sapnus, kuriuose ateisi.
Tik sapnai išsipildo per
pilnatį,
O dabar delčia vaidenasi.
Šitai reiškia – nieko bendro
Būsimam mūsų gyvenime.