Marijampolietė fotografė ir gamtos mylėtoja Irena Segevičiūtė-Tamulynienė jau prieš kurį laiką išleido spalvotą ir labai patrauklią knygą „Pašešupio paukščiai ir juos supanti aplinka“. „Suvalkietyje“ apie ją rašėme dar pavasarį, bet tik dabar knyga pagaliau pristatyta skaitytojams Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Tai buvo puiki proga dar kartą pasigėrėti šiuo autorės pomėgiu ir kartu pakeliauti po paukščių namus, kurie yra visai šalia mūsų.

Algis VAŠKEVIČIUS

Bibliotekoje dideliame ekrane galėjome dar kartą pamatyti beveik 80 autorės užfiksuotų paukščių, kuriuos ji stebėjo ir fotoaparatu fiksavo gerą dešimtmetį, o vaizdą ekrane papildė garso įrašas. Taigi bibliotekoje kukavo, čirpė ir gražiausias melodijas skleidė Pašešupio paukščiai. I. Tamulynienę daugelis dar pamena ir kaip laukinių kiškių augintoją, kai savo vagonėlyje netoli Marijampolės ji 15 metų augino ir fotografavo zuikius. „Dar ir dabar mane pavadina Zuikiene“, – šypsojosi prieš knygos pristatymo renginį pakalbinta autorė.

I. Tamulynienė jau daug metų stebi paukščių gyvenimą. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

I. Tamulynienė sakė, kad iš pradžių ji net negalvojo išleisti tokios knygos, bet nuotraukos vis kaupėsi, jos žinios apie paukščius ir jų gyvenimą gilėjo, ir tada visu tuo norėjosi pasidalinti su kitais.
– Į knygą sudėjau ir nuotraukas, ir įvairias istorijas apie paukščius. Man labai įdomu stebėti jų gyvenimą, o ypač įspūdingos yra paukščių tuoktuvės. Pačiai teko ir išgelbėti ne vieną paukštį nuo mirties – taip buvo su gandru, taip pat ir su kurapkomis – jas daug metų lesinau, jos ir kurapkiukų susilaukė, bet šie paukščiai labai baikštūs, todėl jų taip ir neprisijaukinau, – prisiminė knygos autorė.

Tų istorijų, pasakojimų yra labai daug, ir negali nesistebėti, kiek įvairių įdomių žinių apie skirtingus paukščius yra sukaupusi ši moteris. Turbūt retai kas žino, jog, pavyzdžiui, paukščių kūno temperatūra yra didesnė nei žmogaus, siekia 38–45 laipsnius Celsijaus, be to, paukščiai neturi prakaito liaukų.

Į knygos pristatymą susirinkę žmonės turėjo autorei nemažai klausimų. Paklausta, koks paukštis jai pats gražiausias, I. Tamulynienė vieno tokio išskirti net negalėjo. Tarp tokių gal būtų stulgys, o apskritai patinėliai būna gerokai gražesni už pateles. Tarp gražiausiai giedančių ji paminėjo strazdą giesmininką.

Nemažai metų besidominti sparnuočiais fotografė jau sukaupė nemažai žinių apie juos, tad žino, kur kas gyvena, atpažįsta paukštį ir kaip jis atrodo, ir iš jo giesmės. Ji gali daug papasakoti ir apie lakštingalą, ir apie gegutę, joms skirta vietos ir knygoje.

„Žolynukai“ parengė smagų pasirodymą.

Rasime čia ir kormoraną, kuris šiaip jau negyvena tokiose vietose, kaip Pašešupys, bet čia tiesiog buvo atskridęs ir Irenai pavyko jį užfiksuoti. Būna ir taip, kad kokia nors draugė pastebi įdomesnį paukštį, apie tai pasako, ir fotografė skuba jo įamžinti.

Apie gandrus – atskira istorija, nes dar kaime I. Tamulynienė pastebėjo, kad šie paukščiai prieš išskrisdami dar apsuka ratą apie sodybą, ir tada ji jau žino, kad kitądien jų neišvys – šie paukščiai išskrenda naktį, ir būna liūdnoka jų jau nematyti.

Įdomūs Irenai ir kai kurių paukščių pavadinimai – pavyzdžiui, musinukinių šeimos žvirblinis paukštis kiauliukė taip pavadintas todėl, kad jo skleidžiamas garsas primena tokį, kokiu šeimininkė paprastai šaukia paršiuką. Įdomus ir bukutis, nes jis savo stipriomis kojomis vaikšto medžių kamienais žemyn galva. O mūsų kraštuose negyvenantis kolibris yra vienintelis pasaulyje paukštis, kuris gali skristi atbulas – fotografė norėtų ir jį įamžinti.

Dar daug įdomaus ir netikėto išgirdo į knygos pristatymą susirinkę dalyviai, o renginį spalvingai papildė Marijampolės kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Žolynukai“, kurio jaunieji dalyviai ir paukščius, ir jų skleidžiamus garsus smagiai pamėgdžiojo ir perteikė.